Leidykla „Briedis“ pristato olandų autoriaus Jaapo Jano Brouwerio knygą „Auftragstaktik. Vokiečių karybos taktika“.
Po Antrojo pasaulinio karo nugalėjusių Sąjungininkų kinematografijoje susiformavo gajus stereotipas. Vokiečių kariuomenė vaizduota kaip nemąstančių, tačiau fanatiškų būtybių visuma, vedama į mūšį zombiško paklusnumo jausmo. Santykiai tarp vokiečių karininkų ir kareivių dažniausiai pristatomi kaip šiurkštūs, net žiaurūs, o štai britų ir amerikiečių kariuomenėse esą klestėjo demokratiškumas, visų grandžių kariškių iniciatyvumas ir išradingumas. Per daugelį dešimtmečių šis požiūris taip įsišaknijo, kad dar ir šiandien jį sugriauti nėra paprasta.
J. J. Brouweris savo knygoje „Auftragstaktik. Vokiečių karybos taktika“ pateikia visai kitokį vaizdą. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė daugeliu atžvilgių buvo pranašesnė ir veikė efektyviau už Sąjungininkų kariuomenes, o visos tos ydos, kurios nuolat priskiriamos vokiečiams, kur kas labiau tinka jų priešininkų pajėgoms.
Nors pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare iš esmės nulėmė milžiniška Sąjungininkų karinė ir ekonominė persvara, Vokietijos kariuomenė pademonstravo stulbinamą efektyvumą. Apskaičiuota, kad, esant lygioms jėgoms, vokiečiai kovojo kur kas sėkmingiau nei sovietų, britų, amerikiečių kariai. Kaipgi buvo įmanoma pasiekti tokių laimėjimų, turint kur kas mažiau tankų ir kareivių? Knygos autoriaus teigimu, atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti ypatingoje vadovavimo koncepcijoje, žinomoje Auftragstaktik pavadinimu. Ši koncepcija remiasi decentralizuotu valdymu, kai aiškiai apibrėžiamas galutinis užduoties tikslas, tačiau žemesnių grandžių vadams paliekama laisvė rinktis, kaip jį pasiekti.
Auftragstaktik ištakos siekia XIX a. pradžią. 1806 m., prūsams skaudžiai pralaimėjus Napoleono armijai, suvokta, kad kariuomenei būtinas kitoks vadovavimo modelis, leidžiantis imtis iniciatyvos greitai kintančiame mūšio lauke, užuot laukus išsamių, dažnai praradusių aktualumą nurodymų iš viršaus. Ilgainiui nuolat tobulinama koncepcija leido puikiai parengtam vokiečių kariui veikti lanksčiai ir išradingai, taikantis prie nuolat besikeičiančios padėties.
Toks novatoriškas požiūris pasiteisino per abu pasaulinius karus. Nors Vokietija pralaimėjo, jos kariuomenė patirdavo santykinai mažiau nuostolių nei Sąjungininkų pajėgos, pratusios nuosekliai laikytis detalių planų, negebančios greitai persiorientuoti pakitus aplinkybėmis, dažniausiai besikliaunančios kiekybine persvara. Kūrybingai mąstyti pratinti vokiečiai dažnai rasdavo išeičių iš pačių beviltiškiausių situacijų, o Sąjungininkai analogiškoje padėtyje dažnai nežinodavo, ką daryti.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, parašęs lietuviško leidimo įvadą, pabrėžia J. J. Brouwerio knygos svarbą bei aktualumą: „Vokiečių tautinį charakterį atspindintis Auftragstaktik vadovavimo būdas, skiriant ypatingą dėmesį iniciatyvumui, lyderystei ir lankstumui prisitaikant prie bet kokios situacijos, aktualus ir šiandien. Kalbant apie Lietuvos kariuomenę, kuri niekada negalės pagrįsti savo pergalių prieš potencialų priešininką kur kas didesniais resursais, ši knyga įvairių grandžių vadams atveria kelius, kaip sėkmę mūšio lauke užsitikrinti daug pažangesniais būdais – per modernų valdymo ir vadovavimo modelį, pasitikėjimu grįstą lyderystę ir tikslingą turimų resursų panaudojimą juos tausojant.“
Vokiečių kariuomenė vaizduota kaip nemąstančių, tačiau fanatiškų būtybių visuma, vedama į mūšį zombiško paklusnumo jausmo.
Knygoje taip pat aptariami vokiečių ir Vakarų sąjungininkų karininkų bei puskarininkių rengimo skirtumai, rezervo rengimo sistemos, išmoktų pamokų procesai, mišrios ginkluotės panaudojimo principai formuojant kovines grupes, taip pat skiriama dėmesio psichologijai, bendrystės jausmo ugdymui, pateikiama daug pavyzdžių iš tikrovėje vykusių mūšių. Galiausiai aprašomos tokios vokiečių karybos taktikos kaip Hutiertaktik, Schwerpunkt, Stosstruppen, Blitzkrieg arba Stellungskrieg. Visi šie procesai ir taktikos vėl aktualūs šiandien analizuojant ir mokantis iš šiuo metu vykstančių karinių konfliktų.
Kita vertus, ši knyga bus įdomi ne tik kariškiams, bet ir visiems, besidomintiems funkcionalių organizacijų kūrimu, pavyzdžiui, vadybos konsultantams arba verslo įmonių vadovams.
J. J. Brouwerio knygos pristatymas ir renginyje dalyvausiančio autoriaus paskaita įvyks gegužės 22 d. 16 val. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje (Aula Parva), Universiteto g. 3.
Knygos ištrauka
Atidžiau panagrinėję Auftragstaktik, gauname stebėtinai kitokį Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos kariuomenės vaizdą, tolimą nuo to, kas vaizduojama filmuose ar aprašoma knygose. Autoritetingas karo istorikas Martinas van Creveldas teisingai pastebi: „Priešingai plačiai paplitusioms klišėms apie „aklą“ arba „zombišką“ paklusnumą (vok. Kadavergehorsamkeit) ir prūsišką muštrą, bent jau nuo Helmutho von Moltkės (vyresniojo) laikų vokiečių kariuomenėje, net ir žemiausiame lygmenyje, buvo pabrėžiama esminė asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės svarba.“ (...)
Pastaraisiais dešimtmečiais Holivudas sukūrė klaidingą vokiečių kareivio įvaizdį. Vokiečių kareivis vaizduojamas kaip stereotipinio elgesio mechaninis besmegenis padaras, kuriam vadovauja žiaurūs karininkai, nedvejodami siunčiantys savo vyrus į neabejotiną pražūtį. Amerikiečiai puikiai žinojo, kad tai yra iškreiptas tikrovės atspindys. Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu amerikiečiai atliko išsamius Vermachto psichologinių bei sociologinių aspektų ir jo modus operandi (veikimo būdo – red. past.) tyrimus. Tikrovė buvo visiškai kitokia, nei rodoma Holivudo filmuose. Biurokratiniu planavimu ir griežtais operaciniais metodais pasižymėję amerikiečiai (ir jų sąjungininkai britai) dažnai smarkiai nukentėdavo susidūrę su kur kas lankstesnėmis ir veiksmingesnėmis vokiečių pajėgomis.
Pulkininkas Trevoras N. Dupuy savo knygoje „A Genius for War“ pabrėžia: „Surinkti duomenys liudija, kad vokiečiai nuolat įveikdavo daug gausesnes Sąjungininkų pajėgas, bet visgi Sąjungininkai galiausiai nugalėjo... Vokiečių sausumos pajėgų kariai bet kuriomis aplinkybėmis priešui padarydavo apie 50 proc. daugiau nuostolių, nei patys jų patirdavo nuo britų ir amerikiečių. Taip buvo ir puolant, ir ginantis, ir turint lokalią kiekybinę persvarą, ir jos neturint, ir esant pranašumui ore, ir kai tos paramos nebuvo, nugalint ar pralaimint.“
Vokiečių kareivis vaizduojamas kaip stereotipinio elgesio mechaninis besmegenis padaras, kuriam vadovauja žiaurūs karininkai, nedvejodami siunčiantys savo vyrus į neabejotiną pražūtį
Taip nutikdavo net tada, kai Vermachto „pergalių dienos“ jau buvo praeityje, o 80 proc. vokiečių divizijų (galima sakyti, pačių geriausių) kovojo Rytuose, nes didžiausia grėsme vertinta Sovietų Sąjunga. Čia verta pabrėžti, kad didesni Sąjungininkų nuostoliai Antrajame pasauliniame kare visgi yra palyginti nedideli, jei lygintume su Pirmuoju pasauliniu karu. Tada Vakarų fronte žuvusiam ar sužeistam vienam vokiečių kariui teko 2,25 karto daugiau žuvusių ar sužeistų Sąjungininkų karių. Tai sudaro 225 proc.
Paskutiniame Antrojo pasaulinio karo etape vokiečių absoliutus efektyvumas mūšio lauke siekė 150 proc. Akivaizdu, kad ankstesniais metais jis buvo daug didesnis. Pavyzdžiui, per 1943 m. įvykusius JAV ir Vokietijos sausumos kariuomenių mūšius prie Kaserino (Tunisas) absoliutus efektyvumas mūšio lauke buvo stulbinantis – 500 proc. vokiečių naudai. Kiekvienam sužeistam ar žuvusiam vokiečių kariui teko penki amerikiečiai. Tai privertė Jungtines Valstijas iš esmės peržiūrėti savo doktriną. Darytina išvada, kad tik rimtos Sąjungininkų sausumos kariuomenių valdymo klaidos galėjo paaiškinti absoliutaus efektyvumo mūšio lauke skirtumą. Šie skaičiai retai sutinkami istorijos vadovėliuose, nes dauguma autorių sutelkia dėmesį į istoriją rašančių nugalėtojų darbus. (...)
Reikia suprasti, kad vokiečiai į karybos koncepciją žvelgė iš kitokių pozicijų nei jų oponentai. Beveik visų kitų šalių kariuomenėms, su kuriomis vokiečiai susidūrė XIX ir XX a. karuose, pagrindinis uždavinys buvo užvaldyti mūšio lauką. Jos siekė valdyti sudėtingą mūšio koncertą, stengėsi kariauti remdamosi centralizuoto vadovavimo ir vadovaujančių štabų suplanuotomis gairėmis. Taigi, buvo paklūstama prigimtiniam instinktui kontroliuoti aplinką, ją formuoti pagal iš anksto apibrėžtas idėjas.
Tokiu atveju karo strategas geriausiai jaučiasi susidūręs su linijiniu ir statišku priešo frontu, kurį galima pulti iš anksto pasirinktose vietose iš anksto apskaičiuotu karių skaičiumi bei numatytais ištekliais. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiu Sąjungininkams idealus mūšis buvo tarsi matematikos pratimas, kuriame reikalingas sviedinių kiekis ir optimalus sausumos kariuomenės dalinių derinys fiziškai triuškina priešą tam tikrame fronto taške.
Tačiau kuo chaotiškesnis, kintamesnis ir „tamsesnis“ buvo mūšis, tuo greičiau Sąjungininkai prarasdavo įvykių kontrolę, o tai kartais sukeldavo pačią tikriausią paniką. Dėl centralizuotos vadovavimo struktūros, kurios daugiau ar mažiau laikėsi visi šalių sąjungininkių karinių vienetų vadai, pavaldiniai dažnai klausdavo savo vado: „Ką man daryti?“ Ir tai nutikdavo situacijose, kuriose atsirasdavo galimybė efektyviai veikti vadovaujantis savo galva. Vyresniųjų vadų atsakymai dažnai būdavo neadekvatūs arba pasyvūs, nes jiems nebuvo žinoma tikroji padėtis mūšio lauke.
Tuo tarpu vokiečiai priėmė chaosą kaip natūralią karo veiksmų dalį ir išmoko jame veikti. Jie dažnai pasinaudodavo sumaištimi ir netikrumu („karo rūku“), kad įgytų iniciatyvą mūšio lauke ir sąmoningai išbalansuotų savo priešininkus, keldami dar didesnį chaosą. Perleidus atsakomybę ir sprendimų priėmimo galią žemesniam lygmeniui, savarankiškai veikiantiems vadams sudarytos sąlygos rasti savo būdą, kaip pasiekti iš anksto nustatytus tikslus leistinose ribose. Mobilus, judrus, nelinijinis mūšio laukas buvo ta aplinka, kurioje vokiečių karinė mintis ir sausumos kariuomenė jautėsi geriausiai. Antrojo pasaulinio karo metais ši filosofija pasireiškė kaip „žaibo karas“. Jai buvo būdingi šie elementai: prasiskverbimai, trumpi ir intensyvūs ryšių centrų bombardavimai, staigūs puolimai pačiose netikėčiausiose vietose, izoliuojant priešininko atramos punktus, netikėtas mobilių tankų dalinių pasirodymas priešo užnugaryje, sunaikinant jo logistikos ir ryšių struktūrą
Įdomu pastebėti, kad dėl tokio nelinijinio kovos būdo Sąjungininkams nuolat susidarydavo įspūdis, kad priešų yra daug daugiau, nors dažnai jų buvo mažiau. Vokiečiai šią iliuziją sudarydavo visur, kur tik galėdavo: vienoje fronto vietoje ryte veikę padaliniai po pietų staiga atsirasdavo kitose vietose.
