Baigdamas metinį pranešimą prezidentas Gitanas Nausėda įteikė duriančią gimtadienio dovaną jau atsistatydinusiai ministrei Monikai Navicikienei. Kitą dieną ir pats gavo ne ką mažiau įspūdingą – tikrą vyšnią ant šventiško pirmosios kadencijos torto.
Toje vietoje, kur turėjo būti taškas, prezidentas nesustojo. Nuskambėjo į apkaltą apeliuojantis klausimas: „Kaip atsitinka, kad sąsajų su verslo interesais kartelę nuleidome taip žemai, kad pasiskraidymo su kriminalinės praeities asmeniu faktui iškilus į viešumą, viskas, kas sugebama ištarti, yra tas senokai begirdėtas – ministrė nekalta, aplinka kalta.“
Prezidentui padėjus tašką, „Delfi“ žurnalistai papildė – prezidentūros kanceliarijoje įdarbintos trys grožio meistrės, kirpėja bei grimuotojos, kurios aptarnauja ir prezidentą, ir pirmąją ponią.
Trys meistrai – tai jau grožio salonas valdžios namuose, finansuojamas iš biudžeto. Kaip atsitinka, kad toks įdomus faktas galėjo būti nuslėptas? Ar tai reiškia, kad kažkas prasilenkė su įstatymu ar etika?
Kaip bebūtų, tai suteikė metiniam pranešimui kitokių spalvų, naujo skambesio.
„Mes tikrai galime, kai norime. Arba kai nėra kitos išeities“, – pastebėjo prezidentas kalbėdamas, kad pastarieji dešimtmečiai mums atnešė daugiau tikėjimo savo jėgomis, kai nebijome svajoti ir peržengti savo galimybių ribas.
Atnaujinta versija: kita išeitis dažniausiai yra, bet jei norime ir galime, tai ir turime grožio meistrus už biudžeto pinigus, nes mokam svajoti ir nebijome.
Arba pastaba – mums reikia valstybės, kuri solidariai kurtų ir dalintųsi gerove, o ne ją selektyviai kreiptų keliems išrinktiesiems.
Pabandykit surasti, kas šioje valstybėje nenorėtų dalintis gerove gaudamas nemokamas kirpėjo paslaugas. Labiausiai jos pradžiugintų tuos, kam reikia pagalbos ir paramos.
Jeigu taip nutiktų, žmonės patikėtų, kad valstybė atsisuko į juos, patikėtų greičiau nei gavę didesnę pensiją. Stomatologo pagalba, aišku, duotų dar geresnį efektą.
Bet taip nenutiks. Nors ir pasakyta, kad Lietuvai nėra per brangių žmonių, kol kas kitiems piliečiams tai per brangu.
Jeigu rimtai, valstybės reprezentacija nėra toks labai paprastas reikalas. Išlipęs iš lėktuvo pamėlusiais paakiais svečioje šalyje, į kirpyklą gali ir nespėti. Kažkokios pagalbos kartais reikia objektyviai. Bet ar tai reiškia teisę turėti asmeninį skraidantį saloną už mokesčių mokėtojų pinigus?
Valstybę reprezentuoja ir Seimas, ir Vyriausybė, ir ministerijų pareigūnai. Gal jiems taip pat reikia? Ar tai jau bus piktnaudžiavimas ir privilegijos?
Jeigu prezidentūra už biudžeto pinigus samdo pareigūną kirpėją, gal reikia ir pareigūno drabužių dizainerio su siuvėju? Kur riba? Kur reikia padėti tašką?
Prieš pusantro dešimtmečio buvo bandymas išsivalyti nuo privilegijų, buvo net tokia Saulėlydžio komisija. Buvo naikinamos nemokamos arba beveik nemokamos valstybės įstaigų poilsinės, iš valdžios namų buvo šluojamos tokios pat kirpyklos, valgyklos, masažo kabinetai. Lyg ir buvo aišku – gauni algą ir savo poilsio, grožio paslaugas perki rinkoje.
Jeigu tas nerašytas susitarimas su visuomene pasikeitė arba yra išimčių, mažų mažiausiai tai neturėtų būti slapta. Slaptumas viešuose reikaluose tolygus melui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
