Daugiau nei 30 metų valdžioje esantis Aliaksandras Lukašenka yra išmokęs vieną taisyklę – politiniai kaliniai yra turtas, kuriuo nesišvaistoma. Todėl jis juos paleidžia tik dviem atvejais.
Pirma – jei patiria reikšmingą spaudimą ir ekonominių sankcijų. Būtent taip elgėsi JAV prezidentas George`as Bushas jaunesnysis, siekdamas, kad Minskas 2006 m. paleistų politinius kalinius po rinkimų. Antra – jei Lukašenkai pasiūloma normalizuoti santykius ir palengvinti prekybą. Tokiu keliu ėjo Europos Sąjunga po 2014–2015 metų.
Praėjusį savaitgalį, po specialiojo JAV pasiuntinio generolo Keitho Kelloggo vizito į Minską, į laisvę buvo paleista 14 žmonių. Mažiausiai devynis iš jų žmogaus teisių gynėjų bendruomenė pripažino politiniais kaliniais. Tarp jų – ne tik baltarusiai, bet ir dvigubą pilietybę turintys asmenys bei tiesiog užsieniečiai, kuriuos Baltarusijos režimas laikė įkaitais.
Žymiausias iš išlaisvintųjų – Siarhejus Cichanouskis – buvo sulaikytas 2020 m. gegužės pabaigoje, dar prieš prasidedant prezidento rinkimų kampanijai. Lukašenkos režimo nuteistas kalėti 18 metų, pastaruosius penkerius gyvenimo metus Cichanouskis praleido bene griežčiausio režimo kalėjimo vienutėje. Pastaruosius trejus metus jis buvo laikomas incommunicado režimu – visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio, negalėjo nei siųsti, nei gauti laiškų.
Išlaisvinti buvę politiniai kaliniai pasakoja, kad iš esmės buvo laikomi įkaitais, o jų kalinimo sąlygos – nežmoniškos. Į laisvę patekę Minsko lingvistikos universiteto docentė Natallia Dulina, „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas Iharis Karnejus, Estijos verslininkas Allanas Roio bei kiti kaliniai mini nuolatinį šaltį, fizinį diskomfortą, psichologinį smurtą, spaudimą, grasinimus kankinimais ir mirtimi. Sekmadienį vykusioje spaudos konferencijoje Cichanouskis detaliai atskleidė, kad sąlygos, kuriomis laikomi politiniai kaliniai Baltarusijoje, yra žymiai žiauresnės nei tų, kurie kalinami už žmogžudystes ar prievartavimus. Net menkiausias „nusižengimas“, pavyzdžiui, netinkamai uždėta kalinio kepurė, gali baigtis paskyrimu į griežčiausio režimo vienutę.
Netrukus sueis penkeri metai nuo masinių protestų Baltarusijoje pradžios. Per šį laiką tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse susidomėjimas Baltarusija ir persekiojamų civilių likimais patyrė įvairių bangų – nuo empatijos ir palaikymo iki abejonės ir užmaršties. Šiuo metu Baltarusijoje yra mažiausiai 1170 politinių kalinių – dauguma jų negauna jokios adekvačios medicininės pagalbos, jų pagrindinės teisės yra visiškai suvaržytos, o jų artimieji, esantys laisvėje, bet kada gali atsidurti areštinėse.
Nors paskutiniai protestai Baltarusijoje buvo fiksuoti prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, politinių kalinių skaičius ir toliau auga. Naujausios politinės kalinės – Marharyta Rabinovič ir jos mama Sina Palynskaja – buvo sulaikytos šių metų gegužės 20 d., apkaltinus jas nepriklausomų sociologinių tyrimų vykdymu.
Jau mažiausiai aštuoni politiniai kaliniai žuvo įkalinti, nesulaukę išlaisvinimo. Paleisdamas vieną iš savo oponentų, Lukašenka vadovaujasi ne humanitariniais sumetimais ir tikrai nebando reformuotis. Tai yra šaltas išskaičiavimas, siekiant išlikti valdžioje bet kokia kaina. Lukašenkai tiesioginis kontaktas su Vašingtono atstovu yra lygu sugrįžimui į tarptautinę, arba bent jau regiono, politiką. Ir tai yra jo signalas Maskvai, kad Lukašenka trokšta savarankiškumo, todėl yra pasiruošęs sumokėti už santykių su Vakarais atkūrimą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
