Šiandien pavasario lygiadienis, kartu minima ir Žemės diena. Puiki proga pasikalbėti apie mūsų santykį su planeta. Šiandien galime entuziastingai žadėti, kaip susikibę rankomis surinksime visas šiukšles, išvalysime orą, pašalinsime mikroplastiką, o žemynus apvilksime žalumos rūbu. Nenuleiskime rankų, tereikia daugiau optimizmo ir viskas su Žeme bus gerai!
Arba priešingai – galime pasinaudoti proga paburbėti, kaip nevertiname planetos, ją aliname ir vis dar neįvertiname jos kaip vienintelės savo maitintojos. Galime pakartoti, kokie esame godūs, trumparegiški, galvojame tik apie save ir nepajėgiame suvokti savo atsakomybės už civilizacijos, planetos ir savo vaikų ateitį.
Akivaizdu, kad nei viena, nei kita kalbėjimo strategija neveikia. Kalbėdamas lozungais nieko nepasieksi, ypač šiais laikais, kai susidūrę su intensyviais geopolitiniais pokyčiais galime lengvai nusivilti ar net visiškai nuvertinti savo pastangas. Jei didžiausi pasaulio teršėjai galutinai atsisakys laikytis sutartų ekologinių taisyklių, ką tada gali pakeisti mūsų kasdieniai nedideli žingsniai?
Žmogus, kaip sako evoliucinė psichologija, pirmiausia sprendžia tai, kas artima, apčiuopiama ir svarbu dabar. Mūsų protėviai neturėjo galimybės suvokti planetos kaip visumos. Tai tęsėsi šimtus ir tūkstančius kartų, todėl ir šiandien mums sunkiai apčiuopiama, kaip mūsų veiksmai gali veikti planetos lygiu. Žemė mums lieka abstrakcija. Negalime jos patirti visos, savo kasdienybėje patiriame tik labai mažą jos dalį.
Ir vis dėlto yra žmonių, kurie sugeba įveikti šią abstrakciją. Šiandien norisi kalbėti būtent jiems. Tiems, kurie tyliai ir nuosekliai daro kasdienius ekologinius veiksmus. Kurie kantriai rūšiuoja atliekas, renkasi dviračius ar vaikšto pėsčiomis, kurie perdirba, pataiso ir iš naujo naudoja senus daiktus, užuot skubėję pirkti naujų. Šie kasdieniai veiksmai atrodo maži ir nepastebimi, juose sunku įžvelgti romantizuotą pirmykštės harmonijos su gamta vaizdą. Tačiau būtent juose šiais laikais glūdi tikroji, autentiška mūsų santykio su planeta esmė.
Todėl dabar, kai siaučiant geopolitinėms audroms lengva nuleisti rankas, pats svarbiausias ir prasmingiausias kelias yra tęsti šį ramų, atkaklų ir nepastebimą darbą. Būtent jame slypi mūsų jėga. Todėl norisi paskatinti kiekvieną, kuris tai daro. Jūsų tylūs veiksmai teikia vilties, kad mums, gyvenantiems ant Žemės, pavyks su viskuo susitvarkyti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
