1990 m. kovo 11 dieną Atkurtoji Lietuvos Nepriklausomybė – laisvės aktas, išaugęs ir suvešėjęs ne laukinėje ir neprižiūrėtoje, bet gerai supurentoje Tautos dirvoje. Pirmieji josios artojai, deja, patys neišvydę savojo triūso vaisių, buvo ginkluotojo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviai.
Lietuvos partizanus be didesnių abejonių galima laikyti tais asmenimis, kurie savo prakaitu, krauju ir gyvybe sudėjo pirmuosius – kertinius – mūsų šalies Nepriklausomybės pamato akmenis. Vedami prigimtinio laisvės ir teisingumo troškimo, veiklūs vyrai ir moterys pasitraukė į Lietuvos miškus kovoti su blogio imperija, kaip ją gerokai vėliau pavadino JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (1982 m. birželio 8 d.).
Kiek čia juokų, kiek visokių šaipokų!
(Iš 1946 m. spalio 28 d. Jono Rudžio1 laiško, rašyto klasės draugei, in: Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997, p. 219)
Net ir sudėtingiausios „karo po karo“ situacijos neužgniaužė juoko, nepažabojo humoro jausmo, kuris, pritaikytas prie tuometinių realijų bei aktualijų, išsiskleidė pačiomis įvairiausiomis formomis. Žinoma, juokas mirties akivaizdoje gali atrodyti kaip nesusipratimas, dar daugiau – kaip beprotybė, tačiau, pažvelgus atidžiau, partizanų humoras regisi kaip labai normalus ir netgi natūralus reiškinys, mat didžioji dalis partizanų buvo jauni, o tarp jaunų niekada netrūksta išradingų pajuokavimų, anekdotų, įvairiausių linksmų nutikimų ir istorijų, – kaip prisimena partizanas Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928): „Stovyklaujant degė laužai, tarp daugybės jaunų vyrų net ir pavojaus akivaizdoje virė kalbos, pasakojimai ir juokai, čia susitiko daug draugų, pažįstamų, bendraklasių.“2
Šiemet, kai sukanka lygiai 80 metų nuo antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje pradžios, Kauno IX forto muziejus kviečia atsigręžti į ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo reiškinius, į rezistentų ir disidentų veiklą. Tokio kvietimo kontekste šiame straipsnyje analizuojamas Lietuvos partizanų humoro fenomenas. Kaip šaltiniai čia naudojami partizanų kūrybos rinkiniai, pogrindžio spauda bei atsišaukimai, kovotojų dienoraščiai, atsiminimai, istorinės-dokumentinės kai kurių pasipriešinimo įvykių apybraižos ir archyviniai dokumentai. Į visos šios medžiagos epizodus ar fragmentus žvelgiama remiantis fenomenologijos pagrindais, – tokios fenomenologijos, kurią pradėjo filosofas Edmundas Husserlis (1859–1938), vėliau plėtojo Maurice’as Merleau-Ponty (1908–1961), šiai krypčiai taip pat artima ir Hannos Arendt (1906–1975) filosofinės minties linija. Tai – egzistencinė, patirtį akcentuojanti fenomenologija: filosofijai, mąstymui dingstį gali teikti vìsa, su kuo žmogus kaip nors susiduria ar susitinka. Taigi, galima tarti, fenomenologija yra labiau ir daugiau apie susitikimą, apie santykį, todėl į pasirodančius humoro (juoko, komizmo) momentus žiūrima ne kaip į objektus savaime, bet kaip į formuojamus ar matomus sąmonėje; kitaip tariant, humoro apraiškos – fenomenai – tyrinėjami ne tokie, kokie jie kaip nors objektyviai yra, bet tokie, kokie jie atsiveria žmogaus sąmonei. Pirmasis fenomenologijos priesakas – grįžti prie pačių daiktų, taigi metas gręžtis prie okupuoto juoko – partizanų humoro fenomeno.
Komiškoji vaizduotė partizaniškoje kasdienybėje
Ko gero, neatsirastų prieštaraujančių, kad žodis humoras visada (arba bent jau dažniausiai) turi teigiamą konotaciją; jis siejasi su socialinėje plotmėje pageidaujamu žmogaus bruožu – gebėjimu pralinksminti kitus, t. y. sukelti džiaugsmą3. Šį asmens bruožą partizanų tarpe turėjo absoliuti dauguma – dažname šaltinyje minima (kai kuriuose netgi tiesiogiai nurodoma) savita ir išskirtinė partizaniška nuotaika, laidavusi sklandžią vidaus bei išorės komunikaciją, gyventojų simpatijas, visuomenės prielankumą partizanams. Tokios partizaniškos nuotaikos esmę įmanu nusakyti Juozo Lukšos-Daumanto žodžiais: „[Į] kiekvieną, nors ir tragiškiausią, padėtį žiūrėti pro humoristinę prizmę“4.
Nors humoro nestokojo dažnas partizanas, kai kurie iš jų išsiskyrė šio bruožo ryškumu. Štai, Jonas Kadžionis-Bėda prisimena: „Susirinkusių partizanų būryje išsiskyrė mackeliškietis Liudas Sudeikis-Klajūnas, aukštas, gražus, pilnas energijos ir humoro vyras. [...] Vienas partizanas rūkydavo pypkę. Liudas, visada kompanijoje krečiantis linksmas išdaigas, prisitaikė kankorėžiu ir taikliu metimu – taukšt! – ją išmušė iš dantų. Visi leipo juokais, o pypkės savininkas, ir pats juokdamasis, tik nepiktai pagrasino. Negi pyksi, reikia tik pavydėt tokio rankos taiklumo.“5 Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje, 1948 m. liepos 24 d. įraše, su numanoma šypsena fiksuojamas kito žmogaus – partizano Rimvydo (Jurgio Krikščiūno, 1919–1949) – polinkis juokauti: „...Kai atėjo Rimvydas, pas mus juokų netrūksta... Vieversys jau kelinta diena be perstojo kikena...“6
Humoras, galima sakyti, atlydėdavo partizanus į būrį. Jau pats priėmimas – slapyvardžio pa(si)rinkimas – buvo neatsiejamas nuo išradingo sąmojo. Fragmentas iš J. Kadžionio-Bėdos atsiminimų: „Prisimenu, kad pirmiausia man reikėjo pasirinkti slapyvardį. Vieni siūlė Jaunutį, kiti dar kokį, bet aš pasakiau, kad mano slapyvardis bus „Bėda“. Visi susidomėjo, kodėl? Paaiškinau, kad esu užsikrėtęs niežais ir dabar juos užkrėsiu, argi ne bėda? Visi pradėjo juoktis ir tas negražus slapyvardis prigijo taip, kad ne tik pavarde, bet ir vardu manęs partizanai nevadindavo.“7 Pasitaikydavę ir tokių situacijų, kai taiklus humoras, šmaikštumas pagelbėdavo pakviečiant į būrį naują vyrą: „Įėję į trobos vidų, iš pradžių nustebę, partizanai pradėjo juoktis – iš „pečiaus“, išgirdęs, kad atėjo saviškiai, nustūmęs malkas ropojo nuo rusų besislapstantis eigulys A. Šukevičius. „Ką tu čia darai!? – tarė juokdamiesi vyrai. – Tuoj ateis išvadavimas, o tu jį sutiksi tupėdamas „pečiuje!“ Jau geriau einam su mumis!“8
Dar vienas partizaniškos kasdienybės akcentas – apsirūpinimas maistu. Šis procesas taip pat būdavo paįvairinamas humoru. Paprastai apsirūpinimas maistu vykdavo taikiai, atvirai apsilankant įmonėse (pvz. pieninėse, pieno surinkimo ir grietinės nugriebimo punktuose ir kt.), taip pat maistas buvo dažnai rekvizuojamas transportavimo metu. Neretai tokius veiksmus lydėdavo sąmojingi pakvitavimai: „Žaliosios girios policijai, pas[irašo] Miškinis“; „Miško Aerodromui, pas. Aerodromo vadas“; „Žaliojo miško gyventojų reikalams“; „Už šiuos produktus Jums tariame partizanišką ačiū. Lietuvos partizanai“. Tokia partizanų veikla sykiu su raginimais, kad ūkininkai nevežtų pieno ir nevykdytų kitų prievolių, skatino naują bendratautinę pasipriešinimo formą – ekonominį boikotą ir sabotažą. Kaimo žmonės, nurodydami į partizanų veiklą, galėjo legaliai atsisakinėti vykdyti prievoles arba įrodinėti, kad jas atliko9.
Žinoma, juokas mirties akivaizdoje gali atrodyti kaip nesusipratimas, dar daugiau – kaip beprotybė, tačiau, pažvelgus atidžiau, partizanų humoras regisi kaip labai normalus ir netgi natūralus reiškinys.
Nepabijodavo partizanai ir iš savęs pasijuokti, o tai ženklina labai blaivią ir dinamišką sąmonę bei savimonę, mat tik labiausiai užkietėję (perdėtai rimti, rambūs, statiški, nelankstūs ar nepaslankūs) charakteriai linkę pernelyg greitai įsižeisti. Tokia prasme įžeidus buvo sovietų okupacinis režimas su visu savuoju aparatu, struktūromis ir institucijomis, – už kiekvieną humoro aktą, už antisovietinį anekdotą ar „Stalino saulę“ pajuokiantį eilėraštį grėsė susidorojimas: kalėjimai, lageriai, tremtys...10 Ir čia partizanų savin nukreiptas juokas ar autoironija regisi kaip priešprieša „siaubingai oriam“ okupantui. Pavyzdžiui, gan iliustratyviai tą liudija atsiminimai apie Joną Bernatonį-Melagį (1915–1949), vadintą linksmiausiu iš Antano Aliuko-Kuprio (1916–1948) būrio vyrų: „Nors nepasižymėjo grožiu, juokaudamas sakydavo: „Kuo aš negražus, svarbu, kad nosis vidury veido!“11
To paties pobūdžio humoru – pasijuokimu iš savęs – galima laikyti ir partizanų istorijas, nutikusias jiems ar jų draugams, dažniausiai juokingas ir laimingas, kurias ne vienas mėgdavo pasakoti ramesnėmis valandėlėmis, vakarais prie laužo...12 Čia daugiausia medžiagos atsirasdavo kautynių situacijose, kaip antai: „Visi juokdamiesi prisimindavo A. Velanio-Tigro istoriją, kai jam su Ąžuoliuku patekus į rusų pasalą, susišaudymo metu keičiant „dešimtuko“ šovinių dėtuvą, jis vietoj jo bandė įkišti iš kišenės ištrauktą portsigarą.“13 Kitas to pavyzdys galėtų būti epizodas, užfiksuotas Kazio Maneikos atsiminimuose apie Dabužių (Anykščių r.) kautynes: „P[etras] Diliūnas, augalotas, dviejų metrų ūgio vaikinas, buvo lengvai sužeistas – atsitiktinė kulka „perdrėskė“ sėdynę. Dėl tokios „intymios“ vietos sužeidimo vyrams buvo proga „pašposyti“: „Petrai, – juokdavosi, – kitą kartą šaudamas nekelk užpakalio.“ O šiam tokie juokai nelabai patikdavo, truputį pykdavo.“14 Kad ir kaip juoko dangstomos, kautynės ir kitos sudėtingos situacijos neišvengė nelaimės nuojautų, turėjo tragiškumo šešėlį: „Jaunutis [Antanas Morkūnas, 1930–1951] pasakojo pats: „Pamačiau, kad kito kelio nėra, kaip bus, taip – vis tiek mirtis, per angą išmečiau granatą, puoliau iš bunkerio ir pabėgau.“ Vis dėlto truputį „pažymėjo“: vienoje veido pusėje buvo mėlynas randas. Sakė, kad čia privaryta parako. „Laisvėj būsiu su broku“, – juokavo. Tada sakydamas nenujautė, kad Aukščiausiasis jau nebedaug skiria vargingų dienų.“15
Vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pasitelkęs humorą ir pedagoginiams, auklėjimo tikslams. Dienoraštinio pobūdžio jo atsiminimų knygoje esti toks epizodas:
Keliaudamas paprastai pasižymėdavau kiekvieną būdingesnę detalę, o kalbėdamasis su vyrais atskirai, sužinodavau daug dalykų, kuriuos humoro forma pranešdavau prie laužo per „radiją“. [...] Visiems buvo juokų iki ašarų. „Radijo“ žinias skaičiau per didžiulę triūbą, iš palapinės iškištą. Čia buvo kalbama beveik apie kiekvieną kovotoją. Kai kurių „radijo“ žinių juodraštį esu padėjęs archyve greta kitų dokumentų. Tomis žiniomis bent iš dalies stengiausi paplakti už nusižengimus, pastebėtas ydas, apsileidimą ir t. t. Žinoma, visa tai buvo pasakoma humoro forma, bet aš įsitikinau, kad ir tai turėjo tam tikros įtakos partizanams. To, kuris buvo paminėtas pranešime, dažniausiai net neimdavo juokas, bet užtat kiti tiesiog raičiodavosi. Na, žinoma, tas vėliau atsigriebdavo, kai kliūdavo kitam. Šį kartą programa prie laužo tęsėsi net iki vidurnakčio.16
Lygiai tokią pat funkciją turėjo ir A. Ramanausko-Vanago redaguoto Dainavos Apygardos Merkio rinktinės laikraščio „Mylėk tėvynę“ humoro skiltis:
Skyrelis „Nusijuok“ ir šiaip ne vienam partizanui padėjo išbristi iš blogybės. Nors ir humoro forma pasakyta, tačiau aiškiai buvo galima suprasti, kad tuose sakiniuose yra perspėjimas ar aiškus priminimas. Partizanai skaitydami juokdavosi, tačiau paliestąjį retai imdavo juokas.
Štai, pavyzdžiui, paminėsiu Gegutį. Jis buvo geras vyras, bet kartais mėgdavo savotiškai pasipuikuoti. Vienu metu – nei iš to, nei iš to – kaimuose pradėjo rodytis ulano uniforminėmis kelnėmis, su pentinais ir dar mėlynais akiniais. Kas jau kas, bet pentinai net kėlė pavojų žygiuojant, nes nuolat skambėjo. Gegutis, žinoma, taip uniformuotas labiausiai mėgo lankytis ten, kur buvo mergelių.
Žinia apie tokią keistą partizano uniformą pagaliau pasiekė ir mane. Partizanai juokėsi, bet ką nors pasakyti Gegučiui į akis nedrįso, nes šis ėjo būrio vado pareigas.
Išsikviesti Gegutį vien dėl uniformos ir duoti jam tarnybinę pastabą nevertėjo. Man dingtelėjo mintis, kad geresnės medžiagos juokų skyreliui nė būti negali. Tuoj buvo nupiešta tokia karikatūra: joja partizanas apžergęs lazdą. Raitelio pentinai didžiausi, o ant šakos tupi varna ir šaukia: ku-ku. Vadinasi, gegutė – Gegutis. Šaukti „ku-ku“, arba Gegutį, juk tas pat. Ir kiek buvo iš to juoko.
Be jokio paraginimo dingo ir „uniforma“, ir pentinai...17
Okupacinį režimą demaskuojantis humoras
Partizanai sąmoningai analizavo ir vilko naštą, kurią ant jų, ant jų kartos žmonių ir ant visos Lietuvos pečių uždėjo sovietų okupacinis režimas. Jie neneigė šios naštos, nei nuolankiai priėmė jos spaudimą. Jie dėmesingai priėmė tikrovę ir pasipriešino jai – kad ir kokia siaubinga ši būtų. Besipriešinę vyrai ir moterys suprato, suvokė, kad jau nebegalima, jau nebeįmanoma atmesti blogio ir traktuoti jį kaip negyvėlį, kurį palaidos ir nublokš į užmarštį pats laikas18. Vidinis imperatyvas kvietė, šaukė kovoti ir veikti, o vienas to būdų buvo humoras.
Humoras, juokas apšviečia tiek vieno ar kito reiškinio išorę, tiek pasižymi savita (tarytum rentgeno spindulių) galia apnuoginti jo vidinę sąrangą, todėl buvo ir tebėra labai tinkamas būdas demaskuoti totalitarinę sistemą19. Labai sąlygiškai galima išskirti kelias demaskuojančio humoro (juoko, kaip demaskavimo priemonės ar metodo) temines grupes.
Prisimenu, kad pirmiausia man reikėjo pasirinkti slapyvardį. (...) Pasakiau, kad mano slapyvardis bus „Bėda“. Visi susidomėjo, kodėl? Paaiškinau, kad esu užsikrėtęs niežais ir dabar juos užkrėsiu, argi ne bėda? Visi pradėjo juoktis ir tas negražus slapyvardis prigijo taip, kad ne tik pavarde, bet ir vardu manęs partizanai nevadindavo
Jonas Kadžionis-Bėda
Prievartos reiškinių pajuoka
Tradiciškai prievarta laikoma pačiu negarbingiausiu veiksmu vidaus reikaluose, prievarta visada laikyta išskirtiniu tironijos bruožu20. Iš tyrinėtų šaltinių visumos ryškiausi du sovietinės-komunistinės prievartos reiškiniai: (1) priverstiniai rinkimai ir (2) priverstinė kolektyvizacija. Šie du prievartos aktai yra susilaukę daugiausia pajuokos – pelnytų humoro kirčių, šmaikštaus sąmojo strėlių.
Visų pirma, apie priverstinius rinkimus. Bendroji situacija ankstyvuoju pokariu buvo tokia, kad Lietuvos gyventojus liaudies valdžios vardu tiesiog malė sovietinės totalitarinės sistemos girnos: teroras, represijos, trėmimai, nepakeliami mokesčiai, prievolės, prievartiniai „laisvanoriški“ rinkimai, stribų plėšikavimai, visiškas beteisiškumas ir prie to dar komunistinės valdžios skleidžiamas melas ir propaganda, besityčiojanti iš visko, kas iki šiol paprastam lietuviui buvo sava ir šventa21. „Demokratiniai rinkimai“ antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vyko tiesiogine prasme po šautuvo vamzdžiu, tiesioginei apsaugai panaudojant apie 25 tūkst. kareivių ir antra tiek milicijos bei ginkluotų pareigūnų, kas bet kokį „laisvos“ valios išreiškimą darė daugiau negu juokingą, ir apie jokį rinkimų teisėtumą ir įvykdymą negalėjo būti nė kalbos22.
Besidomintiems Lietuvos antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo istorija yra žinoma, jog, artėjant rinkimams, partizanai atimdavę gyventojų pasus, kad šie negalėtų būti priversti dalyvauti sovietinėje-komunistinėje pseudodemokratijoje. Net ir tokios dokumentų atėmimo akcijos buvo paįvairinamos humoristinių išraiškų, – kaip pasakoja Juozas Lukša-Daumantas:
Pagal susitarimą, kelias dienas prieš rinkimus buvo pradėtas dokumentų atėmimo vajus, kuris ėjo gana sklandžiai. Kaip tai sekėsi, mums teko matyti vizituojant prieš pat rinkimus Viesulo kuopą. Patekom kaip tik per patį darbo įkarštį. Jau nuo pusiaunakčio į kuopos vado būstinę pradėjo rinktis po du tris vyrai su pilnomis pintinėmis dokumentų. Pintinės buvo papuoštos, neatsiliekant nuo bolševikų mėgiamų dažų, raudonos spalvos popierinėmis gėlėmis ir įvairiais humoristiniais šūkiais, dažniausiai kalbančiais apie rinkimo vajaus soclenktynes, kviečiant kitas „broliškas“ respublikas rungtyniauti. Daug tūkstančių pasų per kelias naktis atsidūrė partizanų archyvuose.23
Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai, pilietiškumo dvasia išauklėtai kartai bolševikiniai šūkiai apie proletarus ir buožes, liaudies priešus ir tautų tėvą Staliną buvo ne tik svetimi, bet ir juokingi24, todėl priverstinių rinkimų kontekste tokie šūkiai tapo humoro bei pajuokos centru.
Priverstiniai rinkimai buvo susilaukę ir poetinio sąmojo:
Skubėk, lietuvi, balsuok už draugus,
Jei nebalsuosi, greit jų čia nebus,
Išbėgs kacapai, žydai ir stribai,
Stalinas tėvelis užsigaus labai.
Uždraus žiemavoti visiems rūsiuose,
Neleis vasaroti tundrų miškuose,
Sibirą amžiams dėl mūs uždarys,
Kurie jau nuvykę, ir tuos išvarys.
Jeigu nebalsuosi, tėvas užsigaus,
Nematysi niekad rusiško dangaus,
Neturėsi laimės kaliniu jo būt,
Reiks vergauti buožėms, nuo banditų žūt.
Stalinas tėvelis, geras, malonus,
Aprūpinti žada jis senatvėj mus:
Mirusiam nutrauks kelnes paskutines
Ir ant gatvės valkios devynias dienas.25
Eiliuotoji satyra, subtili, bet aiški poetinė ironija, kaip matyti, gali turėti aukštos prabos literatūrinių pretenzijų, – ir tikrai pelnytai!
O dabar šiek tiek išsamiau apie priverstinę kolektyvizaciją. Didelės išmonės humoristiškai pašiepiant kolektyvinius ūkius nereikėjo, mat patys kolūkiai („kolchozai“) apsčiai suteikdavo komiškosios medžiagos, – tereikėdavo ją užfiksuoti, o kolektyvinių ūkių komizmą fiksuodavo ne tik Lietuvos partizanai, bet ir apskritai didelė visuomenės dalis, kaip tą liudija fragmentas iš Tigro rinktinės dokumentų:
Žmonės, kaip paprastai, priešinasi visomis jėgomis, tačiau tas nieko nepadeda, nes dabar mažai kas klausia, ar nori, ar nenori rašytis į kolchozą.
Žmonės ir čia neapsieina, nors ir prievartaujami, be pajuokos komunizmo atžvilgiu, be lietuviško sąmojaus.
Šiomis dienomis Švenčionių apskr[ityje], Tverečiaus valsč[iuje], Triburčių km. įvyko susirinkimas kolchozo organizavimo reikalu. Buvo prieita prie vardo davimo kolchozui. Kalbėjęs tuo klausimu organizatorius paklausė publiką, kas kokį vardą siūlo kolchozui. Atsistojo vienas seniokas 65–75 m. amžiaus ir sako: „Aš siūlau mūsų kolchozui vardą – „golodajušči“... – „badautojas“... Iš pykčio organizatorius apsiputojo, tačiau matomai bijodamas nemalonumo užmušti senioką, kuriam, pagal jo metus sprendžiant, maža tereikia suduoti – kumščiu badydamas panosę, pasakė: „Laimė tavo, kad esi labai senas. Antraip aš tau duočiau vietą“...26
Daugelyje tyrinėtų šaltinių ryški akivaizdybė, kaip kolektyviniai ūkiai „gadina“ žmones: prasideda girtuoklystės, vagystės iš kolūkio, o apie kolūkiečių nesuinteresuotumą darbo rezultatais rodo, pavyzdžiui, toks juokingas faktas, kad „Vienybės“ kolūkyje šienapjūtės metu lietaus debesį jie vadindavo „išvaduotoju“27.
Juozas Lukša-Daumantas pasakoja: „Juokingiausia būdavo, kai laikraščiuose pasirodydavo žinia, kad Lietuvos TSR ūkininkai iššaukė soclenktynių kažkokias azijatines tarybines respublikas grūdams pristatyti arba javams virš normos atiduoti. Mūsų šeimininkas tokių respublikų dar nebuvo nė girdėjęs ir tik tuštindamas savo klėtį keikė Staliną, kam jis pagimdė tokią kvailą respubliką, kad net su ja „rungtyniauti“ tenka.“28
Net ir per laiko distanciją, žvelgiant į buvusius pasipriešinimo įvykius retrospektyviai, atsiminimus pildo šmaikštūs, linksmi potėpiai. Štai, pavyzdžiui, Didžiosios Kovos apygardos rinktinės vado Alfonso Morkūno-Plieno ryšininkė Kotryna Bradulskaitė-Kilienė (slap. Birutė), 2017 m. vasario mėnesį dalindamasi apie partizaninio judėjimo organizavimosi pradžią, tarp daugybės kitų kontekstinių įvykių prisiminė vieną įtemptą situaciją, kai ją ir jos aplinkos žmones sulaikė ginkluoti stribai (apie šiuos kiek vėliau), o ji tuo metu turėjo tarp drabužių paslėptus partizanams skirtus dokumentus: „Net ir esant tokiai didelei nervinei įtampai, prajuokino skrebų bobos, susirinkusios melžti atsivarytų karvių. Šios, pripratusios prie savų šeimininkų, išspardė joms kibirus, išliejo pieną, negailestingai talžė jas uodegomis.“29
Įžeidus buvo sovietų okupacinis režimas su visu savuoju aparatu, struktūromis ir institucijomis, – už kiekvieną humoro aktą, už antisovietinį anekdotą ar „Stalino saulę“ pajuokiantį eilėraštį grėsė susidorojimas: kalėjimai, lageriai, tremtys...
Partizanų humoras, liečiąs kolektyvizaciją, plito ir pogrindžio spaudoje: „Laikraštėliuose buvo pasakojami linksmi, anekdotiniai kolchozų kūrimo atvejai. Pavyzdžiui, „Laisvės varpe“ aprašomas gal būtas, o gal sugalvotas vaizdelis, kai po A. Sniečkaus direktyvos, kad kiekvienas kolchozas privalo turėti ne mažesnį, nei 40–50 avilių bityną, Jurgiškių kolchozas anksčiau buvusį bityną „sutarybino“: „buržuazines bites“ išdusino, o aviliuose apgyvendino šunis. Dabar šios tarybinės bitės laukia vasaros, kad kasdien po avilį medaus prineštų. Taigi į absurdą buvo atsakoma absurdu.“30
Absurdo humoro apie kolūkius gausu ir partizaniškoje poezijoje – ištrauka iš Aukštaitijos partizanų eilėraščio:
Muša dvyliktą Kalėdų,
Gera dūšioj ir širdy,
O ant laktos atsitūpęs
Pirmas prakalba gaidys:
– Gerbiamieji tvarto ponai,
Ar jūs žinote, ar ne,
Ką planuotojai raudoni
Paišo penkmečio plane?
Jeigu dėtų po kiaušinį
Visos vištos ir gaidys,
Pagal planą penkmetinį
Pusės normos neišdės.
Užplanuota, numatyta,
Kaip nuo partijos girdėt,
Kad per parą pusketvirto
Kiaušinėlio reiks padėt.
Pasistenkite, vištelės,
Pabandysiu ir aš pats,
Nes kitaip valdžia mus gali
Mest į kruopas verdančias!31
Stribai, arba Juokas kaip visuotinio pa(si)mokymo aktas
Stribai – Lietuvos sukarinta formuotė, kovojusi su antisovietiniais partizanais, padėjusi varant valstiečius į kolūkius, dalyvavusi represuojant gyventojus. Dar vadinami skrebais, istrebiteliais (rus. istrebitel – naikintojas), iki 1945 m. spalio mėn. oficialiai vadinti naikintojais, vėliau – liaudies gynėjais. Dėl sovietų interesų ginklu kovodami su Lietuvos partizanais ir būdami priešiški daugumai lietuvių, stribai tapo Lietuvos išdavikais, okupacinio režimo talkininkais, kolaborantais32. Lietuvių sąmonėje „stribas“ – neigiamos reikšmės, menkinamasis, paniekinantis žodis, kuris tautos istorijoje niekada nebus išbalintas33.
Stribų tarpe buvo paplitusi vagysčių, plėšikavimo praktika. Žvelgiant į šaltinius, išsiskiria pajuokavimai apie avalynės vagystes. Tai gali būti suprantama, žinant pokario tendenciją – visko, net ir kokybiško apavo stygių, dėl kurio geri batai buvo tapę „deficitine“ prabangos preke / priemone. Juozas Lukša-Daumantas, net aprašydamas sudėtingą kautynių situaciją, nepraleidžia progos paminėti ir pajuokavimo apie stribus: „Priėję kažkokį upokšnį, greit nusiavėme batus ir, pėdsakus naikindami, ilgą laiką bridome vandeniu. Kai kam batai buvo nugraužę kojas. Tie ryžosi kelionę tęsti basi. Stumbras pamatęs, kad jau net du kovotojai batus prisirišo prie kuprinių, juokavo: „Vėl apsiaukit, vyrai, nes užmušę dar stribu palaikys [...]“34. Labai panašus vaizdas užfiksuotas ir partizanų ryšininkės Stasės Tališauskaitės-Želnienės beletrizuotoje istorijoje – publicistinėje dokumentinėje apybraižoje „Sustok prie akmens“: „O stribas Ivanauskas šiepė arklio dantis: „Ale kai žuvo tie 11 banditų, tai aš ant jų ir tavo brolio va taip trypiau“, ir strapaliojo savo šleivom kojom. Stasė jam atkirto: „Kad tu, arkly, dviejų vienodų batų nesugebėjai pavogt: vienas kerzinis, o kitas guminis“. Žmonės prapliupo juoktis, o Pocius ją veždamas namo kalbėjo: „Na ir drąsi tu, vaikeli, mano visos blusos numirė“.35
Akivaizdu, kad tautoje stribai jokio autoriteto neturėjo ir buvo tapę visuotinės pajuokos objektu. Apie stribus sukurta labai daug šmaikščių eilių ir dainų, kurias verta vadinti ne vien partizanų, bet apskritai liaudies kūryba. Bene geriausiai žinomas pavyzdys – jau neatsekamos autorystės eilėraštis, peržengęs partizanų apygardų ribas ir įvairiais variantais paplitęs kone visoje Lietuvoje:
Kai stribai į kaimą eina padaryti kratą,
Stalčiuj ieško jie banditų, bliūde automatų.
Lipa stribas ant pirkios ir lašinių randa,
Visus banditais vadina ir iš galo kanda.
Už brezentinius batus, kelnes ir milinę
Šitie išgamos stribai pardavė tėvynę.36
Tokią pačią, visomis pakampėmis plitusią pašaipą byloja ir kitas ketureilis, kolektyviškai prisikiriamas dzūkų partizanų išmonei:
Eina stribas:
Kojos kliba,
Nuo snarglių
Rankovės žiba.37
Neretai, išjuokiant stribus, vartota pejoratyvinė (retsykiais – ir necenzūrinė) leksika, kaip antai:
Mes – tarybiniai stribokai:
Automatai ant kupros,
Penkiakampė prie kepurės,
Penki lopai ant šiknos.
Ši lietuvių liaudies daina, kurios posmas pateiktas, pajuokiamai netgi buvo vadinama stribų himnu. Nepadorios leksikos negailėta ir kitame eilėraštyje, taip pat virtusiame daina:
Eina stribas kūdas kūdas,
Jo tarnyba – šūdas, šūdas.
Oi-ly oi-ly oi lylio...
Jo tarnyba šūdina...
Abi dainas – ir dar daugiau! – klausytojams bei visiems besidomintiesiems yra pateikęs folkloro ansamblis „Kupolė“, 2011 m. išleidęs albumą „Lietuvos partizanų linksmos dainos“38.
Eiliuotoji kūryba (žodinė, rašytinė ar dainuojamoji) išsiplėtodavo ir į didesnį pasakojimą, įgaunantį humoristinės poemos ar netgi komedijinio epo bruožų, – pavyzdžiui:
Mūs valsčiuje gyveno
Keliasdešimt stribokų,
Plėšt vykdavo tik pusė
Dėl trūkumo kadokų.
Tai pradžia poetinio paveikslo, priskiriamo Dzūkijos partizanų plunksnai. Komiškais vaizdeliais pasakojami stribų „nuotykiai“ – vagystės, prisiplėšto turto nepasidalinimas, vykdyti areštavimai, kautynės su partizanais, po kurių: „Drybsos stribai ant kalno, / Kol juos krankliai sules“39.
Remiantis Jono Juzėno-Jupiterio atsiminimais, partizanai yra nesyk ir tiesiai pasijuokę iš stribų, iškrėsdami pastariesiems vieną ar kitą erzinančią šunybę: „Žaibo būrio partizanas V. Juospaitis-Guga pasižymėjo jam būdingais „šposais“. Kartais jis ateidavo į Traupio miestelio paštą, paskambindavo Raguvos stribams, paklausdavo, „kaip sekasi šuniška tarnyba“, pasijuokdavo iš jų. Kol tie atvažiuodavo į miestelį, Gugos ir pėdos jau būdavo ataušusios.“40 Pokštas-skambutis (plg. angl. prank call) buvo tapęs vienu iš būdingųjų partizaniško humoro aktų; tyrinėtuose šaltiniuose esti net kelios panašaus pobūdžio istorijos: „Priėjus miško pakraštį, penki partizanai niekam nesakę sėdo į roges ir nuvažiavo urėdijon. Grįžę juokdamiesi pasakojo, kad paskambino Troškūnų skrebams, sakydami: „Gal norit pakariauti?“ – ir padėjo ragelį. Visi jautėsi drąsiai, žinojo, kad skrebai į mišką „nosies nekiš“. Juk tais metais net du kartus buvo užėmę Troškūnus, sunaikinę valsčiaus dokumentus, prievolių sąrašus, o stribai išsibėgiojo, pasislėpė.“41
Daugelyje tyrinėtų šaltinių ryški akivaizdybė, kaip kolektyviniai ūkiai „gadina“ žmones: prasideda girtuoklystės, vagystės iš kolūkio, o apie kolūkiečių nesuinteresuotumą darbo rezultatais rodo, pavyzdžiui, toks juokingas faktas, kad „Vienybės“ kolūkyje šienapjūtės metu lietaus debesį jie vadindavo „išvaduotoju“.
Apžvelgtą tokios kandžios ir įvairiapusės stribų pajuokos (išjuokos) visumą galima laikyti ne momentinio, bet permanentinio pranašumo ženklu. Kas turima omenyje? Klasikiniame teorijos diskurse juokas siejamas su triumfo, arba netikėtos garbės (plg. angl. sudden glory) akimirka, leidžiančia pasijusti psichologiškai pranašesniam42. Momentinę trukmę – akimirką – čia keičia ilgalaikė, bęsitęsianti garbė, kurios išliekamoji vertė grindžiama morale, vertybiniais apsisprendimais. Juk kiekviename iš mūsų, nepaisant siaubingiausių aplinkybių, slypi žmogus, mąstantis ir reflektyviai sprendžiantis žmogus, galintis nuspręsti kitaip, negu absoliuti dauguma, galintis pasipriešinti nužmoginimui. Jeigu žvelgtume iš „akistatos su sąžine“ perspektyvos, partizanai tokiomis sąlygomis apsisprendė teisingai, o stribus galima laikyti blogai apsisprendusiais43. Mums, šiandien gyvenantiesiems, beliktų mokytis tiek iš vienų, tiek iš kitų. Tik, žinoma, iš kiekvienų skirtingai. Stribams adresuotas partizanų humoras, galima tarti, tarsi apibendrino pamoką, kurią mums teikia ilgas žmogiškojo ydingumo kelias – siaubingo, žodžius ir mintis žlugdančio blogio banalumo pamoką44.
Kai į absurdą atsakoma absurdu
Pasak didžiojo juoko teoretiko, prancūzų filosofo Henrio Bergsono (1859–1941), komizmo formos remiasi absurdo logika45. Nemažai absurdo reprezentacijų jau apžvelgta kalbant apie humorą priverstinių rinkimų ir kolektyvizacijos kontekste, o dabar verta atskirai pažvelgti į dar vieną labai konkrečią absurdiškumo formą, ryškią partizanų komiškoje kūryboje: ją įmanoma nusakyti kaip „humoristinę satyrinę utopiją“ ar pan. Vienas to pavyzdžių galėtų būti vad. spalio šventėms pašiepti skirtas partizanų eilėraštis „Žalia eglaitė gailiai raudojo“46. Minėtos humoristinės satyrinės utopijos kulminacija šiame eilėraštyje galima laikyti tokį jo posmą:
Tokių stebuklų dar nematyta:
Vienaip kalbėta, kitaip daryta,
Lietuvos Himną rusai dainavo,
Stribus iššaudė ir išvažiavo.
Akivaizdu, kad tokios tikrovės anuomet būti negalėjo, kad tai – tiesiog absurdas ano meto Lietuvos sociokultūrinėje ir geopolitinėje situacijoje. O humoras čia pasirodęs kaip laisvės aktas. Ir net tuomet, kai nėra įmanoma patirti laisvės kaip pasaulietiškos, apčiuopiamos realybės, ji vis dar gali gyventi žmogaus širdyje kaip troškimas, kaip valia, viltis ar ilgesys47. Ji vis dar gali reikštis kaip išties kūrybiška satyrinė utopija.
Humoristinės žinomų tekstų variacijos
Kaip atskirą partizanų humoro dalį galima išskirti plačiai pasklidusių, žinomų tekstų perkūrimus, perdirbinius, kartais – akivaizdžias parodijas. Papildyti šmaikščiais intarpais, jie atveria duris į savitą komizmo pasaulį. Bene daugiausia perkūrimo variantų yra sulaukęs Salomėjos Nėries eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“, parašytas 1936 m. kovo 3 d., pirmą kartą išspausdintas 1938 m. to paties pavadinimo rinkinyje. Keletas jau partizaniškai inkrustuoto eilėraščio pavyzdžių:
(1)
Žinau gerai, pavasari,
Vėl bus laisva Tėvynė,
Kris azijatams ant galvų
Atominiai kiaušiniai...48
(2)
Kai žemė taps žiedais marga,
Aš diemedžiu žydėsiu.
Kai priešas naikins tėviškę,
Aš apkase gulėsiu.49
(3)
Kai žemė taps žiedais marga,
Aš diemedžiu žydėsiu,
Kai priešai tėviškę naikins,
Poemą jai sudėsiu – tra-lia-lia...50
Poetiniame mezginyje, kaip matyti, pinasi rimties ir liūdesio, humoro ir šmaikštumo, tam tikros satyros ir šiokios tokios vilties (pagalbos lūkesčio) gijos... Perkurtos poezijos variacijų gausa atsirado dėl pagaulios eilėdaros ir, žinoma, dar ir dėl to, kad Salomėja Nėris buvo vadinamojo Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiosios Tarybos dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. Taigi norėta šią „Stalino saulės“ vežėją pajuokti, pašiepti.
Kitus tekstus partizanai rinkdavosi perkurti, ko gero, dėl paties tų tekstų populiarumo. Vienas to pavyzdžių – Prano Gudaičio eilėraštis „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“, geriau žinomas kaip plačiai pasklidusi liaudies daina. Smagi melodija, dainos atpažįstamumas lėmė ir humoristinių perkūrimų gausą, – pora posmų iš partizanų kūrybos rinktinių:
(1)
Neišeik, neišeik iš kolūkio,
Nepaliki nepjautų javų.
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų...51
(2)
Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepalik nenupjautų rugių.
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius gausi pelų...52
Tarp kitų partizanų ir / ar liaudies sukurtų eiliuotų kupletų, okupantus išjuokiančių eilėraščių ir dainų, paplito ir „Komunistiniai poteriai“, dar vadinti „Komunistiškais“ arba „Naujaisiais“ poteriais. Tai pagrindinių katalikų maldų turiniu paremti humoristiniai tekstai, išjuokiantys sovietinę sistemą53:
Tėve Stalinai, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, teneviešpatauja tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje. Kasdieninės mūsų duonos paskutinio kąsnio neatimk ir nevesk mūsų į pražūtį, bet gelbėk mus nuo bolšševikų smarvės – amen.
Sveika, Rusija, nelaimių pilnoji. Leninas su Tavimi. Tu paniekinta Europoje ir paniekintas tavo vaisius Stalinas.
Šventoji Lietuva, mūsų motina, gelbėki mus nuo azijatų. Būsime tau dėkingi dabar ir mūsų mirties valandoje – amen.
Tikiu į tėvą Leniną, kvailą ir nieko negalintį, žiauraus komunizmo įkūrėją, ir į velnio sūnų Staliną, kursai prasidėjo ir gimė iš giminų išviečių smarvės, kentėjo, caro Nikalojaus buvo įmestas į kalėjimą, vos nepadvėsė ir dėl to liko nepalaidotas. Spalių septintą įžengė į Kremlių ir atsisėdo šalia Lenino. Iš ten atėjo nekaltų lietuvių teisti, tremti ir žudyti. Tikiu į atgimstančią Lietuvą, su kultūringais kraštais bendravimą, raudonųjų budelių išvarymą ir laimingą, laisvą ir nepriklausomą gyvenimą – amen.54
Tėve Stalinai, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, teneviešpatauja tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje.
Ištrauka iš vieno „komunistinio poteriaus“
„Komunistiniai poteriai“ buvo vertinami prieštaringai – tokių pajuokavimų atžvilgiu nuomonės skildavusios tiek visuomenėje, tiek pačių partizanų tarpe. Vieni tokią kūrybą vertino kaip išradingą ir todėl pagirtiną sąmojį, o kiti visa tai laikė didžiu papiktinimu, tiesiog šventvagyste. Tokioje nuomonių sankirtoje puikiai išryškėja faktas, kad humoro objektai yra įdomūs ir dėl to, kad jų vertinimas – subjektyvus: kas juokinga vienam žmogui, kitą gali įžeisti55. Kaip bebūtų, minėtaisiais atvejais humoristinę partizanų kūrybą galima vertinti kaip neapykantos prasiveržimą dėl bolševikų (sovietinių komunistų) Lietuvai padarytų skriaudų56. Ir, ko gero, vertėtų neužmiršti prielaidos, jog juoko intuicija yra fundamentali, t. y. žmogus paprastai žino, kas yra juokinga, kodėl juokinga, kada juokiamasi, o kada ne57.
Kas (ne)aptarta
Lietuvos partizanų humoro fenomenas čia aptartas tik retrospektyviai, kaip tam tikra apžvalga. Kai kurios temos ir potemės sąmoningai apeitos, mat iki šiol jau būta ne vienos puikios publikacijos. Štai, pavyzdžiui, vizualiniam partizanų humorui – karikatūroms – skirta didelė dalis virtualios parodos „Lietuvos partizanų kūryba“, kurią 2015 m. parengė ir pristatė Lietuvos ypatingasis archyvas58; paroda sulaukė ir nemažai ją palydinčių tekstų59, dėl kurių atrodo, kad kai kuriuose tyrinėjimų laukuose visi žodžiai surašyti, visos natos sugrotos...
Čia atlikta partizanų kūrybos apžvalga toli gražu nėra baigtinė tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Aptartos ir neaptartos medžiagos kiekį galima palyginti su ledkalniu ir jo viršūne. Humoro, juoko, komizmo apstu dažname šaltinyje, o kaip pavyzdžiai tebuvo nurodyti vos keli. Šaltinių gausą išvysti ir susipažinti galima tinklapyje partizanai.org (pateikiama ne viena dešimtis tekstinių šaltinių). Kokybiniu atžvilgiu, tyrimas galėtų būti palygintas su vandenyno paviršiumi ir jo gelme. Į partizanų kūrybą čia žvelgta iš vienos – fenomenologinės – perspektyvos, o pritaikyti būtų galima ir semiotinį, ir psichoanalitinį, ir antropologinį ar kurį nors kitą prieigos kodą. Visa tai lieka gelme, į kurią vis dar galima nerti.
Vietoje išvadų
Išvadų vietoje vertėtų paprieštarauti paplitusiam požiūriui, kad partizanų humoras esąs susitaikymo su neįveikiama situacija apraiška. Kai nebeliko vilties nugalėti, – sako frustracijos teorijos šalininkai, – priešas humoristiškai vaizduotas ne toks baisus, koks buvęs iš tikrųjų60. Prieštaraujant norėtųsi teigti, kad humoras buvo ne nevilties ar susitaikymo, bet pasipriešinimo forma. Juokas buvo vienas iš kovos su totalitariniu fanatizmu būdų, demaskuodavęs socialistinę realybę ir kiekvienoje garsiai skelbiamoje komunistinėje tiesoje įžvelgdavęs šėtoniškumo šešėlį61. Dar daugiau: partizaniškasis juokas (humoras, komizmas) – priemonė ir pastanga, restauruojanti tai, kas Lietuvai teikė šlovingumo ir didybės. Humoras gelbsti išsaugant vidinę laisvę – tą vidaus erdvę, į kurią žmonės gali pasitraukti nuo išorinės prievartos ir jaustis laisvi. Nepabijokime teigti, kad jeigu žmoguje kada nors bus visiškai užspaustas humoras ir jis ar ji nedrįs netgi juoktis, jei kada nors iš tikrųjų bus pasiektas šis taškas, žmogaus rangas nebus paprasčiausiai pažemintas pagal mums pažįstamas normas. Jis bus sunaikintas62.
1 Jonas Rudys kartu su keliais draugais 1946 metais iš priešpaskutinės Ramygalos gimnazijos klasės išėjo partizanauti; žuvo 1948 03 14 (žr. Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997, p. 219).
2 Žr. Robertas Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2019, p. 109, taip pat žr. p. 322.
3 Salomėja Bandoriūtė, „Juokas pro ašaras: humoras ir agresija“, in: Inter-studia humanitatis: tarpdisciplininiai juoko kultūros tyrimai, Nr. 16, 2014, p. 164.
4 Juozas Lukša-Daumantas, Partizanai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 107.
5 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 109–110.
6 Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d., parengė Algis Kašėta, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, p. 38 (Vieversys – Julius Karpis, 1927–1949).
7 Jonas Kadžionis-Bėda, Per skausmo pelkes: pirmoji knyga, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021, p. 74.
8 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 121.
9 Kęstutis Kasparas, Lietuvos karas: Antroji Sovietų Sąjungos agresija. Pasipriešinimas. Ofenzyvinės gynybos tarpsnis 1944 m. vasara – 1946 m. pavasaris, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1999, p. 280.
10 Plg. Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944–1953 m., Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 416.
11 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 202.
12 Plg. Vanda Rakauskaitė, Nors rovė – neišrovė, in: Aurelija Malinauskaitė (sud.), Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje, Vilnius–Šiauliai: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1999, p. 224.
13 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 322.
14 Ibid., p. 126.
15 Angelė Tylaitė-Zizienė, Dejavo mūsų žemė, in: Dejavo žemė ir žmonės: Utenos apylinkių partizanų ir rėmėjų atsiminimai, parengė Balys Juodzevičius, Utena: Utenos spaustuvė, 2004, p. 229.
16 Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų..., Vilnius: Mintis, 1991, p. 268.
17 Ibid., p. 316 (Gegutis – Vincas Ivanauskas).
18 Plg. Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, vert. A. Šliogeris, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 8.
19 Plg. Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities: aštuoni politinės filosofijos etiudai, vert. A. Šliogeris, Vilnius: Aidai, 1995, p. 13.
20 Plg. Ibid., p. 28.
21 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 390.
22 K. Kasparas, Lietuvos karas, p. 430.
23 J. Lukša-Daumantas, Partizanai, p. 122.
24 N. Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija, p. 102.
25 Sušaudytos dainos: Dzūkijos partizanų dainos, sud. Vytautas Ledas ir Henrikas Rimkus, Vilnius: Vaga, 1990, p. 108.
26 Lietuvos partizanų Vyatuto apygardos Tigro rinktinė (1945–1950 m.): dokumentų rinkinys, red. kol.: Kęstutis Remeika (vyr. red.) et al., Vilnius: Lietuvos archyvų departamentas, 2003, p. 425.
27 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 394.
28 J. Lukša-Daumantas, Partizanai, p. 114–115.
29 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 153.
30 Nijolė Gaškaitė et al., Lietuvos partizanai 1944–1953 m., p. 53.
31 Vaclovas Slivinskas (sud.), Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos, Kėdainiai: Spaudvita, 2015, p. 196–197.
32 Žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, el. versija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/stribai/
33 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 172
34 J. Lukša-Daumantas, Partizanai, p. 220.
35 Antanina Garmutė, Motinėle, auginai: dokumentinės apybraižos, Kaunas: Spindulys, 1993, p. 231.
36 Laisvės kovų dainos, prieiga internetu: https://partizanai.org/partizanu-dainos (plg. R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 172).
37 Išėjo ginti brangios tėvynės... Leipalingio Pūsčios partizanų dainos, sud. ir red. Juozas Kuckailis, Marijampolė: Ramona, 1999, p. 144.
38 Folkloro ansamblis „Kupolė“, Lietuvos partizanų linksmos dainos, kompaktinė plokštelė (CD), 2011, prieiga internetu: https://www.pakartot.lt/album/lietuvos-partizanu-linksmos-dainos/
39 Žr. Sušaudytos dainos, p. 119–122 (kadokas (tarm., plg. lenk. chodak) – (pa)prastas apavas, nunertas iš siūlų).
40 R. Patamsis, Lietuvių pasipriešinimas, p. 87.
41 Ibid., p. 105–106.
42 Inga Vidugirytė, Juoko kultūra: studijų knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 74–75; plg. Salomėja Bandoriūtė, „Homo ridens: juokaujančio žmogaus fenomenas šiuolaikinėje Lietuvoje“, daktaro disertacija, Vilnius, 2017, p. 136.
43 Plg. Simas Čelutka, Penkiasdešimt metų po blogio banalumo, in: Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje: Ataskaita apie blogio banalumą, vert. V. Bartninkas, Vilnius: Aidai, 2015, p. 49.
44 Plg. H. Arendt, Eichmannas Jeruzalėje, p. 337.
45 Žr. Henri Bergson, Juokas: studija apie komizmo reikšmę, Vilnius: Vaga, 2014, p. 134–135.
46 Žr. Sušaudytos dainos, p. 110; plg. Laisvės kovų dainos, red. Jonas Aistis, Niujorkas: Lietuvos Nepriklausomybės fondas, 1962, p. 304.
47 Plg. H. Arendt, Tarp praeities ir ateities, p. 167–168.
48 „Kupolė“, Lietuvos partizanų linksmos dainos, daina „O, mylimas pavasari“, prieiga internetu: https://www.pakartot.lt/album/lietuvos-partizanu-linksmos-dainos/o-mylimas-pavasari
49 Sušaudytos dainos, p. 49.
50 Laisvės kovų dainos, p. 133.
51 Išėjo ginti brangios tėvynės... Leipalingio Pūščios partizanų dainos, p. 159.
52 „Kupolė“, Lietuvos partizanų linksmos dainos, daina „Neišeik, neišeik iš kolchozo“, prieiga internetu: https://www.pakartot.lt/album/lietuvos-partizanu-linksmos-dainos/neiseik-neiseik-is-kolchozo
53 Plg. Robertas Patamsis, Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo: biografinė istorinė apybraiža, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015, p. 11, taip pat žr. p. 16.
54 Bronius Antanaitis, Žodžiai iš pragaro, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 135.
55 S. Bandoriūtė, Homo ridens, p. 3.
56 B. Antanaitis, Žodžiai iš pragaro, p. 136.
57 I. Vidugirytė, Juoko kultūra, p. 9.
58 Prieiga internetu: http://www.archyvai.lt/lt/lya/lietuvos-partizanu-kuryba.html
59 Pvz. Nerijus Brazauskas, „Lietuvos partizanų vizualinė kūryba kaip totalitarizmo kritika“, in: Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 24, 2016, p. 166–189.
60 Pvz. žr.: Partizaninis karas linksmai, istorikės dr. Aistės Petrauskienės pokalbis su komiku Pauliumi Ambrazevičiumi, (paskaitų-pokalbių ciklas „Partizaninis karas XXI a. žmogaus akimis“, 7 d.), prieiga internetu: https://www.youtube.com/watch?v=G1tMWkVQRZk&t=1s ; plg. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos naujienų skilties straipsnis „Paskutiniame ciklo „Partizaninis karas XXI a. žmogaus akimis“ pokalbyje – apie partizanus ir humorą“, 2021-04-14, prieiga internetu: https://www.lnb.lt/naujienos/6765-paskutiniame-ciklo-partizaninis-karas-xxi-a-zmogaus-akimis-pokalbyje-apie-partizanus-ir-humora
61 Plg. I. Vidugirytė, Juoko kultūra, p. 171.
62 Plg. H. Arendt, Tarp praeities ir ateities, p. 159, 165, 307.
