Visuomenei toliau aiškinantis politikų makles ir ryšį su verslu, šešėlis krenta visai verslo reputacijai. Požiūris, jog verslas – tai machinacijos ir vien tik asmeninės naudos siekimas, kerta per visuomenės pagrindą. Kaip tai?
Dauguma Lietuvos žmonių dirba privačiajame sektoriuje, o nemaža jų dalis turi savo verslą – mažą ar didelį. Nuo sovietų imperijos atsiskyrę, nedvejodami pasirinkome kryptį: privati nuosavybė, laisvi mainai ir individuali atsakomybė. Tai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijoje. Verslas, paremtas šiais principais, ir yra tai, kuo remdamiesi kuriame savo gerovę. Kai verslo vardas sutepamas, purvo kliūva ir didžiajai visuomenės daliai.
Dar svarbiau, kad verslas – ne privilegija, o kūryba, rizika ir atsakomybė. Jo pagrindas yra atsakas į visuomenės poreikius. Kai žmogus imasi gaminti savo išsvajotą produktą – mobiliąją programėlę, padedančią gyventi sveikiau, o gal natūralius sūrius pagal šeimos ūkyje sukurtą receptą, individualiose treniruotėse padėti žmonėms susigrąžinti judėjimo džiaugsmą ir prisiima už tai ir turtinę, ir moralinę atsakomybę. Mainais į mobiliąją programėlę ar individualias treniruotes gauname pinigų, už pinigus gauname sūrių. Jeigu visuomenė įvertina produktą ir paslaugą brangiau, negu kainavo jį pagaminti, tai patvirtina, kad teigiama vertė visuomenei yra sukurta. Tuomet ištekliai neeikvojami, o verslas veikia „į pliusą“ – ir visuomenei, ir, kaip rezultatas, sau.
Tai, kad galutinė produkto ar paslaugos kaina yra didesnė negu kaštai, kurių reikėjo gamybai, yra reikalingumo visuomenei įrodymas. O ne priešingai – kaip dažnai linkstama manyti, – amoralus verslo elgesys. Taip mes pasiklystame moralės sąvokoje, devalvuojame verslą ir demotyvuojame žmones.
Verslas – tai kūryba. Kitokia negu menininko, bet visgi kūryba. Verslas visuomet žvelgia į ateitį, stengiasi numatyti, kokie dalykai žmonėms bus reikalingi ir kaip jie bus įvertinami. Taip gimė pirmieji nešiojamieji diskų grotuvai – kai kažkam pasirodė, kad žmonės norės muziką nešiotis su savimi, nors tuomet tai atrodė keista. Taip atsirado IKEA – kai gimė verslo įžvalga, jog žmonės norės patys surinkti baldus, jei jų kaina bus mažesnė. Kiekvienas šių atvejų – tai ne spėjimas, o kūrybinė įžvalga, kaip gali pasikeisti žmonių elgesys, poreikiai, vertės suvokimas. Verslininkas yra tarsi ateities architektas – jis kuria šiandien tai, ko dar nėra, bet kas galbūt bus labai reikalinga rytoj.
Verslininkas privalo nuolat budėti, ir šis jo vaidmuo kaip niekad svarbus mūsų šalies gyvybingumui. Naujų muitų grėsmė, konkurencingumui kertantys mokesčiai, darbuotojų stoka, geopolitika – rinkos slysta iš po kojų, ir investicijų grąža – kaip smėlis rankoje. Tūkstantis neapibrėžtumų, ekonominių ir moralinių dilemų, iš kurių verslininkas privalo išgauti teigiamą rezultatą. Pelną, kuris būtinas veiklos tęstinumui!
O svarbiausia, kad moralinė verslo ašis – tai tarnystė visuomenei, kurioje gimsta abipusė nauda. Ir tam, kas sūrį gamina, ir tam, kuris jį perka. Ir tam, kas sportuoja su asmeniniu treneriu, ir žinoma, pačiam treneriui. Mainai tarp laisvų žmonių įvyksta tik tuomet, kai abi pusės mato naudą, vadinasi, vertė vykdant mainus išauga abiem pusėms. Kai viena pusė laimi kitos sąskaita – tai ne verslo logika. Kai po verslo priedanga tvarkomi reikaliukai – tai apskritai ne verslas.
Verslo ateitis reikalauja ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo tarp žmonių: darbuotojų ir vartotojų, partnerių ir klientų. Visuomenės pasitikėjimo, kad neturime kito pagrindo po kojomis, kaip tik atsakingas privatus verslas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJAS
