Lietuvos švietimo sektorius turi didelių problemų. Ir ne tik dėl to, kad vėl bus ieškomas švietimo ministras keliems mėnesiams. Švietimo sektoriaus problemos yra politinės, bet jos nėra išimtai politikų kaltė.
Švietimo sistemą formuojantys ir valdantys biurokratai bei įvairūs šį sektorių formaliai bei neformaliai veikiantys įtakingi veikėjai prie šios krizės prisidėjo ne ką menkiau – nuosekliu neveiksnumu, švietimo tikslų ideologizavimu, prieštaringų ir vienas kitą neigiančių sprendimų priėmimu ar realių ir būtinų pokyčių stabdymu.
Dar prieš kelis dešimtmečius vykęs už pedagogų rengimą atsakingų institucijų lobizmas duoda vaisius net kai dalies jų nebelikę nė padujų. Šalyje, kurioje su kiekvienais metais į mokyklas ateina vis mažiau moksleivių, mes tuo pat metu susiduriame su mokytojų trūkumu tokiuose dalykuose kaip matematika. Švietimo ideologai, vadinami edukologais, semdami pinigus iš biudžeto, daugybę metų sekė pasakas, kad galima išmokyti kritinio mąstymo neišmokant dalykinių žinių ar, dar geriau, svaičiojant kažką apie tai, kad Lietuvoje reikia pereiti prie posthumanistinės edukologijos paradigmos (kad ir ką tai reikštų).
Juokinga galvoti, kad mes galime diegti vaikams kritinį mąstymą ar kokias nors vertybes, jei švietimo sistema vis blogiau sugeba suteikti bazinius ir gyvenime reikalingus įgūdžius, susijusius su matematiniu ir loginiu mąstymu, teksto suvokimu ar gebėjimu raiškiai dėstyti savo mintis raštu ar žodžiu. Kritinis mąstymas neįmanomas be sugebėjimo suregzti nors kiek rišlų sakinį. Ugdymo turinį reikia keisti reaguojant į besikeičiantį pasaulį, tačiau užuot keitus jis yra tiesiog panaikinamas, pakeičiamas diskusija be pačios medžiagos apie ką kalbamasi.
Paradigma, kad mokinys yra švietimo proceso centre, o mokytojas yra tik „fasilitatorius“, kurį terorizuoti gauna modernieji supertėveliai ir supermamytės, mokyklos bei vietinio švietimo skyriaus administracija, duoda rezultatus. Tuo laiku mokyklinis švietimo sektorius neria į patį sisteminės krizės dugną.
Kaip pastebi mokytojų amžiaus statistiką apžvelgęs Darius Indrišionis, mokytojai Lietuvoje taps tikrai prestižine profesija, nes senstant ir išeinant į pensiją labai ženkliai daliai kertinių disciplinų mokytojų, nebus kas juos pakeis. Iš to jis daro išvadą: „2034-aisiais, spėju, didžioji dalis dabartinių vyresnio amžiaus mokytojų (tų dvylikos tūkstančių, kuriems dabar 55-eri ir daugiau) bus išėję į pensiją ir nebedirbs.“
Mokytojas Lietuvoje nėra gerbiama profesija. Yra atskirų labai gerbiamų mokytojų, bet pats mokytojų profesinis luomas – ne itin.
Bet problemos čia nėra tik demografinės ar finansinės – Lietuvos mokyklinės švietimo sistemos tinklą galime reformuoti patys ar laukti, kol jį brutalesniu būdu performuos demografinės ir socioekonominės tendencijos. Tačiau rečiau mąstome apie kultūrinį aspektą.
Mokytojas Lietuvoje nėra gerbiama profesija. Yra atskirų labai gerbiamų mokytojų, bet pats mokytojų profesinis luomas – ne itin. Taip, prie to prisidėjo ir negatyvioji selekcija, kai į pedagogines studijas teikusias aukštąsias mokyklas ėjo arba labai motyvuoti tapti mokytojais jauni žmonės, arba tie, kurie neįstojo į geresnį universitetą (tiesa, Vilniaus pedagoginio instituto tai neišgelbėjo). Bet problemos yra fundamentalesnės – Lietuvos švietimo sistema ir jos formuotojai nežiūri į mokytojus kaip turinčius savarankiškumą spręsti, ko ir kaip mokyti, jie matomi kaip ministerijos ir jos institucijų patvirtintų programų bei nurodymų vykdytojai, realistiškai nevertinamas nemenkos dalies mokytojų persidirbimas ir perdegimas, naktimis taisant mokinių darbus ar ruošiant naują medžiagą. Tad mokyklų krizės šaknys anaiptol ne mokyklose.
Birželio 14 d. minėjome Gedulo ir vilties dieną. Norisi priminti, kad per visas masines sovietines represijas mokytojai buvo viena grupių, į kurias tikslingai taikyta. Taip, ne visi mokytojai buvo ištremti į Sibirą ar įkalinti, kiti buvo tiesiog atleisti iš darbo ar palaužti dvasiškai. Kiek tie įvykiai ir jų padariniai nulėmė kai kuriuos dabarties švietimo krizės aspektus, pasakyti turbūt neįmanoma, bet jie gerai primena, kodėl mokytojus turėtume laikyti svarbiais. Juos tikrai laikė labai svarbiais tie, kurie norėjo mus sunaikinti kaip valstybę ir tautą.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
