Manau, kad tai šventumas – būti linksmam ir patenkintam, kai tau bloga, galvoti ne apie save, o tik apie kitus.Vysk. Jonas Kauneckas „Prieš visus vėjus“ (2022)
Apie ką visa tai: analizuojamos medžiagos apibrėžtis
Žodžiai rezistentas, disidentas, pogrindis ir kiti, panašūs į juos, pagrįstai laikomi praeities, istorijos dalyku. Atrodytų, kad visa tai chronologiškai labai nutolę nuo dabarties ir ryškiai kontrastuoja su šiandieniniu gyvenimu1. Mat, oponuojant esamai valdžiai, nebereikia slapstytis po įvairiausias pakampes, mūsų šalyje egzistuoja ir veikia žodžio laisvė, už reiškiamą mintį nesodinama į kalėjimus. Reikia tikėtis, kad taip ir toliau bus, išliks. Taigi, galima tarti, kad pogrindžio laikai pasibaigė. Dabar rezistentai ir disidentai – jau praeities asmenys arba, jeigu būtų norima daugiau patetikos, – herojai... Bet mums (kad ir šio straipsnio skaitytojams) jų pažinimas prasideda arba tęsiasi čia ir dabar. Ir humoro reiškinys pildo šį pažinimą, daro jį įvairesnį ir labiau niuansuotą2.
Renkant medžiagą, neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo istorijos kontekste išryškėjo katalikiškojo pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ dominavimas. Pradėtas leisti 1972 m., leidinys nepertraukiamai ėjo iki pat 1989-ųjų; pasirodė iš viso 81 jo numeris. Sunku spręsti, kas lėmė tokią „LKB kronikos“ sėkmę – ar medžiagos gausa, t. y. nuolatiniai, per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje nesibaigiantys žmogaus teisių ir religijos laisvės pažeidinėjimai, ar griežta konspiracija, ar plati tinkloveika (parapijos, vienuolijos, kunigai, tikintieji...), – ko gero, čia labiau tiktų ne priežasčių perskyra (arba–arba), bet jų jungimas (ir–ir). Kaip bebūtų, „LKB kroniką“ galima pelnytai vadinti neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo lydere Lietuvoje, todėl šiame straipsnyje dėmesys skiriamas būtent su šiuo leidiniu susijusiam asmenų ratui – „LKB kronikos“ leidėjams ir platintojams.
Teorinis pagrindas: prieigos būdai ir metodologija
Humoro apraiškoms analizuoti straipsnyje derinami įvairūs požiūrio taškai, bet labiausiai vadovaujamasi fenomenologijos ir struktūralizmo metodais. Jau prieš penkiolika metų, netgi anksčiau, prof. Algis Mickūnas ir doc. dr. Nijolė Keršytė savo viešuose pasisakymuose ir publikacijose griovė intelektualinio ir akademinio pasaulio mitą apie fenomenologiją ir struktūralizmą kaip apie du vienas kitam prieštaraujančius ir nesuderinamus mąstymo būdus[1]. Reikėtų manyti, kad jų svarstymai ir išryškintos prielaidos leido ir tebeleidžia suartėti šioms iki tol tarpusavyje priešintoms mąstymo perspektyvoms.
Prie fenomenologinio prieigos būdo prisitraukti sistemos idėją ir struktūros principus paskatino, galima tarti, pats gyvenimas. Juk žmogaus pasaulis yra struktūriškas, kaip struktūriška visa, kas kuriuo nors būdu yra4. Struktūriškas ir humoras – jis turi gylį, aukštį ir plotį, t. y. semantinį tūrį, pripildytą įvairių patirčių5. Patsai struktūralizmas šiame straipsnyje suvokiamas plačiau nei vien metodologija, – imama pati struktūros sąvoka, o jos sinonimais galėtų būti kompozicija, sandara, sąranga. Iš struktūralizmo „pasiskolinamos“ dvi šios teorijos pasiūlytos operacijos: skaidymas ir montavimas6. Humoro struktūroje (arba, veikiau, daugiskaita – struktūrose) išsiskiria tam tikros sintagmos ir paradigmos, centrai ir periferijos, „pasiduodantys“ vienokiam ar kitokiam skyrimui-skaidymui ir/arba jungimui.
Aprašinėjant tai, kas konkretu ir, atrodytų, paprasta, einama prie to, kas egzistenciškai svarbiausia ir kas sudaro (pa)juokavimu perteikto pranešimo ontologinę struktūrą. Juk humoro apraiškose neabejotinai esama ir to, kas nepasiduoda tiesioginei loginės struktūros raiškai. Tai – esmės, prasmės ir reikšmės erdvė, kurioje skleidžiasi neaprėpiamas ontologinis egzistencijos turtingumas. Kalbinis humoro aprašinėjimas reikalingas būtent tam, kad interpretacijomis, refleksijomis ir spekuliacijomis būtų priartėjama prie labai svarbių egzistencinių ir ontologinių dalykų7.
Užklausti tikrovę: iššūkį metantis humoras
Kiekviena humoro apraiška užklausia tikrovę, meta jai savotišką iššūkį. Pasaulį toks humoras persmeigia vertikale, kurioje jau galima kalbėti apie reikšmę, prasmę, funkcijas (komunikacinę, psichologinę, sociokultūrinę ir kt.)8. Antisovietinio pasipriešinimo dalyvių humoras gerokai perkratydavo, netgi supurtydavo okupacinę socialistinę ano meto santvarką. Pirmojo pavyzdžio pagrindinis herojus – šviesaus atminimo kunigas Juozas Zdebskis (1929–1986). Tarp daugybės pasakojimų apie šią ryškią asmenybę sklando viena istorija apie tai, kaip jis „užsitarnavo“ KGB agentūrinį slapyvardį Akiplėša (rus. Naglec). Istoriją galima vadinti kone tautosakiniu pasakojimu ar legenda, – bendrybe, nebepasigendančia autoriaus.
Kaip žinia, nors viešai Sovietų Sąjungoje buvo deklaruojama religijos laisvė, tikrovėje tikinčių asmenų atžvilgiu taikyta daugybė represijų: įvairaus pobūdžio diskriminacija darbovietėse ir / ar mokymo įstaigose, suvaržymai, draudimai, apribojimai, administracinės baudos, tardymai, laisvės atėmimas, sekimas ir persekiojimas... Į šią daugtaškiu pažymėtą eilę įsirašo anuometinis draudimas kunigams katekizuoti vaikus.
Kun. J. Zdebskis, žinoma, mažai paisė tokio draudimo, ir drąsiai ruošdavo vaikus Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentams, mokė juos tikėjimo tiesų. Taigi kartą jis buvo iškviestas į Vilniaus KGB rūmus vienam iš tardymų–pasiaiškinimų, kurie tampa neatskiriamu jo biografijos atributu: šiam dvasininkui KGB pareigūnai leidžia išragauti kone visą sovietų represinių struktūrų priemonių „meniu“ – nuo oficialių įspėjimų iki laisvės atėmimo bausmės ir netgi pasikėsinimo į gyvybę (1980 m. nudegintas cheminėmis medžiagomis; 1986 m. žuvo per eismo įvykį neaiškiomis aplinkybėmis). Tą kartą tardė jį, kaip manoma, visą pusdienį ar net daugiau, taikė pasibaisėtiną, šiandieninei sąmonei sunkiai suvokiamą psichologinį smurtą. Tačiau tąsyk KGB pareigūnai turėjo kunigą paleisti, nes negalėjo įrodyti kokios nors jo „kaltės“ (inkriminuojanti medžiaga pasirodė esanti per silpna).
Kaip žinia, nors viešai Sovietų Sąjungoje buvo deklaruojama religijos laisvė, tikrovėje tikinčių asmenų atžvilgiu taikyta daugybė represijų: įvairaus pobūdžio diskriminacija darbovietėse ir / ar mokymo įstaigose, suvaržymai, draudimai, apribojimai, administracinės baudos, tardymai, laisvės atėmimas, sekimas ir persekiojimas...
Išeidamas iš KGB tardytojo kabineto kun. J. Zdebskis demonstratyviai žvilgtelėjęs į laikrodį ir taręs: „Iki keleivinės mašinos turiu dar vieną valandą. Gal turite nekrikštytų vaikų? – Pakrikštysiu!“ Sunku pasakyti, kokias kagėbistų reakcijas sukėlė toks drąsus siūlymas, bet aišku viena – jis tikrai kiaurai pervėrė tą situaciją, sukrėtė, sudrebino tą sovietinio ateizmo aplinką (KGB rūmus) ir josios dalyvius. Ir ši šmaikšti žinutė, šis šypsnį keliantis pasakymas liudija adresanto–autoriaus (t. y. kun. J. Zdebskio) subtilų humoro jausmą, inteligenciją, išsaugotą orumą ir ramybę. Sugniuždytas, tardymų palaužtas, išsigandęs ar susinervinęs žmogus tikrai nebūtų galėjęs taip pasielgti.
Čia ryškus tampa filosofo, juoko teoretiko Henri Bergsono (1859–1941) pastebėjimas, kad juoką (humorą, komizmą) paprastai lydi vienas dėmesio vertas simptomas – nejautrumas. Atrodo, kad humoras sukrečiantį poveikį gali padaryti tik, taip sakant, kildamas iš labai ramios ir vientisos sielos. Abejingumas yra natūrali humoro aplinka. Dažniausias juoko priešas – emocija. Taigi, kad užklaustų tikrovę ir mestų jai savotišką iššūkį, humoras reikalauja tam tikros „nulinės pozicijos“, kažko panašaus į trumpalaikį širdies nuskausminimą, – šiokios tokios nejautros sau ir ištinkančioms situacijoms9.
Labai panašų iššūkį sovietinei tikrovei mesdavo ir dažnas sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės (1938–2024) pajuokavimas. Sulaikymų situacijose ji humoro tikrai nepristigdavo. Visų pirma, truputis konteksto. Ses. F. N. Sadūnaitė už „LKB kronikos“ leidybą ir platinimą buvo 1974 m. suimta ir 1975 m. nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerio Mordovijoje ir trejiems metams tremties Sibire (Bogučianuose, Krasnojarsko kr.). 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl tapo aktyvia „Kronikos“ talkininke, o nuo 1982 m. buvo priversta slapstytis nuo grėsmingosios KGB akies ir rankos.
Gal turite nekrikštytų vaikų? – Pakrikštysiu!
Vis dėlto 1987 m. pačioje balandžio pradžioje ji kagėbistams įkliuvo su 73-iuoju „Kronikos“ numeriu. Pasiprašiusi į tualetą, spėjo turėtą egzempliorių sudraskyti ir popieriaus skiautes nuleisti į unitazą. Pats KGB karininkas Raimundas Rainys suskubo traukti tai, ko dar nenusinešė vandens srovė. O sesuo Sadūnaitė prisimena: „Aš tik šaipiausi, kad nežinojau, jog saugumiečiai ir po unitazus knaisiojasi, sakiau, jog turbūt labai daug dezodorantų tenka naudoti, kad paskui blogo kvapo nebūtų.“10 Prisiminimų medžiaga rodo, kad sesers Sadūnaitės humoro jausmas nebuvo nė akimirkai išgaravęs per visus šio sulaikymo istorijos įvykius: „Geros nuotaikos įžengiau į KGB rūmus ir nepraleidau progos saugumiečius pasveikinti: „Su profesine švente, broliai.“ Šie nustebę kraipo galvas, nesupranta. Paaiškinau, kad balandžio 1-oji – tai melagių diena, o jie juk yra didžiausi melagiai pasaulyje. Juk darbas jų toks.“11
Humoro, tiesiogiai pašiepiančio kagėbistus, būta ir kitais sesers Sadūnaitės biografijos tarpsniais. Po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo, skirto Molotovo–Ribentropo paktui ir jo padariniams pasmerkti (Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo; tai buvo pirmasis sovietinės valdžios nesankcionuotas mitingas Lietuvoje), sesuo Sadūnaitė buvo sulaikyta, prievarta įgrūsta į automobilį ir beveik dvi paras vežiojama Vilniaus krašto, dabartinės Baltarusijos ir Ignalinos rajono miškais. Jai buvo grasinama susidorojimu ir taip siekiama ją įbauginti. Ir šitai sovietų pareigūnams nėmaž nepavyko! „Pasimeldusi pareiškiau, kad dabar jau galiu kalbėtis, ir pradėjau erzinti vairuotoją, jog jis ir taip nedaug plaukų turi, tačiau vis vien nebijo arti atominės elektrinės važinėti“, – prisimena sesuo Sadūnaitė12.
Jeigu anksčiau minėtuoju kun. J. Zdebskio atveju kagėbistų reakcijos nėra žinomos, sesuo Sadūnaitė prisiminimuose fiksuoja, kaip sovietų saugumo pareigūnai reagavo į vieną iš iššūkių, kuriuos jiems metė humoras, užklausdavęs, kiaurai perskrosdavęs anuometinę tikrovę. 1988 m. vasario 16-osios rytą sesuo Sadūnaitė buvo vėl sulaikyta, – šįsyk dėl to, kad nedalyvautų jokiame Lietuvos Nepriklausomybės (Lietuvos valstybės atkūrimo dienos) minėjime, mat tais metais jie buvo tikėtini visoje šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose, nes buvo sukakę 70 metų nuo Vasario 16-osios Akto pasirašymo.
Milicininkai elgėsi keistai, su tam tikra įtampa: jiems, matyt, buvo prisakyta, kad reikalą turi su „bomba“. Ar dėl to, kad vežė milicija, ar dėl kitų priežasčių, buvau išlaipinta prie paradinių durų (Gedimino pr. 40) – visais kitais kartais vesdavo pro šonines duris. Prie durų budėję kagėbistai be jokių trukdymų mus praleido į vidų. Fojė stovėjo, kalbėjosi ir rūkė daug aukštesnio rango kagėbistų. Gal po „penkiaminutės“ ar kokio pasitarimo... Man spontaniškai (nebūčiau sangvinikė!) kilo mintis ir garsiai sušukau:
– Su Vasario 16-ąja, broliai!
Jie net krūptelėjo, lyg sprogus tikrai bombai. Mane tie milicininkai tik į dešinę, dešinę ir laiptais į viršų. O visuose aukštuose neįprastas subruzdimas: aukštyn žemyn laksto jauni kagėbistukai. Aš juos visus praeinančius vis pasveikinu su Vasario 16-ąja. Jie tik:
– Ką, ką? – nesupranta, kas čia darosi.
[...]
Suburbuliavę, jie bėgdavo tolyn.13
Matome, kaip aiškiai (ir smarkiai!) saugumiečius sutrikdė toks sveikinimas. Dabar visa ši situacija skaitytojams, ko gero, kelia šypsnį, bet anuo metu turėjo pareikalauti nemaža drąsos ir tvirtų asmeninių savybių, jog toks pasveikinimas – kad ir spontaniškai sugalvotas – „virstų kūnu“.
Nuo neatitikimo iki neadekvatumo: tušti žiedai?..
Pristatytuose pavyzdžiuose šypsnį ar netgi juoką kelią ir tai, kas teoriniame humoro diskurse vadinama neatitikimu. Pasak neatitikimo teorijos, žmonės juokiasi, nes jų sąmonė staiga patiria tam tikrą lūžį, kurį išprovokuoja koks nors neatitikimas, pavyzdžiui, tarp daikto ir jo idėjos (ar pavadinimo), tarp turinio ir formos, tarp to, ko tikimasi (veiksmo, žodžio, sprendimo ar pan.), ir to, kas realiai gaunama14. Kunigo Zdebskio siūlymas ar sesers Sadūnaitės sveikinimai akivaizdžiai neatitiko anuometinės sovietinės realybės – ir ne tik šiaip neatitiko, bet, kaip buvo matyti, stodavo kaip tam tikra tos realybės priešprieša: ir ją užklausdavo, ir mesdavo jai savotišką iššūkį.
1988 m. vasario 16-osios rytą sesuo Sadūnaitė buvo vėl sulaikyta, – šįsyk dėl to, kad nedalyvautų jokiame Lietuvos Nepriklausomybės (Lietuvos valstybės atkūrimo dienos) minėjime, mat tais metais jie buvo tikėtini visoje šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose, nes buvo sukakę 70 metų nuo Vasario 16-osios Akto pasirašymo.
Juokas dėl neatitikimo iš dalies gali būti prilygintas neadekvačiam elgesiui (plg. lot. (non) adaequatio – (ne)atitikimas). Bene geriausias to pavyzdys – staiga pasirodantis, netikėtai užklumpantis, nesutramdomas juokas. Už tokį juoką mons. Alfonsas Svarinskas (1925–2014), kaip prisimena, buvo gavęs papildomų smūgių žiaurių pirmųjų tardymų metu15, kard. Sigitas Tamkevičius (g. 1938) išvadintas isteriku16, o ses. F. N. Sadūnaitei grasinta prievartiniu gydymu psichiatrinėje ligoninėje17. Tokį juoką būtų galima palyginti su žiedu, neužmezgančiu vaisiaus18. Jis trumpam pražystantis, ryškus, todėl patraukiantis dėmesį, bet – tuščias, be turinio, be subtilumo niuansų, be savyje talpinamos žinutės. Tačiau vis tiek gražus pažiūrėti ir pamatyti, kaip žmogiškojo orumo pozicija geba (kad ir netikėtai, kad ir nevalingai) iškilti virš anuometinių realijų ir šitaip kontrastuoti su aplinka ar įvykiais. Ir jeigu toks nevaldomas juokas užtraukdavo nemalonę, tai šiaip jau juokavimai yra pagelbėję ne vienoje – kad ir kebliausioje – situacijoje.
Savi ir svetimi: gelbstintis humoras
Humoras veikia taip, kad perduodami vieni kitiems idėjas, žmonės perduoda ir jausmą. Taip kalba tampa patetiška pačia pamatine jausmo prasme (plg. gr. pathos) ir priartėja prie retorinių įtikinėjimo priemonių19. Apie tai byloja mons. A. Svarinskas, pasakodamas, kad įvairūs pokštai ir pajuokavimai yra padėję pelnyti ir kagėbistų, ir lagerio sargybinių prielankumą, laidavusį šiokių tokių režimo lengvatų20. Apie šią humoro funkciją taip pat spalvingai pasakoja sesuo Elena Gerarda Šuliauskaitė (g. 1932):
Matome, kad čia tik ką pasibaigusios šv. Mišios. Kaip tik būtų gera proga dar vienoms, tačiau reikia gauti klebono J. Tunaičio leidimą, o jam taip pat, jei mums leis, gali gerokai nuo valdžios kliūti. Jis toks ramus, nekonfliktiškas. Pasiuntė mus du pas kleboną tartis – mane, kaip šioje parapijoje daug laiko praleidžiančią ir net čia įdarbintą, bei kunigą J. Zdebskį. Radom zakristijoje būrelį vyrų besišnekučiuojant. Kai tik įėjome, kunigas J. Zdebskis iškilmingai paskelbė, kad atėjome tartis dėl santuokos. Jie su kunigu J. Tunaičiu buvo kurso draugai seminarijoje, mane klebonas taip pat puikiai pažinojo, tad, išgirdę kunigo J. Zdebskio pareiškimą, visi susirinkę pratrūko smagiai juoktis. Tik paskui supratau, kad tai buvo ne paprastas pokštas, bet sumanus būdas, kaip sušvelninti įtampą ir parengti dirvą prašymui – gal galima bažnyčioje dar vienas Mišias paaukoti, nes daug žmonių per iškilmes Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje net komunijos neturėjo galimybės priimti? Klebonas, dar vis juokdamasis, tik numojo ranka – darykite, ką norite.21
Kaip įvardija pati atsiminimų autorė, humoras padėjęs pasiekti norimo tikslo, ir pajuokavimas šį sykį pagelbėjęs ne tarp svetimųjų (kagėbistų ar kitų sovietinių pareigūnų), bet puikiai pasitarnavęs savų žmonių rate.
O juoko tarp savų tikrai netrūko! Labai dažni juokingų nutikimų atvejai – vad. qui pro quo situacijos, kurių komiškumas nulemtas kone pažodinio pastarosios frazės vertimo: vienas vietoj kito. Kas turima omenyje, atsiskleis pasitelkus keletą konkrečių pavyzdžių. Pirmasis iš jų – sesers Reginos Editos Teresiutės (g. 1958) liudijimas:
Dirbdama pas kunigą J. Zdebskį, gavau pravardę „pykšt pokšt“, kuri vėliau prilipo. Kadangi kunigas daug važinėjo, neretai išvažiuodavo ilgesniam laikui, tai man tekdavo likti vienai tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Kad man būtų drąsiau, kunigas Juozas paliko startinį pistoletą. [...] Aplink kunigą J. Zdebskį ir visus, kas su juo bendradarbiavo, zujo agentai, neaiškūs tipai. [...] Na, o pravardę man davė sesė Julija Kuodytė, kuri buvo labai greita tokiems dalykams. Kartą vakare, kai buvau viena klebonijoje, girdžiu kažkas beldžiasi, o už durų kažkokie žmonės. Pravėriau duris ir pykštelėjau iš startinio. O ten, pasirodo, sesuo Julija su dar dviem sesėmis atvažiavo manęs aplankyti. Tai buvo visoms juoko. Po to įvykio mane taip ir pradėjo vadinti „pykšt pokšt“. Kartais atrodydavo, kad šia pravarde mane daugiau žmonių žino nei mano tikru vardu. Turbūt prisidėjo ir tai, kad pravardė labai atitiko mano charakterį. Iš tiesų buvau labai energinga ir daug visokių eibių esu pridariusi, broliai saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis.22
Aišku, kad tai – komiška situacija; juokas kilęs iš nesusipratimo, iš painiavos, kai savos seserys buvo palaikytos bauginančiais svetimaisiais. Kitą, panašų atvejį prisimena ir sesuo Julija Bernadeta Mališkaitė (g. 1955):
Pamenu, buvo nutarta sutvarkyti „Kronikos“ archyvą. Iš Vilniaus atvykusi s. Nijolė Sadūnaitė jau antrą savaitę rašomąja mašinėle perrašinėjo atskirus leidinio numerius, kai į Kybartų kleboniją pasibeldė trys inteligentiškai apsirengę nepažįstami vyrai. Žinoma, durų niekas jiems neatidarė, bet rašyti toliau darėsi nesaugu. Jei jie iš saugumo, kiekvienu momentu galėjo prasidėti krata. Po kurio laiko kun. S. Tamkevičius išėjo pasižvalgyti po miestelį, o mes su s. Nijole nusileidome į klebonijos pusrūsį, kur degė krosnis, ir skaudama širdimi pradėjome deginti beveik dviejų savaičių jos darbą. Jauku tikrai nebuvo, reikėjo deginti skubiai, bet kartu taip, kad per rūsio langelį svetima akis nepamatytų liepsnojančios ugnies. Tokiais atvejais nelengva ramybę išlaikyti net tokiems drąsuoliams, kokia visada buvo s. Nijolė. Kai jau buvome viską sudeginę, paslėpę kitus įkalčius, linksmai juokdamasis, kaip moka tik jis, grįžo kun. S. Tamkevičius: paaiškėjo, kad į kleboniją su bažnyčiai pagamintais langų vitražais beldėsi iš Vilniaus atvykę meistrai.23
Man spontaniškai (nebūčiau sangvinikė!) kilo mintis ir garsiai sušukau: – Su Vasario 16-ąja, broliai!
Be abejonės, gaila minimo įdirbio, kuris virto dūmais ir pelenais, bet galime tiktai džiaugtis, kad iš visos šios situacijos tiek anuometiniai jos dalyviai, tiek dabar mes galime pasijuokti. Na, o paskutinis iš šio tipo pavyzdžių susijęs su garsiuoju Kryžių kalnu (Jurgaičių piliakalnis, Šiaulių r.), – ne paslaptis, kad sovietinės okupacijos metais jis buvo tapęs pasipriešinimo ir kovos už tikėjimo laisvę simboliu. Tikintieji iš įvairių Lietuvos kampelių gabendavo ir statydavo kryžius Kryžių kalne, o sovietų pareigūnai tokius asmenis gaudydavo ir pastatytus kryžius naikindavo. Vieni stato, kiti naikina, – istorijų išties apstu, o vieną iš jų pasakoja sesuo Jadvyga Gema Stanelytė (g. 1931):
Iš pradžių mes dar skaičiuodavome kryželius, bet paskui tai tapo jau sunkiai įmanoma, nes nuolat juos vertė ir nuolat jų daugėjo, nes dar sparčiau buvo statomi nauji. Nesuskaičiuosi, kiek kartų nugriovė. Buvo ir kurioziškų nutikimų. Kažkas atvežė kryžių, o mūsiškiai tuo pačiu metu atvažiavo savojo pastatyti. Manėme, kad jie – saugumiečiai, o jie tą patį galvojo apie mus. Taigi vieni kitų bijojome.24
Juokas ir kultūra: intelektualusis humoras
Žmonija, galima tarti, nuo pat savo sąmoningumo pradžios sprendė, kaip juokauti. Bėgant epochoms ir amžiams, juokavimo formų ir būdų vis daugėja, o vieną šio daugio dalį sudaro intelektualusis (intelektualinis) humoras25 Jis glaudžiai susijęs su siekiu meniškai įprasminti juoką26 Intelektualusis humoras visada ieško tvirtos atramos – jis turi į ką nors atsiremti, su kuo nors kontaktuoti27. Tasai „kas nors“ gali būti nusakomas kultūros, meno (muzikos, literatūros, tapybos, teatro ir t. t.), tradicijų, etoso, etnoso ir kitomis panašiomis sąvokomis ar kategorijomis28.
Išties gera ką tik išsakytos minties iliustracija – kunigo Roberto Grigo knyga „Rekrūto atsiminimai“. Tuo metu dar tik jaunas studentas, bebaigiąs Vilniaus pedagoginį institutą (dab. VDU Švietimo akademija), R. Grigas pašaukiamas atlikti privalomąją karo tarnybą sovietų armijoje, kur jis viešai atsisakė duoti SSRS kario priesaiką. Reikia pripažinti, kad parodyta didžiulė drąsa, ir dėl to visą privalomosios tarnybos laiką jis buvo pasmerktas kęsti ne tik sovietų armijos „tradicijas“ (vad. „dedovščiną“ ir kt.), bet ir papildomą vargą – tiek fizines bausmes, tiek ir psichologinį smurtą. Tikrai prireikė ne tik momentinės, bet ir tęstinės, kasdienės ištvermės, saugant orią laikyseną ir išlaikant tiesos poziciją. Visa tai aprašoma minėtoje knygoje.
Ir jeigu tartume, kad medžiagos (turinio) knygai teikė sovietinės armijos realybė, tai leksiką, sintaksę, stilių (ir kitus formos dalykus), ko gero, bus nulėmusios filologinės R. Grigo studijos (studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą). Jo knygos humoro raišką ženklina gan ryškus kultūrinis spaudas. „Rekrūto atsiminimus“ būtų galima laikyti Balio Sruogos „Dievų miško“ literatūriniu sekimu, arba intertekstu29. Šis dialogiškas B. Sruogos ir R. Grigo knygų santykis reiškiasi abiem tekstams būdingu aukštos vertės literatūriniu humoru ir jo formomis – satyra, ironija, sarkazmu, kartkartėmis – ir groteskiškais epizodais. Abu autorius jungia toks juokavimas (juokas), kurį jų situacijose kai kas laikytų nesusipratimu, dar daugiau – beprotybe, tačiau iš akiračio neturėtų prapulti pirminis abiejų autorių siekis: liudyti, pasakoti. Ir, galima tarti, tasai literatūrinis humoras bei jo formos padeda jų pasakojimams lengviau atrasti vietą žmogiškoje sąmonėje, tautos atmintyje. Šitaip jų liudijimams suteikiama įsigyvenančio aiškumo, pajaučiama jų gyvybinė jėga 30. Štai keletas iliustracinių pavyzdžių iš „Rekrūto atsiminimų“:
(1)
Ir čia pat didelių ir mažų žvaigždučių nešiotojai nesivaržydami atvėrė man savo komunistinės asmenybės turinį, anot jų, – įvairiapusį išsilavinimą, didelį idėjiškumą, moralinį tyrumą ir fizinį tobulumą. [...] Čia mane tiesiog paskandino „matų“ ir kitų neatskiriamų socialistinės kultūros atributų sraute.
(2)
Dusinantis karštų dulkių kvapas. Kampe apverstų, beračių vagonečių šabarkštynas. Smūgių gėlimas pašonėse. Neapykantos iškreiptas kažkieno veidas. Pirma diena, o kiek įspūdžių!
(3)
Pasirodo, bataliono vadas, kaip paprastai tokiais patogiais momentais daroma, surado mūsų šešetui vadinamąjį dembelišką darbą. Pagal išnaudotojiškas armijos tradicijas šis terminas reiškia užduotį, kuri duodama demobilizuojamiesiems kariams, pasakant: kol neįvykdysite, namus matysite kaip savo ausis be veidrodžio. Didesnį suinteresuotumą sunku ir įsivaizduoti [...].31
Ne tik pasislėpti, bet ir pasijuokti
Kun. R. Grigo atsiminimų knygoje galima aptikti ir humoru praturtintos Ezopo kalbos pavyzdžių. Ieškoti užmaskuoto minčių reiškimo būdų vertė represinis sovietų režimo kontekstas, tačiau juk niekas neįpareigodavo ezopinėje kalboje juokauti. Tad čia esantį humorą galima laikyti savaiminiu. Tai atvejai, kai, regis, koks nors sąmojis ar pašmaikštavimas susirezga visai natūraliai, be galvojimo pastangų, beveik nepastebimai: nesiekta juokauti, norėta ir planuota tik užmaskuoti mintį, bet štai ir pajuokauta32.
Antai, turėdama omenyje sovietinio saugumo struktūrų cenzūrą, Roberto Grigo motina laiške sūnui rašo: „Laiškus rašyk protingai, nes Tave kankinusios ir įsimylėjusios skaito“ 33 (1982 m. birželio 10 d.). Kitame laiške, kurį „Rekrūto atsiminimų“ autoriui siuntė Julius Sasnauskas, rašoma: „Norėčiau Tave pamatyti, labai norėčiau. Juk jau greitai treji metai, kai aš išvažiavau į komjaunuoliškas statybas, ir daug kas pasikeitė – į gerąją pusę“ 34(1982 m. spalio 22 d.). Būsimasis kunigas ir pranciškonas Julius Sasnauskas „komjaunuoliškomis statybomis“ laiške šmaikščiai vadino visą patirtų represijų procesą: savąjį suėmimą (1979 m.), kalinimą ir tremtį į Tomsko srities Parabelio gyvenvietę, iš kurios ir rašė.
Humoras, kuris gali būti suprantamas kaip integralus Ezopo kalbos dėmuo, reiškia galimybę vienaip ar kitaip ženklinti mąstymą, tikrovę, pačią kalbą ir ja kalbančiuosius35. Humoras lygiomis teisėmis įsirašo į ezopinės kalbos priemonių gretas, mat jis suteikia kalbai galią reikšti daugiau negu viena kryptimi ir sutelkia pačius skirtingiausius aspektus ar asociacijas. Kitaip tariant, humoro atveju, akumuliuojasi daugiabriaunės, įvairiaspalvės ir dviprasmės (arba daugiaprasmės) reikšmės36.
Humoras lygiomis teisėmis įsirašo į ezopinės kalbos priemonių gretas, mat jis suteikia kalbai galią reikšti daugiau negu viena kryptimi ir sutelkia pačius skirtingiausius aspektus ar asociacijas.
Apie tai, kas išryškėja
Visų pirma, juk mūsų humoras (jo formos ir supratimas) priklauso ne vien nuo kultūrinio, socialinio, politinio ir kitokio konteksto ar aplinkybių, bet ir nuo vidinio humoro jausmo, išsikristalizuojančio asmens bruožų kategorijomis – individualiu, unikaliu, autentišku braižu, stiliumi37. Humoras nėra neutralus, jis visada asmeninis. Pajuokavimas visada yra kieno nors pajuokavimas38. Pasakytas ar parašytas sąmojis, pokštas labai siejasi su autoriumi, nes per pasitelktas humoro priemones atsiskleidžia asmenybė, vertybinės nuostatos, mąstymo ypatumai39.
Antra, humoras nėra paprastas reiškinys. Taip, jis turi savo reikšmės sistemas, savitą funkcionalumą (vienokias ar kitokias paskirtis), savąsias konotacijas, bet jo išskirtinumas ir sudėtingumas yra tas, kad jis sykiu yra ir principas. Iš principingumo virstąs gyvenimo, arba buvimo pasaulyje būdu, modus vivendi40. Humoras yra labai plati žmogiškojo bendravimo, bendrystės sritis, dažnai išeinanti iš tų ribų, kurias nubrėžia juokingumo, patrauklumo, funkcionalumo ar kitokie kriterijai41.
Iš to išplaukia trečiasis apibendrinimo žingsnis, arba aspektas, – jog ir antisovietinio pasipriešinimo istorija, ir humoro fenomenas yra tikrai neišsemiami: net ir labiausiai stengiantis analizuoti, visada liktų neaprašytų kampelių, smulkių ar stambesnių detalių, erdvinių vingių, spalvingų asmenybių, jų nuotykių ar kitokių niuansų. Visa tai – ateities tyrinėjimų dirva!
O šįkart norėtųsi užbaigti leidžiant sau parafrazuoti Algirdą Julių Greimą, sakiusį, kad reikėtų aukoti padėkos Mišias už tai, kad Dievas tokiu skaudžiu ir kritiniu šalies istorijos metu padovanojo Lietuvai būrį paprastų ir šaunių lietuvių, dėl kurių ne tik nerausti viešumoje, bet netgi didžiuojiesi esąs lietuvis42.
1Plg. Tomas Sodeika, Ontologija ir medijos: les liaisons dangereuses, in: Tomas Sodeika, Rita Šerpytytė, Danutė Bacevičiūtė, Ontologijos transformacijos: medijos, nihilizmas, etika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 17.
2Plg. Nijolė Keršytė, Susikryžiuojantys minčių koliažai, in: Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, Nr. 30, 2009, p. 230.
3Žr. pvz. Nijolė Keršytė, Struktūralizmo ir fenomenologijos „santuoka“ A. J. Greimo semiotikoje, in: Athena, Nr. 5, 2009, p. 141–159; Algis Mickūnas, Greimas ir Merleau-Ponty, in: Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, Nr. 30, 2009, p. 88–110 ir kt.
4Plg. Viktorija Daujotytė, Kalba ir jos menas: filologiniai tyrimai ir patyrimai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 127.
5Plg. Marcelijus Martinaitis, Prilenktas prie žodžio (Apie rašymą, tekstą ir skaitymą), in: Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė (sud.), Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 105.
6Plg. Rolanas Bartas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, p. 158–161.
7Plg. Aušra Jurgutienė, Fenomenologinio ir psichologinio metodų paralelumas, in: A. Birgerė, D. Čiočytė (sud.), Sambalsiai, p. 175.
8Plg. Gérard Dessons, Poetikos įvadas: Literatūros teorijų apžvalga, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 154, 159.
9Plg. Henri Bergson, Juokas: studija apie komizmo reikšmę, Vilnius: Vaga, 2014, p. 17–18.
10Felicija Nijolė Sadūnaitė, Tol, kol esame atsigręžę į Dievą, esame nenugalimi, in: Andrius Navickas, Reda Sopranaitė (sud.), Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu, Vilnius: Ateities leidybos centras, Bernardinai.lt, 2013, p. 61–62.
11F. N. Sadūnaitė, Tol, kol esame atsigręžę į Dievą, esame nenugalimi, in: Op. cit., p. 62.
12F. N. Sadūnaitė, Tol, kol esame atsigręžę į Dievą, esame nenugalimi, in: Op. cit., p. 68.
13Felicija Nijolė Sadūnaitė, Skubėkime daryti gera, Vilnius: Donum, 2023, p. 288–289.
14Plg. Inga Vidugirytė, Juoko kultūra: studijų knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 73, 77.
15Žr. Dokumentinis filmas „Alfonsas Svarinskas“, aut. dr. Andrius Gudauskas ir rež. Juozas Sabolius, LRT, 2017 (13:01–13:39).
16Žr. Vyskupas Jonas Kauneckas, Prieš visus vėjus: atsiminimai, Vilnius: Petro ofsetas, 2022, p. 284.
17Žr. F. N. Sadūnaitė, Skubėkime daryti gera, p. 128–131.
18Plg. Viktorija Daujotytė, Patirties žodynas: populiarioji literatūros fenomenologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 44.
19Plg. G. Dessons, Poetikos įvadas, p. 90.
20Žr. Dok. f. „Alfonsas Svarinskas“, aut. dr. A. Gudauskas ir rež. J. Sabolius, LRT, 2017 (35:51–36:40).
21Elena Gerarda Šuliauskaitė, Tesame neverti tarnai, in: A. Navickas, R. Sopranaitė (sud.), Laisvė ir tikėjimas, p. 101.
22Regina Edita Teresiutė, Geri buvo laikai. Duok Dieve, kad negrįžtų, in: A. Navickas, R. Sopranaitė (sud.), Laisvė ir tikėjimas, p. 212.
23Julija Bernadeta Mališkaitė, Viešpats pasirenka silpnus, kad sugėdintų stipriuosius, in: A. Navickas, R. Sopranaitė (sud.), Laisvė ir tikėjimas, p. 141–142.
24Jadvyga Gema Stanelytė, Malda buvo ir yra svarbiausias mūsų ginklas, in: A. Navickas, R. Sopranaitė (sud.), Laisvė ir tikėjimas, p. 184.
25Plg. V. Daujotytė, Kalba ir jos menas, p. 328.
26Plg. I. Vidugirytė, Juoko kultūra, p. 11.
27Plg. Giedrė Šmitienė, Kalbėjimas girdint, in: A. Birgerė, D. Čiočytė (sud.), Sambalsiai, p. 100.
28Plg. Nijolė Keršytė, Algirdo Juliaus Greimo semiotika tarp logocentrinio ir fenomenologinio mąstymo, in: Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, Nr. 30, 2009, p. 117.
29Plg. R. Bartas, Teksto malonumas, p. 22.
30Plg. Neringa Markevičienė, Balio Sruogos Dievų miško recepcija, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, T. 34, Vilnius, 2011, p. 184, 192, 235.
31Robertas Grigas, Rekrūto atsiminimai, Vilnius: Katalikų akademija, 1999, p. 23, 72, 230.
32Plg. Viktorija Daujotytė, Laisvojo mąstymo properšos, Vilnius: Tyto alba, 2012, p. 11.
33R. Grigas, Rekrūto atsiminimai, p. 91.
34R. Grigas, Rekrūto atsiminimai, p. 141.
35Plg. Viktorija Daujotytė, Sakiniai, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 7.
36Plg. A. Mickūnas, Greimas ir Merleau-Ponty, in: Op. cit., p. 95.
37Plg. Viktorija Daujotytė, Apglėbiantis mąstymas: literatūros teorijos mokomoji knyga, Kaunas: Šviesa, 2007, p. 108.
38Plg. V. Daujotytė, Kalba ir jos menas, p. 124.
39Plg. Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 16–17.
40Plg. G. Dessons, Poetikos įvadas, p. 138–139.
41Plg. M. Martinaitis, Prilenktas prie žodžio, in: Op. cit., p. 107.
42Plg. Algirdas Julius Greimas, Baltų lankų kolonėlės Literatūroje ir mene, in: Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, Nr. 30, 2009, p. 161.
