Neturėdama raidos strategijos valstybė priima chaotiškus, prieštaringus sprendimus ir nekuria nei gerovės visuomenės, nei atsparios iššūkiams santvarkos, nei pakankamai užtikrina savo saugumą. Kai nėra suderintos ir realistinės, laiko iššūkius atitinkančios strategijos, tada valstybės sprendimai priimami arba kaip papuola, užkaišiojant atsivėrusias socialines, ūkio ar karines problemas, arba atliepiant kitų šalių ar Europos Sąjungos strategiją.
2023 metų pabaigoje Seimo patvirtinta pažangos strategija „Lietuva 2050“ šiandien jau tapo neadekvati mūsų laiko iššūkiams. Jau 2023 metų pabaigoje Seimo komitetai atmetė tą negatyvųjį raidos scenarijų, kuris bent kiek rodo dabartinę pasaulio raidą. Vietoje to buvo užsidėti rožiniai akiniai, o jau po naujų 2024 metų Seimo rinkimų net ir to menkaverčio „Lietuva 2050“ orientyro nebepaisoma. Metaforiškai sakant, Lietuvos laivas plaukia ten, kur neša bangos ir pučia vėjai.
Šiandien Europos ekspertai kalba apie tris gana skirtingas strategijas: gerovės, saugumo ir atsparumo. Prezidentas Gitanas Nausėda daug kartų deklaravo, kad jo tikslas yra kurti gerovės visuomenę, kuri sutampa su socialinių garantijų sistema, vidurinės klasės gausėjimu ir subalansuota ūkio raida. Gerovės idėjos tapo dviejų Lietuvos valstybės pažangos strategijų – Andriaus Kubiliaus „Lietuva 2030“ ir Ingridos Šimonytės „Lietuva 2050“ – orientyru. „Lietuva 2030“ buvo optimistiškesnis projektas, kur saugumas tapo antraeiliu dalyku, buvo deklaruojama „globali Lietuva“, atmenant, kad po to taip ir nepavyko nei patvirtinti dvigubos pilietybės įstatymo, nei paskatinti platesnes veiklas šioje sferoje. O strateginė vizija „Lietuva 2050“ jau bandė subalansuoti gerovės ir saugumo iššūkius, atsižvelgti į Rusijos grėsmes, bet vis dar įsivaizduojant, kad už mūsų pečių stovi tvirtas NATO aljansas ir JAV. Tačiau būtent tas grėsmės variantas, kuris šiandien yra aktualus, Seimo komitetų iš parengto projekto buvo išmestas, iš naujo taip ir nesvarstytas ir negrąžintas.
Šiandien valstybės prioritetai turėtų keistis: reikia kurti ne gerovės, o saugumo arba atsparumo valstybę ir perrašyti valstybės pažangos strategiją, jos politiškai necenzūruojant, o turint adekvatų supratimą, kokiame pasaulyje gyvename ir kokias sritis galime vystyti. Priminsiu, atsparumo ir saugumo koncepcijos nėra tapačios ir abi gerokai skiriasi nuo gerovės projektų. Pavyzdžiui, gerovė – jūs galite padaryti kapitalinį remontą savo namuose, o saugumas – įsirengti slėptuvę nuo bombų atokiau nuo namo. Galima šiuos projektus suderinti: įsirengti patogią slėptuvę nuo bombų. Atsparumo ir saugumo strategijos taip pat nėra tapačios. Atsparia visuomene laikoma ta, kuri atsispiria užsienio propagandai, nepasiduoda provokacijoms, jos valiuta yra tvirta, o bankai – patikimi. Galima ir naudinga kurti atsparią valstybę, tačiau ji remiasi tikėjimu, kad žmonės yra geri, piliečiai – sąmoningi ir solidarūs, demokratiški ir protingi. Saugumo visuomenė tuo abejoja ir sako, kad dalis žmonių yra godūs, valdingi ir gana kvaili, pasiduoda visokioms marketinginėms ir politinėms manipuliacijoms ar Rusijos propagandai. Kažin ar Lietuvos visuomenė tikrai yra atspari? Saugumo visuomenės samprata abejoja visuotiniu piliečių sąmoningumu. Ji akcentuoja įvairių išorinių ir vidinių teisėtvarkos mechanizmų užtikrinimą, kariuomenės veiksnumą, sienų apsaugą, šaulių ir kitų savanorių rėmimą, organizuoja miestų karinių komendantūrų darbą, teritorinius gynybos būrius. Saugumo valstybė aiškina, kur krizės atveju turi eiti rezervistai, šauliai ir kiti savanoriai, kur bus išduodami ginklai, formuojami kariniai būriai, kur yra slėptuvės, požeminės degalinės, ką daryti darželiuose ir mokyklose vaikams, jei prasidėtų masinė dronų ataka, ir kaip elgtis su penktąja išdavikų kolona ir panika.
Lietuvos prezidentas, Seimas galėtų deklaruoti, kad išorinių grėsmių akivaizdoje valstybė keičia savo strateginius, ilgalaikius ir kai kuriuos trumpalaikius planus, investuoja į saugumo valstybę ir ragina visas savivaldybes saugumą pasirinkti miestų plėtros prioritetu. Dar vienas orientyras būtų glaudesnio ES bendradarbiavimo siekimas, kuriant bendrą armiją ir atsparią teisinę sistemą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
