Šiais metais minime Karaliaučiaus filosofo Immanuelio Kanto 300 metų jubiliejų. I. Kantas neabejotinai vienas svarbiausių Vakarų filosofų per visą istoriją. Jis vienas tų autorių, apie kurį tikrai galima pasakyti, kad visa filosofija gali būti dalijama į „prieš“ ir „po“ jo. Ir taip sakau ne tik dėl to, kad vaikystėje teko kiekvieną dieną eiti į mokyklą per I. Kanto alėją Pilaitės rajone Vilniuje.
1795 m. pasirodė vienas įdomiausių I. Kanto politinių traktatų – „Į amžinąją taiką“. Traktate I. Kantas iš savo filosofijos perspektyvos bando perbrėžti politikos, teisės ir moralės santykį bei nužymėti tam tikrą politinės ateities viziją. I. Kanto manymu, racionalumas, gal net istorinis ar gamtinis būtinumas, mus veda ne tik demokratinių respublikų, kuriose mes paklūstame ne įsakymams, o įstatymams, kurių šaltiniu esame mes patys (ir taip iš tiesų tampame laisvi), sukūrimo link. Jo manymu, būtų racionalu, jei ateityje Europa taptų respublikų konfederacija, valstybių tarpusavio santykiai jau nebebūtų nesibaigiantis karas su laikinomis paliaubomis, o būtų normuojami tarptautinės teisės. Kitaip tariant, vietoje amžino karo su trumpomis pertraukomis I. Kantas apeliuoja į teisingumu ir įstatymu pagrįstos taikos protingumą.
Už šį traktatą I. Kantą kai kas laiko vos ne Europos Sąjungą sugalvojusiu vizionieriumi (ar kaip tik – istorinio masto piktadariu). Kiti gi laiko jį naiviu utopistu, kuris per daug sureikšmina protą ir moralės dėsnį – kategorinį imperatyvą, skelbiantį mums: „Elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.“ T. y. mūsų veiksmus vedantys principai turėtų būti tokiais, kurių galiojimą norėtume matyti kaip universalų. Tačiau I. Kanto veikalas neatrodys toks naivus, jeigu prisiminsime jo kontekstą: aplinkui jau siaučia po Prancūzijos revoliucijos kilę karai, gretimoje kaimynystėje ką tik žlugo Abiejų Tautų Respublika, o ir šiaip to meto Prūsija buvo itin militarizuota ir daug kariavusi valstybė. Rašydamas apie taiką I. Kantas tikrai žinojo, ką reiškia ją branginti.
I. Kantas aiškiai suvokė karo amoralumą, brutalumą ir galų gale beprasmybę. Žinoma, jo vizija, kad esą istorija mus nuves į geresnį pasaulį, iš šiandienos perspektyvos ir iš vėlesnės filosofinės kritikos varpinės atrodo itin naivi ir gal net pavojingai naivi. Geresnį pasaulį reikia sukurti valingomis pastangomis. Pasikliovimas kokia nors istorijos filosofija, kuri teigia esant aiškiam istorijos tikslui, yra politine ir moraline prasme labai pavojingas reikalas – tuo jau galėjome įsitikinti stebėdami savo ir kitų sočių Vakarų valstybių reakciją į Rusijos karą prieš Ukrainą. Pats I. Kantas savo istoriosofiniuose svarstymuose turėjo problemų bandydamas suderinti laisvą valią ir istorinį būtinumą. Be laisvos valios, kaip reguliatyvinės idėjos, sunku įsivaizduoti moralės diskursą, tačiau, panašu, kad tai ir politiškai bei istoriškai itin svarbi idėja.
„Į amžinąją taiką“ taip pat pasirodo kita legendinė I. Kanto ištara, kad valstybę su teisingumu galėtų sukurti net velnių tauta, jei ši būtų protinga. Tačiau I. Kantas nepratęsė savosios minties, kodėl velniai negali sukurti tikros valstybės – velniai ir blogis galų gale nėra racionalūs. Jeigu dabartinė Europa tiki taikos racionalumu, to anaiptol negalėtume pasakyti apie Rusiją, Iraną, Šiaurės Korėją ar kitas jų sąjungininkes, kurios veikia su visai kitokio „racionalumo“ matrica.
Ir ši analogija ne tokia ir hiperbolizuota – dabartinė Rusija iš tiesų kiek panaši į velnių bandymą sukurti valstybę. Ten nėra jokio teisingumo, Konstitucijos ar įstatymų viršenybės viduje, viskas laikosi ant naftos dolerių, propagandos ir brutalaus smurto, o ir į išorę Rusija veržiasi kaip banditų, žudikų, vagių ir sukčių minia. Nei prekyba su Rusija, nei atsivėrimas jos piliečių kelionėms į Vakarų valstybes jokio racionalaus taikos troškimo ten nepagimdė. Juoba Putino Rusijoje tikrai negalioja I. Kanto suformuluotos moralės maksimos – žmonės ten tikrai nėra matomi kaip tikslai savaime, o tik kaip priemonės tikslui (ar dar paprasčiau tariant – „patrankų mėsa“).
I. Kanto Karaliaučius buvo sovietinės kariuomenės sulygintas su žeme dar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (o kas liko – sėkmingai sugriauta ir sunaikinta per kelis dešimtmečius vėliau). Vienas nedaugelio praeities pėdsakų iš senojo Karaliaučiaus – paties I. Kanto kapas. Kiek ironiška, kad I. Kantas savo traktate kaip alternatyvą protingai amžinajai taikai nurodo kitą amžinosios taikos variantą – žmonijos kapines.
Ką daryti su velnių valstybe, kuri nenori taikos, didysis Karaliaučiaus filosofas mums taip ir nepatarė. Bet ką mes žinome tikrai: už mūsų (kad ir laikiną) taiką šiuo metu kaunamasi apkasuose Ukrainoje.
P. S. Šiais metais daug kur svarstoma apie tai, kaip dar įamžinti šio pasaulinio masto filosofą. Nesileidžiant į spekuliacijas apie I. Kanto lietuviškas šaknis, galbūt verta pasiūlyti Vokietijai Lietuvoje dislokuojamą bundesvero brigadą pavadinti Immanuelio Kanto ar nebeegzistuojančio Karaliaučiaus miesto garbei?
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
