Praeitą savaitę lankiausi Charkive. Tai yra viena iš nedaugelio Ukrainos krypčių, kur kelionė geležinkeliu užtrunka panašiai kaip automobiliu – 500 km atstumą greitasis traukinys įveikia vos per 5 valandas. Charkivas yra antrasis pagal dydį Ukrainos miestas, nuo plataus masto invazijos pradžios netekęs apie 700 000 gyventojų. Nepaisant to, čia iki šiol gyvena arti milijono žmonių.
Šiomis dienomis Charkivas gyvena ramiau nei kad pernai gegužę – tuo metu vykęs rusų puolimas prilygo 2022-ųjų vasariui. Tiesa, ramybės supratimas yra santykinis. Tai reiškia, kad anksčiau buvo sužalojami šimtai ir žūdavo dešimtys. O dabar kas mėnesį yra sužalojama tik dešimtys ir miršta iki tuzino charkiviečių.
Vis daugiau vaikų mokosi Charkivo metro stotyse įrengtose klasėse, nes įprastos pamokos tapo neįmanomos. Frontas yra vos už 40 km, todėl artilerijos, dronų, raketų ir bombų grėsmė yra nuolatinė, oro pavojus skelbiamas kelis kartus per dieną. Prieš pusantrų metų, tik paleidžiant „metromokyklas“, jose mokėsi kiek daugiau nei 2 tūkstančiai vaikų. Šį pavasarį per dvi pamainas jose mokosi jau beveik 9 tūkstančiai vaikų. Iki rugsėjo 1-osios tikimasi, kad pavyks įrengti pakankamai infrastruktūros, kad gyvai mokytųsi dar papildomi 4 tūkstančiai vaikų. Likusiems jauniems charkiviečiams teks ir toliau mokytis nuotoliu.
Charkivo šiaurės rytuose, o tai reiškia dar arčiau Rusijos, esanti Saltyvka yra tipinis posovietinis miegamasis rajonas. Iki invazijos pradžios ten gyveno apie pusė milijono žmonių. Šiandien Saltyvka primena olandišką sūrį – ištisi gyvenamieji (tiksliau – jau nebegyvenamieji) namai yra skylėti nuo apšaudymų, kai kur išgriuvę ištisi aukštai. Tiesa, neretai kiemuose gali pamatyti, kad kelių tapusių nebegyvenamais namais griuvėsių apsuptyje blizga vienas kitas visiškai renovuotas daugiabutis. Šiuo metu Saltyvkoje netrūksta norinčių atsikratyti savo turto už bent kiek. Nekilnojamojo turto portaluose trijų kambarių butų kainos prasideda nuo 18 tūkstančių eurų.
Charkivo centre didžioji dalis pastatų nebeturi langų. Jie yra užkalti, nes stiklinti langus didmiestyje, kuris kone kasdien yra užpuolamas rusų, tiesiog nėra prasmės. Nesvarbu, ar tai yra pretenduojantis įtraukimui į UNESCO pasaulio paveldo kultūros sąrašą „Deržprom“ kompleksas, ar S-300 raketomis suniokotas „Kharkiv Palace“ viešbutis.
Prieš metus rusai numetė dvi aviacines bombas ant statybinių medžiagų ir buitinės technikos prekybos centro. Žuvo 19 civilių. Šiuo metu prekybos centro vietoje yra plynas laukas. Pora dienų prieš tai rusai pataikė į vieną didžiausių Ukrainos spaustuvių. Per ataką žuvo 7 žmonės, sudegė 50 tūkstančių knygų. Tiesa, šių metų kovo mėnesį spaustuvė atnaujino darbą visu pajėgumu toje pačioje vietoje.
Praeitą pirmadienį praleidau kartu su Charkivo srities policija. Vien Charkivo srityje yra užfiksuota 22 500 karo nusikaltimų epizodų – jų metų žuvo virš 2 800 civilių, įskaitant 96 vaikus. Šiuo metu šimtai tyrėjų ir kriminalistų dirba kasdien nagrinėjant karo nusikaltimus, be kita ko – identifikuojant Charkivo srities masinių kapaviečių aukų palaikus bei rusų įrengtas kankinimo kameras. Iki šiol Charkivo policijai pavyko aptikti net 11 000 karo nusikaltėlių – tai tapo įmanoma ir todėl, kad jų veiklą aktyviai remia tiek Europos Sąjungos patariamoji misija Ukrainoje, tiek privatus Howardo Buffetto fondas.
Terorizuodami civilius rusai siekia priversti ukrainiečius pasiduoti, atsisakyti savo tapatybės, palikti savo miestus ir šalį. Nepaisydami to, milijonas charkiviečių savo kasdieniu gyvenimu ir užsispyrimu neleidžia abejoti – jų atsparumas neišseks.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
