Prieš gerą mėnesį Donaldas Trumpas pasirašė įsaką Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo. Dabartiniame įvykių sraute, kur klimato kaita tiesiog natūraliai nueina į antrą planą, šis sprendimas gali atrodyti kaip eilinis politinis viražas.
Klimato krizė nėra ramiai ir taikiai laukiantis pavojus. Ji jau vyksta. Tiesa, lyginant su tomis įtampomis, kurias kelia kasdieniai JAV prezidento pareiškimai, klimatas tikrai nėra toks gąsdinantis veikėjas. Galvojimas apie jį gali būti savotiškas atokvėpis nuo pasiutusio pokyčių tempo. Tad bent trumpam atsitraukime nuo einamųjų geopolitinių dramų ir pažiūrėkime į bendrą šylančio klimato peizažą: kokią įtaką gali turėti D. Trumpo sprendimas ir kiek tai pakeis pasaulinę klimato politiką?
Prieš kelis dešimtmečius buvo populiari vadinamoji naftos piko teorija. Manyta, kad žmonija greitai pasieks didžiausią galimą naftos išgavimo lygį, tada jos ištekliai ims sparčiai sekti. Šios prognozės nepasitvirtino. Naftos vis dar gausu. Naujos technologijos leidžia ją išgauti vis sudėtingesnėmis sąlygomis. Tik gręžk ir siurbk.
Dabar naftos suvartojimo viršūnę gali lemti ne išteklių stygius, o atsinaujinančios energetikos augimas. Europa, Kinija ir net tos pačios Jungtinės Valstijos iki šiol nuosekliai didino investicijas į švarią energiją. Ilgainiui tai ims mažinti iškastinio kuro poreikį. D. Trumpo gręžimo strategija gali būti ne kas kita kaip bandymas išparduoti kuo daugiau naftos, kol ši rinka dar nepradėjo trauktis. Tai gana pragmatiškas verslo sprendimas, bet jis nepaslepia fakto, kad iškastinio kuro eros pabaiga neišvengiama, klausimas tik, kada ji ateis.
Vienas esminių klimato kaitos veiksnių yra žmonijos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Jis lemia ir ateities klimato scenarijus. Skaičiuojama, kad naujoji JAV politika iki 2030-ųjų anglies dvideginio išmetimus gali padidinti papildomomis 4 gigatonomis. Palyginimui, pasaulinis anglies dvideginio išmetimų lygis šiuo metu siekia apie 36 gigatonas per metus. Tai reikšmingas skaičius, tačiau jis nepajėgus sustabdyti kylančios žaliosios energetikos bangos, kurią augina ne tik sąmoningi politikai, bet ir pati pinganti žalioji energija.
Svarbesnis klausimas, kaip JAV pasitraukimas paveiks likusį pasaulį. Ar kitos šalys išdrįs viešai prisipažinti, kad jų prioritetas vien tik dabartinis ekonomikos augimas, o ne ateities saugumas ir jaunosios kartos gerovė? Ar pamatysime daugiau šalių, kurios pasitrauks iš Paryžiaus susitarimo ir stos šalia Irano, Libijos ir Jemeno, valstybių, kurios jo apskritai nepasirašė?
Klimatas neturi sienų ir vienas stambus teršėjas įkalina visus kitus padarydamas jų pastangas mažiau vaisingas. Ateinančiais metais matysime, ar Europos Sąjunga sugebės išlikti principinga ir toliau laikytis lyderio pozicijos klimato politikoje. Turėsime apsispręsti, ar žaliasis kursas taps tikruoju mūsų ekonomikos stuburu.
JAV pasitraukimas iš Paryžiaus susitarimo nesustabdys nei saulės, nei vėjo energetikos plėtros, tačiau bendrą tempą sulėtins. Čia verta prisiminti, kad klimato kaitos suvaldymas yra ultramaratonas ir žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą jame pralaimėti mums tiesiog neapsimoka.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
