1941 m. birželis buvo svarbiausias mėnuo modernios Lietuvos istorijoje. Bet ar jis jau baigėsi?
Studijavusieji Holokaustą po studijų išeina su įvairiomis išvadomis. Viena išvadų, su kuria išėjau aš: nenoriu, kad mano šalyje, Lietuvoje, žmonės vėl kada nors kentėtų ir mirtų dėl to, kad yra kitokios odos spalvos ar kitos religijos.
Neseniai seminare apie tarpkultūrinius dialogus klausiausi jauno žmogaus iš Mauritanijos, kuris sakė jaučiąs, kad Prancūzijoje yra žmonių, norinčių, kad jo vienų metų juodaodis prancūzas sūnus mirtų. Tokių žmonių, jo manymu, Prancūzijoje daugėja. Lietuva, keliais ar keliolika metų vėluodama, linkusi sekti Vakarų Europos tendencijas.
Vienas ryškiausių „Sienos grupės“ veiklos momentų man – kai važiavau aplankyti ir nuvežti maisto dviem moterims iš Rytų Afrikos. Jos nakvojo bute viename Lietuvos miestelyje ir bijojo nueiti iki parduotuvės, nes, ne be pagrindo, galvojo, kad kas nors iškvies policiją. Baltaodėms policijos niekas nebūtų kvietęs, nesvarbu, kokį teisinį ar migracinį statusą šalyje jos turėtų. Pakeliui pravažiavau bent dvi rudas informacines nuorodas į Holokausto žudynių vietas.
Niekada nelyginu Holokausto aukų kančios ir smurto masto Lietuvoje su kuo nors kitu – tai nepalyginama su niekuo. Galiu tik lyginti mus, stebėtojus.
Mano senelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ji 1941 m. birželį inkorporuota į sovietų kariuomenės diviziją ir išsiųsta į Rytus. Per radiją išgirdęs apie sukilimą Kaune, jis su bičiuliu apsisuko, pas draugiškus žmones persirengė civiliais drabužiais ir patraukė namo.
Niekada nelyginu Holokausto aukų kančios ir smurto masto Lietuvoje su kuo nors kitu – tai nepalyginama su niekuo. Galiu tik lyginti mus, stebėtojus.
Važiuodamas iš kaimo, kur jis praleido visą ilgą gyvenimą, pasienio ar Pabradės stovyklos link aplankyti prieglobsčio prašytojų, dažnai pravažiuoju miestelį prie nuostabaus ežero, kurio paežerėje stovi tvorele aptvertas paminklas, sakantis, kad 1941 m. vasarą čia hitlerinių okupantų bei vietinių talkininkų nužudyti 85 žydų vyrai, moterys ir vaikai. Pro čia mano senelis galėjo eiti namo, kai paliko armiją. O jei ir ne pro čia, tai pro bet kuriuos kitus miestelius, kuriuose istorija 1941 m. birželį klostėsi analogiškai.
Ką jis matė pakeliui? Niekad apie tą kelionę namo išsamiai nepapasakojo.
Kiek tylos savyje dabar laiko mūsų pasieniečiai?
Keliomis savaitėmis anksčiau mano močiutės tėvas sovietų ir jų vietinių talkininkų su visa šeima buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti Rytų link. Pakeliui, kol judėjo per Lietuvą, šeima mėtė laiškelius pro vagono grotas, kreipėsi į visus pažįstamus ir visur, kad juos tremia be pagrindo (jokiu būdu neteigiu, kad bent viena tremtis turėjo pagrindo).
Tie laiškeliai buvo masinis reiškinys, pavyzdžiui, kaip prisiminimuose apie vaikystę Vilniuje teigė dramaturgė ir teatrologė Gražina Mareckaitė, Markučių kalvos palei bėgius 1941 m. birželį buvo nusėtos tokiais laiškeliais.
Kiek tylos savyje dabar laiko mūsų pasieniečiai?
Stebuklingu būdu tie laiškeliai suveikė – mano prosenelė su vaikais buvo paleista Naujojoje Vilnioje ir grįžo namo. Tiesa, ne prosenelis – jis mirė po poros metų Rešotų lageryje.
Ant traukinių vagonų, anot Rūtos Šepetys ir kitų prisiminimų, buvo užrašyta „vagys ir prostitutės“.
Per pasienį, kaip dabar girdime, ateina tik „teroristai ir nusikaltėliai“.
