Keletą metų buvo tylu ir atrodė – ši problema kažkaip išspręsta. Šią savaitę ji vėl išlindo visu gražumu. Ukrainos fronte prie Kupjansko žuvus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų savanoriui lietuviui paaiškėjo, kad niekas nepasikeitė – mūsų valstybė oficialiai nepadeda savo piliečiams, žuvusiems ar sužeistiems Ukrainoje.
Išvykę kariauti tarptautinio legiono savanoriai yra didvyriai, kol sveiki. Sužeisti ar žuvę tampa nematomais nelegalais, galinčiais tikėtis nebent kitų savanorių, šeimos ar gerojo mediko tylios paramos. Valstybė remia Rusijos užpultą Ukrainą, bet oficialiai neremia žmonių, kurie stoja į šią egzistencinę kovą ne žodžiais.
Legali veidmainystė. Valstybės vardu. Ištraukti iš šešėlio šiuos žmones bijoma. Kremlius gal pamanys, jog Lietuva tokiu būdu įsitraukė į karą.
Lietuva gydo ukrainiečius karius ir nėra įsitraukusi į karą. Bet bus, jeigu gydys savo piliečius. Paramos srautas Ukrainai teka neužtvenkiama upe, bet Lietuva nėra įsitraukusi. Bus, jeigu teiks socialines garantijas sužeistiems savo piliečiams.
Kalbant tiesiai šviesiai, bijoma, kad oficiali pagalba Ukrainos fronte prieš raudonąjį marą kovojantiems savanoriams gali tapti pretekstu agresijai prieš Lietuvą.
Gal Kremlius kažką ir pamanys, bet jeigu norės taip manyti, tai surasti pretekstą nebus sunku. Tai gali būti kas tik nori. Tranzitas, apribojimai kroviniams, ne Europos Sąjungoje registruotiems automobiliams ar tos šalies piliečiams. Sovietiniai paminklai ar Antrojo pasaulinio karo datos, rusakalbių ar dar kokių nors teisių gynimas, trukdymai Baltijos jūroje kabelius nutraukiantiems laivams…
Iš tiesų tai jokio preteksto nė nereikia. Pakanka sugalvotos grėsmės, imperinės ambicijos ar išplėšto perlankstyto istorijos puslapio.
Lietuvos valdžia vis atsitrenkia į tą patį medį. Kai per rytinę sieną buvo pradėti mėtyti migrantai, buvo bijoma juos stabdyti ir pripažinti, kad tai jokie ne migrantai, o hibridinio karo elementas. Esą nusižengsime europinei pabėgėlių globojimo politikai. Kai pradėjo skraidyti meteorologiniai balionėliai, buvo bijoma leisti juos numušti. Vakarai bijojo remti Ukrainą tiek, kad ši įgytų persvarą, nes Rusija gali ką nors negero pagalvoti. Dabar bijoma ištraukti sužeistus savanorius iš pogrindžio ir suteikti jiems pagalbą. Ne kokią nors ypatingą, tik tokią, kokią gauna bet kuris Lietuvos pilietis.
Turintys sutartį su Ukrainos kariuomene turi ir tam tikrų garantijų. Tik karo sąlygomis jos dažnai stringa. Bėda ta, jog samdiniai nebemoka mokesčių Lietuvoje ir praranda sveikatos draudimą ir teisę į socialines išmokas.
Iš tiesų tai yra beveik nulinio dydžio problema. Sumokėję mokesčius jie vėl taptų drausti.
Blogiau, kai sakoma „į mus dar niekas nesikreipė“. Suprask, klausimai sprendžiami individualiai. Na, taip – be rankos ar kojos, kontūzytas, kur nors pafrontėje ar gal jau pargabentas namo tikrai daugiau neturi ką veikti tik klaidžioti valdiškais koridoriais ieškodamas, į ką čia jam kreiptis.
Čia kaip ir visur – institucija laukia, kol jos pilietis ateis, nusilenks ir ko nors paprašys. Pati jo kryptimi nejuda.
Civilizuotos valstybės pareiga – susirinkti savo piliečius, nesvarbu, į kokią bėdą jie pakliuvo. Nereikia jiems nieko specialaus, tik to, kas prieinama kiekvienam. Ir žinojimo, nuo ko pradėti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
