2019 m. vykusio pilietybės referendumo metu balsavimui buvo pateikta būtent mano (drauge su prof. Vytautu Sinkevičiumi) kurta formuluotė. Pamenu, jog tiek tuometinė opozicija („konservatoriai“), tiek referendumą inicijavę tuometiniai valdantieji („valstiečia“) jau prasidėjus balsavimui ėmė vis garsiau kalbėti esą formuluotė ilga, paini, tad dalis žmonių galimai jos nesuprato.
Šiomis dienomis iš visų pusių skriejanti dar didesnė kritika naujajai 2024 m. pilietybės referendumo formuluotei (esą ji ne tik paini, daliai žmonių nesuprantama, bet dar ir „katė juodame maiše“, nes visai neleidžia suprasti, už ką balsuojama), bei netgi komplimentai 2019 m. referendumo formuluotei, kuri galimai buvo daug pažangesnė, teisiniu požiūriu tobulesnė (kam pritariu!), tarsi turėtų mane džiuginti.
Tačiau taip nėra. Stebint iš šono aplanko nusivylimo jausmas, todėl kad politikai (esami, buvusieji, valdantieji, opozicijai priklausantys, profesionalūs ir mėgėjai) referendumą tokiu mums kaip mažai tautai svarbiu klausimu ir toliau išnaudoja politinėms peštynėms. Ar tiesiog nepritardami referendumo idėjai kaip tokiai, pyktį nukreipia į jo formą.
Kodėl teiginiai dėl referendumo formuluotės nei tuomet, nei dabar nėra nuoširdūs?
– Referendumui teikiamą formuluotę tvirtina Seimas balsų dauguma. Tai nėra impulsyvus vienos ar kitos partijos pasirinkimas. Prieš tai daug diskutuojama darbo grupėse, išklausomi teisės specialistai, visų partijų (opozicinių/valdančiųjų) atstovai. Formuluotė kuriama teisininkų, atsižvelgiant į politikų suformuluotą lūkestį, t. y. tai, ko ja siekiama. Kadangi formuluotė tvirtinama Seimo nutarimu, kritikuoti ją ne tik galima, bet ir reikėtų pirmiausia būtent Seime, parlamentinių procedūrų metu.
Tiesa ir tai, kad tobulų referendumų su tobulomis formuluotėmis artimiausiu metu neįvyks.
– Pilietybės referendume balsuojama ne atsakant į tam tikrą klausimą, o tvirtinant (pritariant ar nepritariant) konkrečiai teisinio teksto nuostatai, šiuo atveju – Konstitucijos 12 straipsniui. Lūkestis, kad teisinis tekstas bus suprantamas kiekvienam rinkimų teisę turinčiam šalies piliečiui, yra tiesiog nepagrįstas. Tuo labiau kalbant apie Konstitucijos nuostatų, kurios pasižymi ypatingu abstraktumu, kuriose įtvirtinami esminiai, principiniai bet kurio klausimo aspektai, ilgalaikės, stabilumu pasižyminčios teisinio reguliavimo gairės (priešingai, joms aiškinti netgi įsteigta speciali institucija – Konstitucinis Teismas). Balsuojant referendume siūlomo Konstitucijos teksto formuluotę mums turėtų padėti suprasti ne kiekvieno asmeniškai turimos teisinės žinios ar loginis mąstymas, tačiau iki referendumo vykdoma kampanija, diskusijos, išaiškinimai, kuriems valstybė skiria ne tokias mažas lėšas.
– Konkrečiai pilietybės klausimus reguliuojančio Konstitucijos 12 straipsnio naujos formuluotės paieškos vyksta jau daug metų. Tiesa ta, kad tobulos formuluotės nėra. Beje, šiam referendumui teikiama formuluotė atsirado tikriausiai anksčiau, nei praeitam referendumui siūlytas tekstas. Tačiau 2019 m. norėta daugiau saugiklių jau pačiame Konstitucijos tekste.
Už ką iš tiesų balsuojame šiomis dienomis vykstančiame referendume?
Balsuojame už tai, kad Konstitucijos tekste neliktų draudimo Lietuvos Respublikos piliečiams turėti ir kitos valstybės pilietybę. Taip pat už tai, kad šiuos klausimus detaliai sureguliuotų Seimas.
Pagrindinis skirtumas tarp šį kartą teikiamos ir praeitą kartą referendumui pateiktos formuluotės yra tai, kad 2019 metais buvo siūloma Konstitucijoje nustatyti aiškius kriterijus valstybėms, kurių pilietybę galėtų turėti LR piliečiai. Tokios yra europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės, visų pirma, ES ir NATO narės.
Būtent kartelė, ypač vertinant kitų šalių kontekste, yra labai aukšta. Ji neatitinka nei dabartinių realijų, nei tarptautinių rekomendacijų, nei demokratijos principų.
Tikėtina, kad, įvykus 2024 metų referendumui, būtent šią sąlygą Seimas įtvirtintų konstituciniu įstatymu, tad referendumo rezultatas būtų iš esmės toks pats, koks būtų buvęs 2019 metais. Šį lūkestį patvirtina ir tai, kad konstitucinio įstatymo projektas (kurį pati rengiau), nuo 2019 m. taip pat beveik nepasikeitė.
Ir nors argumentų kritikuoti dabartinę formuluote yra (pirmiausia todėl, kad siekiant paprastumo, joje neliko jokių kriterijų daugybinei pilietybei – apskritai apie daugybinę pilietybę netgi nekalbama viską paliekant įstatymo leidėjo nuožiūrai, Konstitucijoje nelieka jokių saugiklių ir t.t.), referendumo kampanija nebuvo nei įtrauki, nei iki galo sąžininga (joje kaip pagrindinis referendumo veidas minimas „pilietybės išsaugojimo“ tikslas niekaip nėra išreikštas nei referendumo klausimo formuluotėje, nei siūlomame Konstitucijos 12 straipsnio tekste), kaip ir praeitame, taip ir šiame referendume balsuosiu „TAIP“.
Tiesa ir tai, kad tobulų referendumų su tobulomis formuluotėmis artimiausiu metu neįvyks. Na o šio, nors ir netobulo, referendumo pakanka tam, kad į ES, NATO valstybes išvykę mūsų artimieji, draugai, galbūt mes patys neprarastume Lietuvos Respublikos pilietybės, o Lietuva galutinai neprarastų išvykusių savo žmonių.
O jei pirmadienį, suskaičiavus referendumo balsus, stebuklas (kitaip tariant, referendumas) neįvyktų, labai norėtųsi, jog politikai atvirai pripažintų, kad tam, jog referendumas įvyktų nei 2019 m., nei šį kartą, reikėjo ne stebuklingos formuluotės, o mažinti referendumo kartelę. Būtent kartelė, ypač vertinant kitų šalių kontekste, yra labai aukšta. Ji neatitinka nei dabartinių realijų, nei tarptautinių rekomendacijų, nei demokratijos principų (pvz., kuomet, kaip 2019-aisiais Lietuvoje, beveik 74 procentų referendumą palaikiusių rinkėjų balsai reiškia mažiau, nei asmenų, kurie referendume apskritai nedalyvauja). Abejojantiems kartelės mažinimo konstitucingumu, laiko jį pasitikrinti Konstituciniame Teisme iki kito referendumo taip pat bus.
