Sausio 18 d. Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, numatantį galimybę į oficialius dokumentus paraidžiui (be diakritinių ženklų) nurašyti asmens vardą ir pavardę, kurie dokumento šaltinyje įrašyti nelietuviškomis lotyniškosios abėcėlės raidėmis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečių, sukūrusių šeimą su užsienio piliečiais, jų vaikų, taip pat ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi ir naudojant nelietuviškas raides q, w ir x.
Per pastaruosius 25 metus registruota bene 30 įstatymų projektų, turėjusių pakeisti iki šiol galiojantį, asmens vardo ir pavardės rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase reglamentuojantį dar Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. priimtą nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“. Per tą laiką buvo priimti ir trys Konstitucinio Teismo aktai (1999 m. spalio 21 d. nutarimas ir du jį aiškinę – 2009 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. vasario 27 d. – sprendimai). Įdomu tai, kad jais šiandien savo poziciją grindžia ir naujai priimto įstatymo šalininkai, ir jo priešininkai.
Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį visų Lietuvos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose rašomi tik lietuviškais rašmenimis, neprieštarauja Konstitucijai.
Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, šią išvadą grindžiantys Konstitucinio Teismo argumentai atrodo itin konservatyvūs, nutolę nuo Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taigi ir pliuralistinės demokratijos, kurioje asmens teisė į vardą ir tautinės mažumos gerbiamos, o nepagrįstos fobijos dėl bendrapiliečių įvairovės svetimos. Tai, kad daugiau nei prieš 20 metų tokių fobijų būta, išduoda ir Konstitucinio Teismo teiginiai, kad piliečių vardų ir pavardžių rašymas pasuose kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis paneigtų konstitucinį valstybinės kalbos principą, kad dėl to būtų „sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“, o „piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas“.
Laikui bėgant šie teiginiai vis labiau prasilenkė su realybe: priimta šimtai teismų sprendimų, įpareigojusių Gyventojų registre ir asmens dokumentuose piliečių asmenvardžius rašyti naudojant nelietuviškas raides q, w ir x, tačiau nei valstybės, nei savivaldybių, nei kitų įstaigų veikla dėl to nesutriko; tokie teismų sprendimai kaip tik padėjo, o ne apsunkino piliečiams įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.
Be to, panašu, kad 1999 m. Konstitucinis Teismas taip pat nedrįso konstatuoti to, kas buvo akivaizdu: visas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas prieštaravo (iki šiol prieštarauja) Konstitucijai, nes Konstitucinis Teismas dar 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo, jog viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reguliuojama įstatymais (o ne poįstatyminiais teisės aktais, koks ir yra Aukščiausiosios Tarybos nutarimas). Nebegalėdamas ištaisyti šios klaidos, Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime (antrą kartą aiškindamas 1999 m. spalio 21 d. nutarimą) atkreipė dėmesį, kad esminės asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu. Simboliška, kad antikonstitucinis pagal formą Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas neteks galios tik Respublikos Prezidentui pasirašius Seimo priimtą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą ir jam įsigaliojus (2022 m. gegužės 1 d.).
Iš tiesų, po minėtojo 1999 m. spalio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimo netgi atrodė, kad, norint leisti asmenvardžių rašybą originaliais nelietuviškais lotyniškos abėcėlės rašmenimis, taip užtikrinant aukštesnį piliečių teisės į privatų ir šeimos gyvenimą bei tautinių mažumų apsaugos lygį, turėjo būti keičiamas Konstitucijos 14 straipsnis dėl valstybinės lietuvių kalbos, kurį pakeisti galima vieninteliu būdu – referendumu. Visgi, kaip parodė vėlesni Konstitucinio Teismo sprendimai, 1999 m. nutarime paliktas mažytis „langas“ išimtims dėl rašybos nelietuviškais rašmenimis. Tas langas buvo frazė „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“, kurios formuluotė „valstybine kalba“ ir tapo vėlesnio Konstitucinio Teismo aiškinimo objektu.
Iš pradžių, Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime nurodė, kad Lietuvos valstybinės – lietuvių – kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys. Toliau, 2014 m. vasario 27 d. sprendime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ formuluotė „valstybine kalba“, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis“ gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis, tai yra įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės, nei tokios, pagal kurias asmens vardas ir pavardė piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą.
Iš 2014 m. vasario 27 d. sprendimo aiškūs šie konstituciniai reikalavimai asmenvardžių rašybai nelietuviškais rašmenimis. Pirma, vardas ir pavardė gali būti rašomi tik lotyniško pagrindo rašmenimis, nes lotyniški rašmenys yra lietuviškų rašmenų pagrindas ir rašyba jais negalėtų sutrikdyti valstybės funkcijų vykdymo. Todėl spekuliacijos, kad įsileidus į asmenvardžių rašybą nelietuviškus rašmenis reikės leisti rašybą kirilica ar hieroglifais, neturi jokio pagrindo.
Antra, asmenvardžių rašyba nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis turi būti konstituciškai pagrindžiama išimtis iš taisyklės, kad asmenvardžiai oficialiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kiti lotyniško pagrindo rašmenys turi derėti su lietuvių kalbos tradicija, nepažeisti lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo. Šiuo požiūriu galima prisiminti, kad 19–20 amžių sandūroje buvo įprasta lietuvių kalbos abėcėlėje išvysti q, w ir x (anksčiau ir raidę ł). Kalbininkai ir dabar greta lietuviškos abėcėlės raidžių, kaip vartotinas „svetimvardes“ (svetimvardžiams užrašyti) nurodo raides q, w ir x. Akivaizdu, kad šių raidžių vartojimas asmenvardžiams užrašyti nėra svetimas lietuvių kalbos tradicijai, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos ir jos savitumo.
Todėl spekuliacijos, kad įsileidus į asmenvardžių rašybą nelietuviškus rašmenis reikės leisti rašybą kirilica ar hieroglifais, neturi jokio pagrindo.
Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime nurodomas nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo pavyzdys – 1938 m. gruodžio 6 d. Pavardžių įstatymas, kurio 24 straipsnyje nustatyta, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.
Atkreiptinas dėmesys, kad tada galiojusios 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ identiška dabartinės Konstitucijos 14 straipsnio formuluotei. Tuo metu net autoritarinis tautininkų režimas, leidęs tautinių mažumų atstovams rašyti asmenvardžius nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis, neįžvelgė nei prieštaravimo konstituciniam valstybiniam lietuvių kalbos statusui, nei grėsmės lietuvių kalbos sistemai ar jos savitumui. Taigi naujai priimto Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata „Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų)“ gali būti pagrįstai laikoma derančia su lietuvių kalbos tradicija, todėl neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Su lengva ironija galima pastebėti, kad ši nuostata, atrodo, nustato net mažesnį nei 1938 m. tautinių mažumų apsaugos standartą (neleisdama vartoti diakritinių ženklų), o šios nuostatos kritikai, tariamai gindami valstybinės lietuvių kalbos statusą, atrodo, stengiasi labiau nei tarpukario tautininkai ir jų lyderis Antanas Smetona.
Tiesa, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), kuri yra pagal įstatymą iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, siūlė numatyti dvi bendrosios taisyklės, kad piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, išimtis, tarp kurių tautinių mažumų atstovų nebuvo.
Visgi vertėtų atkreipti dėmesį, kad VLKK vaidmuo pagal Konstituciją neturėtų būti pervertintas. Šios Konstitucijoje nenumatytos (taigi ir neturinčios konstitucinio statuso) institucijos kompetencija ribota ir negali apimti konstitucinių ar kitų teisinių klausimų. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal įstatymą įsteigtos VLKK kompetencija gali apimti tik esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, įskaitant oficialias išvadas dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, be kita ko, lietuviškų asmenvardžių rašymui.
Taigi pagal Konstituciją VLKK negali turėti kompetencijos uždrausti tautinių mažumų atstovams autentiškai rašyti savo vardą ir pavardę lotyniško pagrindo raidėmis, jeigu apskritai tokia asmenvardžių rašyba galima (taigi nekelianti grėsmės lietuvių kalbos tradicijai, sistemos ir savitumui) kitoms piliečių kategorijoms. Vargu ar galima rasti objektyvių konstitucinių argumentų, kodėl su Lenkijos piliečiu susituokusios Lietuvos pilietės (jų vaikų) pavardė Rapsewicz galėtų daryti kitokį poveikį lietuvių kalbai nei tokia pati lenkų kilmės Lietuvos piliečio pavardė, kuri, anot VLKK, turėtų būti rašoma Rapsevič ar pan.
Visgi vertėtų atkreipti dėmesį, kad VLKK vaidmuo pagal Konstituciją neturėtų būti pervertintas. Šios Konstitucijoje nenumatytos (taigi ir neturinčios konstitucinio statuso) institucijos kompetencija ribota ir negali apimti konstitucinių ar kitų teisinių klausimų.
Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo formuluotė, kad Seimas „negali neatsižvelgti“ į oficialią VLKK išvadą, neturėtų būti suprantama kaip Seimo pareiga atsižvelgti į bet kokią išvadą, tai yra ir tokią išvadą, kurią VLKK pateikia kitais nei turimos ar galimos turėti jos kompetencijos klausimais, taigi ir dėl asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisių ribojimo (net diskriminavimo), lyginant su kitais Lietuvos piliečiais, turinčiais teisę į autentišką vardo ar pavardės rašybą.
Juolab kad teisės autentiškai rašyti vardą ir pavardę suteikimas Lietuvos tautinių mažumų atstovams nepažeistų net pačios VLKK nurodyto kriterijaus: autentiškos rašybos nelietuviškais rašmenimis rašomų asmenvardžių poveikis bendrinei kalbai, jos savitumui ir normų stabilumui, VLKK nuomone, sietinas su šių asmenvardžių paplitimu – kiekybiškai nesant daug atvejų, poveikis kalbai taip pat neakivaizdus. Lotyniško pagrindo nelietuviškais rašmenimis savo vardą ir pavardę rašančių tautinių mažumų atstovai nesudarytų net 10 procentų Lietuvos piliečių. Galiausiai, apskritai asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose poveikis lietuvių kalbai, matyt, neturėtų būti suabsoliutintas, kai žymiai didesnis yra poveikis, kurį turi iš esmės nereglamentuojama asmenvardžių rašyba visomis lotyniško pagrindo raidėmis žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kitoje viešojoje erdvėje.
Net ir priėmus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą lieka iki galo neišspręstas asmenvardžių, kuriuose yra raidžių su diakritiniais (šalutiniais) ženklais, rašymo klausimas. Viena vertus, priimtas įstatymas suformuluoja labai aiškią taisyklę, kad lietuvių kalbos abėcėlėje nesančios raidės su diakritiniais ženklais negali būti rašomos oficialiuose asmens dokumentuose. Kita vertus, neaišku, kaip šis klausimas gali būti išspręstas teismų praktikoje.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), palikdamas galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, 2021 m. spalio 6 d. nutartimi įpareigojo Lietuvos pilietės santuokos sudarymo įraše (taigi ir asmens dokumentuose) rašyti jos pavardę su šalutiniu (diakritiniu) ženklu ć, nesančiu lietuvių kalbos abėcėlėje. Nutartį LAT grindė ne konstituciniais argumentais, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika, nors pagal ją nėra garantuojama asmenvardžių rašyba su diakritiniais ženklais. Kaip 2011 m. gegužės 12 d. Runevič-Vardyn sprendime yra pažymėjęs ESTT, diakritiniai ženklai dažnai praleidžiami daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų dėl techninių priežasčių; užsienio kalbos nemokančių asmenų jie dažnai nesuprantami ir nepastebimi, todėl mažai tikėtina, kad vien diakritinių ženklų nenaudojimas asmeniui galėtų sukelti realių ir rimtų nepatogumų ar abejonių dėl asmens tapatybės, dokumentų autentiškumo ar juose esančių duomenų teisingumo.
Atvirkščiai, toks sprendimas gali tik prisidėti prie tokių konstitucinių vertybių kaip pliuralistinė ir tolerantiška visuomenė, asmenų lygiateisiškumas, pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui puoselėjimo.
Visgi, motyvuodamas siekiu užtikrinti laisvą asmenų judėjimą bei teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, LAT nustatė aukštesnį šių teisių apsaugos standartą, nei įtvirtintas ESTT ar EŽTT praktikoje. Be to, tarp motyvų LAT nurodė, kad nelietuviškų rašmenų su diakritiniais ženklais įrašymas į valstybės registrus bei informacines sistemas techniškai galimas, neatsižvelgdamas į realias galimybes – valstybės registrų ir informacinių sistemų tarpusavio efektyvios sąveikos (interoperabilumo) trūkumą, kai naujai įrašyta nelietuviška raidė su šalutiniu (diakritiniu) ženklu nėra „perskaitoma“ kitų sistemų.
Vadinasi, išlieka tikimybė, kad net ir galiojant Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui ordinariniai teismai gali nurodyti asmenvardžiuose rašyti ir nelietuviškas raides su diakritiniais ženklais, nesikreipdami į Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo konstitucingumo ir motyvuodami ES teisės taikymo pirmenybe prieš įstatymą (nors, kaip minėta, ES teisė neįpareigoja į oficialius dokumentus perrašyti kitos kalbos raides su diakritiniais ženklais).
Ir vis dėlto Seimo sausio 18 d. priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas jau pats savaime yra didžiulis žingsnis siekiant užbaigti bene 25 metus trunkančią lietuviškąją nelietuviškų raidžių dramą. Jis suteikia istorinę galimybę civilizuotam, atviros pilietinės visuomenės dvasią atitinkančiam asmenvardžių rašybos sprendimui, dėl kurio nenukenčia nei valstybinė lietuvių kalba, nei pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Atvirkščiai, toks sprendimas gali tik prisidėti prie tokių konstitucinių vertybių kaip pliuralistinė ir tolerantiška visuomenė, asmenų lygiateisiškumas, pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui puoselėjimo.
