Visuomenės įvairumo faktas dažnai stebina ar net skaudina daugelį iš mūsų. Pastarąją savaitę piktino faktas, kad Lietuvoje yra keliasdešimt procentų žmonių, kurie balsuoja už aršius populistus, antisemitus ar atvirai prokremlinio kvapelio politikus.
Nors realiai prezidento rinkimų rezultatai nelabai prasilenkė su objektyvių politikos tyrinėtojų ir sociologų prognozėmis, jie staiga sukėlė šoką ne vienam politikos komentatoriui. Tiesa visgi ta, kad ne visi (tiksliau, realiai labai mažas skaičius) balsavusių už vieną ar kitą politiką yra tiesioginė ir didelė grėsmė mūsų demokratijai. Tad kol rankų grąžymas nevirto spygliuotos vielos tvėrimu aplink „trečiąją Lietuvą“ ar perauklėjimo programų kūrimu, vertėtų pažvelgti į platesnę problemą: prieš mus – laisvės paradoksai.
Ir tai ne unikaliai lietuviška problema. Šiuolaikiniuose Vakaruose daug kalbama apie žmogiškųjų tapatybių įvairovę ir ją lydinčią tapatybių politiką (angl. identity politics), tačiau vis problemiškiau darosi kalbėti apie pažiūrų ir nuomonių įvairovę bei žodžio laisvę. Neretai pripažįstantys vieną pliuralizmo rūšį, gali karštai neigti kitą. Pažiūrų įvairovė dažniausiai gera tol, kol su jomis sutinkame. Kova už mažumų teises tokioje sąmonėje visiškai neprieštarauja ne taip galvojančių ar balsuojančių demonizavimui, tačiau šitą matricą galima ir apversti: formalių demokratijos laisvių pripažinimas gali būti lydimas ir noro dalį žmonių grupių (pagal tautybę, rasę, kultūrines ar religines preferencijas) eliminuoti iš viešojo gyvenimo. Lengva lozungais kalbėti apie visuomenės pliuralumą, tačiau praktiškai dažniausiai erzina žmonės, kurie mums atrodo svetimi ar nesuprantami, arba pažiūros, kurioms mes nepritariame.
Lengva lozungais kalbėti apie visuomenės pliuralumą, tačiau praktiškai dažniausiai erzina žmonės, kurie mums atrodo svetimi ar nesuprantami, arba pažiūros, kurioms mes nepritariame.
Kur žodžio laisvės ribos? Teisine prasme atsakymas į šį klausimą nėra toks jau sudėtingas. Žodžio laisvę garantuoja Konstitucija ir kiti įstatymai (jie taip pat apibrėžia ir jos ribas ar atsakomybę už savo žodžius, pavyzdžiui, kurstant nesantaiką). Tačiau klausimas pasidaro sudėtingesnis, jei į jį žiūrime platesniame politiniame ir visuomeniniame kontekste. Net liberalias pažiūras išpažįstantys politikai dažnai susidurs su pagundomis išplėsti žodžio laisvės ribojimus, pavyzdžiui, siūlyti peržiūrėti, kas suprantama kaip nesantaiką ar neapykantą kurstanti kalba, ir plėsti galimų bausmių arseną nuo baudžiamojo iki administracinio ar mėginti politiškai įsikišti į žiniasklaidos lauką ar universitetų auditorijas. Tironijų noras riboti žodžio laisvę visuomet bus motyvuotas siekiu išlaikyti valdžią, demokratijose motyvų tam gali būti gerokai daugiau, be to, ir labai kilniai skambančių: kova su neapykanta, prietarais, rasizmu ar homofobija.
Akivaizdu, kad demokratijai nedraugiški režimai ir judėjimai siekia pasinaudoti demokratinius institutus ir teises panaudoti prieš mus ir mūsų laisves. Pagrįstai kyla klausimų, kiek mes viešojoje erdvėje toleruojame antivalstybines, antidemokratines ar neapykantą kurstančias nuostatas. Vyriausiosios rinkimų komisijos spaudimas žurnalistiniam objektyvumui politiniuose debatuose įgyja absurdiškų formų – debatuose moderuojama tik pasisakymų trukmė, bet visiškai nebesirūpinama, kad kandidatai mėgintų atsakyti į užduotus klausimus, o sąmoningai ar ne daromos faktinės klaidos nėra iškeliamos ar paneigiamos. Paradoksaliu būdu tokia radikali žodžio laisvės interpretacija neigia žurnalistinę pareigą informuoti visuomenę ar gal net yra antidemokratinė. Tačiau tai yra greičiausiai neišsprendžiamas laisvos visuomenės prieštaringumas ir jo kaina.
Be laisvės daryti klaidas ar nusišnekėti joks autentiškesnis pokalbis ar dialogas tampa nebeįsivaizduojamas, kaip ir neįmanomas tampa joks įsipareigojimas siekti tiesos.
Anot XIX a. anglų liberalo Johno Stuarto Millo, žodžio laisvė yra būtina socialiniam progresui. Ir ta laisvė turėtų būti suteikiama klaidingoms nuomonėms vien tam, kad galėtume pasitikrinti turimo žinojimo teisingumą. Per atvirus debatus ir ginčus esą mes labiau artėjame link tiesos. Žinoma, šiandien toks Apšvietos idealų įkvėptas optimizmas greičiau atrodo naiviai: vargu ar viešose diskusijose (ar juo labiau rinkimų debatuose) gimsta kokia nors tiesa. Apskritai labai abejotina, ar įmanoma visuomenės progresą įsivaizduoti pagal mokslo ir technikos progreso analogiją – XX a. viduryje jau matėme, kad moderniojo mokslo ir techninio mąstymo raida anaiptol neužkirto kelio didžiuliams nusikaltimams žmogiškumui.
Visgi, atsiribojant nuo politinių kontekstų ar kovų už socialinį arba kitokį teisingumą, žodžio laisvė susijusi netgi su fundamentalesniu dalyku, negu tiesiog turėti „savo nuomonę“. Mūsų nuomonės dažnai būna banalios, neapmąstytos ar paremtos kažkur nugirstais ar nuskaitytais faktų draiskalais. Netgi tvirtai pasakyti, kuri nuomonė yra neabejotinai „mano“, gali būti nemenkas iššūkis, jei tik apie tai rimčiau susimąstome. Ką visgi užčiuopė Millas, žodžio ir išraiškos laisvė svarbi dėl kitko – laisvės klysti. Be laisvės daryti klaidas ar nusišnekėti joks autentiškesnis pokalbis ar dialogas tampa nebeįsivaizduojamas, kaip ir neįmanomas tampa joks įsipareigojimas siekti tiesos. Politinio ar kokio kito korektiškumo reikalaujamas performatyvus neklystamumas mums patiems dažnai kiša koją. Laisvės prisiėmimas sau ir kitų laisvės pripažinimas visuomet atvers netikrumo ir rizikos elementų.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
