Per Donaldo Trumpo ir Kamalos Harris debatus siekiant JAV prezidento posto buvo galima ir girdėti, ir jausti didelį norą vaizduoti, o ne argumentuoti. Buvęs JAV prezidentas, dabar kandidatas D. Trumpas kalba, lyg bandytų įtikinti žiūrovą finansuoti jo kuriamą siaubo filmą.
Smagu ir juokinga klausytis (o siaubo filmai ir yra paslėpta komedijos forma), kai jis pasakoja, esą iš Venesuelos ir Kolumbijos kalėjimų pabėgo tūkstančiai nusikaltėlių ar iš psichiatrijos klinikų bepročių, kurie slaptais takeliais, milijonai jų, srūva į JAV ir čia žudo, prievartauja ir dar nelegaliai balsuoja prezidento rinkimuose ir veikiausiai nori palaikyti prokurorę K. Harris. Tai yra masyvus holivudinis paveikslas, tinkantis pamėgtoms distopijoms apie zombių planetą ar naują gaujų ir barbarybės amžių, kuris štai jau prasideda. Tokių scenarijų ir pagal juos sukurtų Holivudo filmų yra gana daug, bet ne tokių grubių, kad įtarinėtų tik Lotynų Amerikos migrantus.
Debatuose su K. Harris jis pateikė ir naują siužetą apie tai, kad migrantai iš Haičio valgo amerikiečių kates ir šunis, ir nurodė į Springfildo miestelį (Ohajo valstija), mums geriau žinomą iš animacinio serialo „Simpsonai“. Šiuo požiūriu D. Trumpas buvo tikrų tikriausias Homeris Simpsonas scenoje. Kiti Trumpo apokaliptiniai gąsdinimai buvo mažiau vaizdingi, bet užtai dar globalesni.
Kadangi Joe Bidenas ir K. Harris yra „blogiausi ir kvailiausi prezidentas ir viceprezidentė“, žmonija atsidūrė prie pat pasaulio pabaigos slenksčio, atominio karo apokalipsės, ekonominio nuosmukio, nuo kurio jis, D. Trumpas, išgelbės (kaip koks Betmenas). Be to, Amerika atsidūrė žaliosios energetikos sukčių rankose, nes tik naftos gavyba ir senoji energetika yra stiprybės garantas. Taigi ateitis yra neaiški, kupina pavojų, todėl reikia grįžti į prarastą industrinį rojų ir tada Amerika vėl bus didi.
D. Trumpas tampa nuobodus. Jo siužetui trūksta dramatiškų, už širdies griebiančių siužeto pokyčių.
Atrodo, kad galime tik pasijuokti iš tokių ir dar šimto panašių siaubo pasakaičių, tačiau tada nesuprasime nei D. Trumpo sėkmės, nei kodėl pusei JAV patinka, ką apokaliptikas fantazuotojas kalba. Reikalas tas, kad dauguma ne tik JAV, bet ir pasaulio holivudinės ar panašios produkcijos vartotojų remiasi dviem mąstymo tipais: instrumentiniu galvojimu darbe ir emociniu-vaizdiniu namuose, prie pietų stalo. Apie jokias ekspertų grupių analitines išvadas nėra ir kalbos, nes jų statistika, prognozės, detalių aiškinimas yra pernelyg sudėtinga vartotojams ir paveikia nedaug balsuotojų – tarkime, optimistiškai 5 proc. rinkėjų. Likusieji remiasi emociniais ir vaizdiniais stereotipais ir ikonografija, pasakojimais apie siaubą, kankinystę arba kovą už laisvę ir didingumą. Kas vaizdingiau papasakoja, tas ir laimi, kaip kino filmų rinkoje. Moralinė vaizduotė visados buvo pilietiškai kur kas įtakingesnė nei filosofinė analizė.
Techninių ekspertų detalizuotos išvados yra reikšmingos, kai realiai skirstai pinigus ar užsiimi ginklų tiekimu. Tada moralinė vaizduotė ir apokaliptinis mąstymas gali tik suklaidinti. Tačiau kai kalbi su šimtų milijonų auditorija – reikia Holivudo pagalbos. Bet kino industrijų vadybininkai taip pat pasakys – negalima visą laiką rodyti vieno ir to paties filmo, kad ir kiek jis būtų populiarus.
Reikalingi netikėti posūkiai ir nauji siužetai. Pavyzdžiui, tiesmukiškas migrantų, kaip baisių priešų, vaizdavimas gali pradžioje patraukti daug žiūrovų. Tačiau jei tarp blogų migrantų neatsiranda nauja drama, tada siužetas „nebeveža“. Pavyzdžiui, jei pagrindinis herojus neįsimyli vienos iš siaubūnių migrančių arba vienas iš Venesuelos bepročių neatsisako valgyti kačių ir šunų ir nestoja į doros kelią, tampa nuobodu.
D. Trumpas tampa nuobodus. Jo siužetui trūksta dramatiškų, už širdies griebiančių siužeto pokyčių. Net jo kalba apie tai, kad jei bus prezidentas, iš karto užbaigs Rusijos ir Ukrainos karą, jau nebeįdomi, ir tik tai, kai jis apokaliptiškai pasakoja apie milijonus (jis vartoja daugiskaitą) žuvusiųjų, kažką sukrutina vaizduotėje.
Tačiau holivudinės vaizduotės požiūriu K. Harris dar mažiau įdomi. Prokuroras retai kada būna sėkmingas vaidmuo filmuose. Jis yra nuobodus teisingumo saugotojas ir neturi savyje viliojančios nuodėmės, paslapties ar pažado ir pateisinimo. Ji kalba apie laisvę taip, lyg skaitytų kolegijos istorijos vadovėlius pirmo kurso studentams. Ir tik K. Harris melodramatiškas ar net trileriškas noras ginti prievartaujamas moteris ar atstovauti persekiojamiems ir engiamiems suteikia jai šiokio tokio kinematografinio įdomumo.
Tačiau holivudinės vaizduotės požiūriu K. Harris dar mažiau įdomi. Prokuroras retai kada būna sėkmingas vaidmuo filmuose.
Jos personažas veikiau reikšmingas D. Trumpo apokaliptinės beprotybės šviesoje, be šio Amerikos mesijo charizmos ji liktų mažai reikšminga kinematografinės vaizduotės požiūriu. Ir jei tik D. Trumpas tampa nuobodus, po kurio laiko nuobodi tampa ir K. Harris. Tiesa, ji vis dar neišnaudojo savo pagrindinio ginklo – homeriško juoko. Homerišku juoku nuo Antikos laikų vadinamas laisvas ir nuo jokių sąlygų nepriklausantis, gilus juokas.
Šis unikalus jos gebėjimas paralyžiuoja priešininkus lygiai kaip širšės nuodai vorus. Juokas yra galingas įrankis, ypač prieš betmeniško tipo herojus, norinčius išgelbėti pasaulį. Filme „Tamsos riteris“ Džokeris nugali Betmeną tik savo juoku. Ir jei Trumpas nori vaidinti Betmeną, galima iš jo pasijuokti, ir tai yra Amerikos gatvei, jos kultūrai patrauklus sprendimas. Tačiau ar tai patrauklu prokurorei K. Harris?
Tačiau ne tik Holivudas kaunasi vaizduotės rinkoje. Lygiai tiek pat aktyvios yra bažnyčios ir įvairūs politiniai judėjimai, ir net muzikos atlikėjai, teatro aktoriai, kurie ir kursto, ir patys kaitinasi prie šito emocijų laužo. Ir jis dar neužgeso. Kita vertus, už viso šito rinkimų Holivudo dar slepiasi daug rimtų ekspertų, analitikų grupių, kurie ir vykdo realią JAV politiką, nors jų ir nematome rinkimų spektakliuose. Teisė, ekspertai, biurokratija ir yra giluminė valstybė, kuri veikia net tada, kai scenoje yra triksteriai, apokaliptikai, trilerių gerbėjai.
