Atrodytų keista klausti vasaros pradžioje šio klausimo. Atostogų prasmė akivaizdi: atostogaujame tam, kad pailsėtume, „sugrįžtume produktyvesni“, keliautume, patirtume nuotykių. Tai, žinoma, teisinga – norint nudirbti darbą, išspręsti sunkią problemą, reikia energijos ir motyvacijos.
Žinoma, moksleiviams ir studentams (kurie gali sau leisti nedirbti) atostogos išvis yra ilgos ir savaimingos – jos nutinka be papildomų pastangų ir tereikia sugalvoti kaip jas užpildyti nepaskęstant nuobodulyje. Bet ar atostogos yra susijusios su kažkokiu fundamentalesniu žmogiškuoju poreikiu?
Istoriškai atostogos buvo prabanga – pati atostogų idėja yra visiškai nesenas moderniųjų visuomenių išradimas, aiškesnius kontūrus įgaunantis tik XIX a. antrojoje pusėje. Turizmo industrijos atsiradimas ir augimas gerokai pakeitė pasaulį, kuriame gyvename. Dar visai neseniai atostogauti su kelionėmis, išvykomis į sanatorijas ar pajūrį galėjo sau leisti tik mažas visuomenės sluoksnis, mažiau turtingi žmonės keliaudavo per knygas, filmus ar savo vaizduotę – dabar atostogos yra tapusios veik universaliu vidurinės klasės požymiu.
Kas įdomu, vokiečių, anglų ir daugelyje kitų kalbų žodžiai žymintys atostogas atsiranda gerokai prieš moderniojo atostogų fenomeno atsiradimą. Lotyniškas žodis vacatio, iš kurio daugelyje kalbų atsirado atostogas reiškiantys vediniai arba pagal jį nukalti naujadarai, reiškia laisvą nuo darbų laiką arba atleidimą nuo pareigų, t. y. tuščią laiką. Ten, kur esama tuštumos, atsiranda laisvė ją užpildyti.
Netgi šiandien nemažai žmonių nežino, kas yra atostogos kaip atostogos, o Darbo kodekso numatytas laisvas dienas naudoja rūpinimuisi namais, vaikais, sergančiais artimaisiais, ėjimui pas daktarus ar netgi papildomų darbų dirbimui.
Didžioji dalis žmonijos iki XIX–XX a. sandūros, be abejonės, žinojo apie poilsį ar laisvą laiką, bet nežinojo atostogų. Tačiau šie reiškiniai yra tam tikra prasme susiję. Senosios graikų kalbos žodis skholē reiškė ne tik laisvą laiką. Laisvas laikas buvo tik laisviems (t. y. ne vergams), pakankamai turtingiems (ir iš esmės tik vyrams) žmonėms prieinama prabanga, kurią priderėjo skirti ne šiaip tinginiavimui, o savęs pažinimui ir tobulinimuisi, mokslui ir menams.
Dabarties daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys mokyklą (pavyzdžiui, angliškas school, prancūziškas école) kyla iš ten, tad ir Lietuvos moksleiviams vis dar pažįstamas žodis šūlė irgi turi senesnes šaknis nei vokiečių kalba. Mokytis, pažinti save ir pasaulį yra istoriškai iki modernybės tik vienetams prieinama prabanga, kuri mums yra tapusi ne tik savaime suprantamu dalyku, tačiau ir, paradoksaliai, darbu, po kurio mums reikia tuščio atostogų laiko. Atostogose išliko laisvės ir sukūrimo kažko naujo, kažko esančio anapus kasdienos ir ūkinės būtinybės, galimybė.
Čia galima sugrįžti prie atostogų prabangos aspekto. Netgi šiandien nemažai žmonių nežino, kas yra atostogos kaip atostogos, o Darbo kodekso numatytas laisvas dienas naudoja rūpinimuisi namais, vaikais, sergančiais artimaisiais, ėjimui pas daktarus ar netgi papildomų darbų dirbimui. Universitetų mokslininkai ir mokslininkės taip pat vasaros atostogas dažniausiai naudoja darbui, o ne poilsiui. Nepamirškime to.
Kam mums „tuščias“ atostogų laikas? Prabanga ilgėliau atsipūsti, nurimti ar kaip tik užlieti save naujais patyrimais ir vaizdais, kurie ištrauktų iš kasdienybės, gali būti labai įdomi, maloni patirtis ar netgi teikti naudą mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai. Pasaulis nesustoja, tačiau atostogose mes trumpam suspenduojame savo bėgimą jame. Atostogų patirtis yra daugeliui žmonijos kartų neprieinama laisvės, daryti ką nori ar neveikti nieko, patirtis.
Už pinigus galima nusipirkti ne tik „viskas įskaičiuota“, bet ir „viskas pagalvota“ dykinėjimo ir kalorijų į save kimšimo kelialapį į kondicionuojamą viešbutį pietų šalyje. Tačiau šia laisve galima pasinaudoti ir kitais būdais: pažinti savo ar kitos šalies istoriją, dailę, architektūrą, maistą ir gėrimus arba gamtą, perskaityti norėtas perskaityti knygas. Taip, dabartyje kyla vis rimtesni etiniai, socialiniai, aplinkosauginiai bei paveldosauginiai klausimai apie tai, ką turizmas daro su istoriniais miestais ar net šalimis, paversdamas jas muziejais po atviru dangumi ir išstumdamas vietinius gyventojus, tačiau šis turizmo industrijos suklestėjimas turi turėti gilesnes šaknis nei vien atsiradusios technologinės ir logistinės galimybės santykiniai nebrangiai keliauti iš vieno pasaulio krašto į kitą.
Sustojimo ir atsitraukimo nuo darbų laikas, kuomet nuo mūsų atstoja rūpesčiai ir kolegos, mus gali sugrąžinti prie graikiškojo skholē – rūpesčio savo siela ir kūnu, atsigrįžimo į save ir pasaulio pamatymo kitu žvilgsniu. O gal net pagaliau per ilgą laiką patirti tai, nuo ko vis bėgame pasitelkdami įvairias medijas ir pramogas – patirti nuobodulį. Jei norime gilesnės atostogų prasmės, tai galėtų būti kryptis jos ieškant. Turinčius galimybę tikroms atostogoms – raginu pasinaudoti.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
