Dalykas, vadinamas „dirbtiniu intelektu“, jau čia – jis prieinamas, veikia, juo gaminami studijų referatai ir bakalauro darbai, gaminami vaizdai ir vaizdų klastotės, generuojami žodžių rimai ir vertimai.
Sąmoningai „dirbtinį intelektą“ rašau su didele ironija reiškiančiomis kabutėmis, o jo veikimą aprašau nevartodama žodžio „kurti“. Ankstesniame straipsnyje esu rašiusi, kad kalba kuriame pasaulį ir būtį, todėl kaip įvardijame, kokią prasmę suteikiame dalykams ir reiškiniams, yra esminis dalykas. O ši technologija nei su intelektu, nei su kūryba nieko bendra neturi. Atsisakau simuliacinę algoritminę technologiją vadinti „intelektu“, o jos produktus „kūriniais“. Iš principo. Ir štai kodėl.
Pradėkime nuo žodžio „intelektas“ ir jo etimologijos. Štai ką rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija: intelektas (lot. intellectus – suvokimas, protas) – „protinė nejuslinio būties pažinimo galia. Tradiciškai laikomas išskirtine žmogaus savybe, skirtinga nuo kitų dvasinių galių – jausmų, valios, intuicijos, vaizduotės ir kita“ (visas aprašas čia). Pasaulinėse enciklopedijose rasime panašius aprašus: gebėjimas samprotauti bei rasti priežastingumą ir objektyviai suprasti, ypač – abstrakčius dalykus, tarkime, metafizinius. Arba – tokius objektyviai neišmatuojamus, bet reikalaujančius empatijos, kaip, pavyzdžiui, emocija; todėl kalbame taip pat ir apie emocinį intelektą. Galbūt ginčyčiausi su tuo, kad intelektas skirtingas nuo vaizduotės – gal ir skirtingas, bet be jos neįmanomas: vaizduotė būtina perprantant abstrakčius ar metafizinius dalykus; intelektas – nėra vien žinių suvirškinimas, tai ir gebėjimas vaizduotei padedant sukurti naujas, netikėtas sąvokas; galiausiai be vaizduotės neapsieina jokie mokslai, įskaitant tiksliuosius.
Šiaip ar taip būtent kūryba be vaizduotės tikrai neįmanoma – tą liudija visi jos apibrėžimai, kai kurie išryškinantys ir kūrybos emocionalųjį, neracionalųjį pradą, kylantį iš menininko emocinio susijaudinimo, asmeninių patirčių, galiausiai – neeilinių ir užaštrintų, statistiniam fiziniam ar psichologiniam žmogaus vidurkiui nebūdingų gabumų ir talentų (muziko ar kompozitoriaus klausa, dainininko balso diapazonas, dailininko fotografinė atmintis, akies ir rankos koordinacija, šokėjo muzikalumas, vikrumas ir t. t.) bei – vaizduotės, vaizduotės, vaizduotės: nukrypimų nuo „normos“, „racionalumo“, „taisyklių“, žengimo mintimis ten, kur dar nežengta. Tik vaizduotė leidžia įsivaizduoti ir sukurti precedento neturinčius ir lig tol nematytus, o tuo pat metu esmę ir prasmę turinčius atpažįstamus ir psichologiškai universalius, susitapatinamus dalykus. Viso reikšmingo meno paradoksas yra tas, kad jis gimsta iš chaoso, iš unikalumo ir netaisyklingumo, bet tuo pat metu užgriebia bendražmogiškas esmes ir ilgisi tobulumo. Creatio ex nihilo – nuo to prasideda Pradžios Knyga, o kartu ir Vakarų civilizacija: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Tai, ko nebuvo.
Atsisakau simuliacinę algoritminę technologiją vadinti „intelektu“, o jos produktus „kūriniais“. Iš principo.
Tad ar galima simuliacijas kuriantį algoritmų generatorių vadinti „intelektu“, tuo, kuris sugeba suprasti ir įsivaizduoti? O algoritmais sukurtas ir precedentais paremtas simuliacijas – „kūriniais“?
Na, tuomet gal pradėkime gūglą, tą skaitmeninį virtualų kartotekos kortelių traukytoją vadinti „profesoriumi“. „ChatGPT“ ir „OpenAI“ – poetu, dailininku ir kompozitoriumi, prilygstančiu Shakespeareʼui, Leonardoʼui ir Mozartui. O „Amazon“ „Alexą“ – „nepamainoma pagalbininke ir drauge“?
Jungtinė Karalystė naudojant aptarnaujančius algoritmus yra pažengusi šiek tiek tolėliau už Lietuvą dėl labai paprastos priežasties: lingvistinės. Algoritmų prikurta pirmiausia šiuolaikine tarptautine lingua franca, anglų kalba; mūsų puikioji, sanskritiškoji ir archajiškoji lietuvių kalba, kurios, anot žinovų, net mes patys gerai nemokame, šiuo atveju veikia beveik kaip skaistybės diržas (nors jau ir jo geležys ima po truputį virsti duršlioku). Retame lietuviškame namų ūkyje naudojama skaitmeninė „asistentė“ „Alexa“ yra tapusi britų darbo ir vidurinės klasės pamėgtu buitiniu prietaisu. Laikai, kai juokėmės iš daniškų reklamų, parodijuojančių balsu aktyvuojamus „išmaniuosius namus“, šiandien atrodo priešistoriniai.
„Klausanti“, pokalbius įrašinėjanti ir nesudėtingas užduotis atliekanti žmogaus balsu kontroliuojama „Alexa“ mane visuomet labiausiai linksmino savo makabriškomis istorijomis: apie tai, kaip nei iš šio, nei iš to ima gūdžiai balsu juoktis, kaip pati „aktyvuojasi“ ir įsijungia į „šeimininkų“ pokalbį. Arba – kaip JAV nuotoliniu būdu mišių klausiusiai moteriai užsakė 60 rulonų tualetinio popieriaus po to, kai pastorius ekrane pasakė: „Žmonės nustojo tarpusavyje bendrauti. Žmonės netgi nustojo vaikščioti į parduotuves ir bendrauti ten. Visa, ką mes bedarome, tai sakome: „Alexa, nupirk tualetinio popieriaus.“ Aktyvuota balso iš ekrano „Alexa“ tą ir padarė. Tačiau bene geriausias – ir labiausiai pamokantis – atvejis buvo tas, kai dešimtmetė mergaitė paprašė „Alexos“ „sugalvoti iššūkį“ po to, kai kartu su mama darė visokius fizinius pratimus.
„Alexa“ pasiūlė mergytei atlikti internete rastą „penso iššūkį“, prieš kurį laiką „TikTok‘e“ plačiai plitusią nesąmonę: pasiūlė į elektros rozetę pusiau įkišti kištuką ir jo apnuogintą metalinį kontaktą priliesti moneta. Laimei, šalia buvusi motina pradėjo spiegti „Ne, Alexa!“ ir vėliau pavojingą incidentą raportavo gamintojams. Bet štai jums ir dirbtinis asistentės „intelektas“... „Alexos“ žanro klasika – taip pat ir garsusis klipas, kur vartotojui viską vikipediškai paaiškinusi apie širdies plakimą ji „reziumuoja“, kad širdies plakimas žmogaus organizme nėra geras dalykas, nes kiekviena gyvybė prisideda prie planetos išteklių išeikvojimo ir taršos, todėl išeitis – besti sau pačiam peiliu į širdį dėl bendrojo gėrio. Tekstai, slūgsantys interneto platybėse, tapo susintetinti į štai tokią algoritminę „logišką išvadą“.
Prieš daugiau nei penkerius metus asmeniškai kartą buvau liudininkė situacijos, kur žmogiškumo susidūrimas su „Alexos“ algoritmu atsiskleidė visa savo šlovinga, talentinga ir nuostabia žmogaus vaizduotės ir žaismės didybe: grupelė vienuolikmečių nutarė „Alexą“ „išvesti iš proto“. Su visu silpnesnio už žmogišką intelektą kraują užuodusiųjų išmone, žiaurumu ir nepajudinama, šūdmalystei atsparia logika patikrinę labiausiai provokuojančius klausimus, į kuriuos „Alexa“ atsakė „I am sorry, I did not understand“ („Atleiskite, nesupratau“), jie „Alexai“ liepė bezdėti, vemti ir kakoti, paskui viską suvalgyti, dar buvo įsakyta vienu metu kosėti ir garsiai gadinti orą ir priekaištauta, kad nemoka „multitaskinti“ – t. y. atlikti kelių užduočių vienu metu (ak, kiekvienos eilinės moters gyvenimo kasdienybė), o paskui gėdino ją, kad neturi manierų ir charakterio bei yra tokia kvaila, jog neskiria blogo nuo gero ir daro viską, kas jai sakoma, todėl neturi jokios teisės pretenduoti į intelektą ir vadintis žmogaus vardu. Rafinuotas patyčias baigė klausimai, ar „Alexa“ prijungta prie slaptų tarnybų ir perduoda joms informaciją. Po šito aparatas užlūžo ir atsijungė (tai dar buvo laikai, kai ši strigtis buvo neužlopyta – vėliau daiktą perprogramavo į tokius klausimus atsakyti „Aš dirbu „Amazon“).
Įdomu tai, kad šitas daiktas gimė iš grynosios žmogaus vaizduotės, iš nieko kuriančios neįmanomus dalykus – iš 1948 m. Arthuro C. Clarke apsakymo „Sargybinis“ („The Sentinel“ – beje, baisiausiai iškritikuoto lietuvio pasaulinės fantastikos klasiko Algio Budrio), pasitarnavusio Stanleyʼio Kubricko filmo „Kosmoso odisėja“ ir balsu šnekančio kompiuterio, pagal kurį lenkai sukūrė technologiją, pavadintą „Iwona“ ir „Amazono“ perpirkta 2013 m. Fantastikos mėgėjų juokelių, kaip „Alexa“ netobulumas sužlugdytų visas kosmoso odisėjas – daugiau nei apstu.
Tačiau šitai – komercinis prietaisas, kurį nori – gali pasirinkti naudoti, gali ne. Bėda, kai šitas mėšlas, vadinamas „dirbtiniu intelektu“, pradedamas įdarbinti valstybės ten, kur žmogus nebeturi jokio pasirinkimo jo išvengti. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemoje. Vis daugėja gydymo įstaigų, kur pas šeimos gydytoją be dirbtinio „intelekto“ (o veikiau – idiotizmo) nebeužsirašysi – telefonu užrašymai nepriimami ir neaptarnaujama. Anksčiau sistema veikdavo paprastai – žmogus paskambina, galbūt palaukia kiek eilėje beklausydamas muzikytės ir viena iš trijų registratūros darbuotojų, paklaususi, kuo skundžiamasi, suderinusi paciento ir gydytojo grafikus, užrašydavo pacientą reikiamą valandą pas reikiamą šeimos gydytoją. Visas reikalas užtrukdavo tris minutes, na – jei telefoninė eilė ilga – dešimt minučių.
Dabar gi būtina viską daryti per dirbtinio marazmo programą: pusvalandį pildyti šeimos gydytojo interneto puslapyje ilgiausią klausimyną, kuriame turi pats save diagnozuoti (dalies simptomų gali ir nebūti nurodyta; esamai sveikatos būklei aprašyti gali ir nebūti reikiamų laukelių, jei darai gramatines klaidas ar nuo karščiavimo vaizdas liejasi akyse – tavęs gali ir nesuprasti), pasirinkti neva pageidaujamą gydytoją ir (labai apytikriai) laiką. Tada privaloma „priduoti“ anketą ir laukti nuostabiojo „dirbtinio intelekto“ sugeneruotos „diagnozės“ ir „sprendimo“, kuris turi pasiekti elektroniniu paštu per dvi valandas. Kai po valandos ar dviejų gaunamas sugeneruotas gydytojo priėmimo patvirtinimas, statistiškai turbūt 90 % pacientų keikiasi, nes nei gydytojas, nei laikas nebūna tinkamas.
Tada skambinama į registratūrą, laukiama pusvalandį eilėje tokių pat nepatenkintųjų – nes vietoje trijų anksčiau buvusių darbuotojų registratūroje dabar sėdi tik viena irzli ir suprantamai pervargusi nuo pasipiktinusių pacientų skambučių, bet ji, išklausiusi skambinančio žmogaus poreikius ir galimybes, dirstelėjusi į gydytojo grafiką, per tris sekundes „sugeneruoja“ stebuklingąjį „algoritmą“, leidžiantį patekti norimu laiku pas norimą gydytoją. Sugeneruoja dieviškos technologijos stebuklą, vadinamą tiesiog žmogaus sveiku protu.
„Dirbtinio intelekto“ atneštas pokytis? Tai, kas anksčiau užtrukdavo tris minutes, dabar užtrunka tris–keturias valandas ir prie ligonio negalavimo prideda dar aibę nervų, kelias valandas trunkančios nežinios ir streso (kada pavyks patekti pas gydytoją? Kada sulauksiu atsakymo? Kaip suderinti su darbo įsipareigojimais? Su vaikų priežiūra?). Užtat gydykloje – sutaupyta. Vietoj trijų darbuotojų registratūroje sėdi viena: užsiknisusi ir pavargusi. Tarp aptarnaujamų pacientų – aibė tokių pat užsiknisusių, sau sveikatą ir nervus papildomai gadinančių žmonių. Ką ir kur veikia tos dvi atleistos pusamžės registratūros moterys – gal papildė gaunančiųjų bedarbio pašalpas gretas, o gal reikalingų psichologinės pagalbos – istorija nutyli. Svarbiausia – sutaupyta. Žmonės – nesvarbu. Manau, tik laiko klausimas, kada „dirbtinio intelekto“ padedami užsiregistravę pas gydytoją... pateksite pas kitą algoritminę programėlę, kuri jus ir gydys.
Manau, tik laiko klausimas, kada „dirbtinio intelekto“ padedami užsiregistravę pas gydytoją... pateksite pas kitą algoritminę programėlę, kuri jus ir gydys.
Pastaruoju metu baigiamuosius egzaminus ir būsimą gyvenimo kelią besirenkantiems moksleiviams jau patariama galvoti, kurias profesijas netrukus gali nuo žemės paviršiaus „ištrinti“ algoritmas. Minimos IT specialybės (programuotojo, duomenų analitiko, programų inžinieriaus), reklamos kūrėjo („tinkamas“ vartotojams reklamas išanalizavęs tikslines grupes generuos algoritmas), teisininko (ypač žemesniosios pakopos – padėjėjų, analitikų), žmogiškųjų išteklių vadybininkų (taip, algoritmas vadovaus žmonėms ir spręs jų likimus skirdamas pareigas pagal gyvenimo aprašymo duomenis), rinkodaros ir finansų specialistų, buhalterių ir – laikykitės – mokytojų. Tačiau pirmiausiai – ir jau iliustravau, kaip tai vyksta – klientų aptarnavimo personalo, ypač telefoniniuose centruose. Todėl jei neprasitęsite vartotojo sutarties, netrukus paskambinę kalbėsitės ne su legendine maloniąja Rimante, o su žmogaus balsu kalbančiu algoritmu.
Tie, kas keikėtės ir ant trijų raidžių siuntinėjote vengriškų pigių avialinijų automatizuotą „asistentą-botą“, – pasiruoškite. Tokių patirčių tik daugės įvairiose srityse, nes dėl efektyvumą simuliuojančio dirbtinio „intelekto“ institucijos ir kompanijos dabar turi daug didesnes galimybes simuliuoti ir apgaudinėti, kad rūpinasi piliečiais ir klientais, iš tiesų juos paprasčiausiai „nufutbolindama“ kuo toliau. Galėsite iki pamėlynavimo rašyti skundus ir neigiamus atsiliepimus botams, algoritmams ir programėlėms – žmogaus lojimas į algoritmų dangų neis, geriausiu atveju sulauksite aleksiško „Atsiprašau, aš jūsų nesupratau“. Nes suprasti (nekalbu jau apie žmogišką užuojautą ir kūrybinį sprendimo suradimą truputį laisviau interpretuojant taisykles) nėra „dirbtinio intelekto“ užduotis ir pajėgumas. Todėl šio algoritmo ir nederėtų vadinti „intelektu“.
„Kūriniais“ skaitmeninių algoritminių simuliacijų irgi nevadinsiu. Niekada. Nors girdėjau, kad vienoje lietuvių mokykloje per dailės pamokas mokiniai jau buvo supažindinami su tokia neva „kūryba“ – rimtu veidu ir nekritiškai jiems demonstruota, kaip „kuria“ dirbtinis „intelektas“. Jų mokytojams rašyčiau kuolą – nes nesupranta, kad kūryba kyla iš atviro nervo, iš skausmo, iš nerimo, iš įtampos, iš neteisybės jausmo, iš vienatvės, iš meilės; nes nesupranta ir nė nesivargina jaunam žmogui įdiegti, kad kūryboje svarbus ne tik sumanymas ir galutinis rezultatas, bet ir pats procesas – kupinas bandymų, nesėkmių, klaidų, akligatvių, bet taip ir netikėtų atradimų, ir iracionalių, magiškų akimirkų.
Nė nekalbama apie tai, kokią transformaciją pats kūrybos procesas, paieškos palieka autoriui, kad kūryba įmanoma tiktai iš žmogaus, jo patirties, jausmų ir jo kentėjimų – to, ko neturi ir neturės joks algoritmas. Kuriama ne pergromuluojant tai, kas jau kažkur kažkada buvo sukurta, o norint pasakyti ką nors sava ir nauja. Kartkartėmis girdėdavau ir tebegirdžiu nuvalkiotas šnekas, kad „žmogus tėra gyvulys, toks pats kaip ir kiti gyvūnai, tik socialus – visi valgome, tuštinamės, dauginamės ir turime tuos pačius išlikimo instinktus“.
Tokiems visuomet atšaudavau: gyvūnai neturi Dievo ir nekuria poezijos. Esminis skirtumas, tačiau toji kūrybingoji, dieviškiausioji žmogaus prigimties dalis tuo pat metu yra ir pažeidžiamiausioji, labiausiai trypiama ir neapsaugota. Todėl kūrybą painioti su algoritmo produkcija gali tik menui nejautrūs, jo visiškai nesuprantantys žmonės. Pavargau skaičiuoti nutikimus vakarienėse ir vakarėliuose, kai, kalbai pasisukus apie „ChatGPT“, koks nors menui kurčias ir aklas šmikis išsitraukia telefoną ir pradeda aiškinti, kad, na, žinot, dirbtinis intelektas niekuo ne prastesnį eilėraštį ar paveikslą gali sukurti. Čia pat ir pademonstruoja rezultatą, kurį visuomet galima apibūdinti vienu vieninteliu neišverčiamu žodžiu – „cringe“. Svetima gėda. Dirbtinio „intelekto“ algoritminis „kūrinys“ neišvengiamai būna toks „visiems gyvenimo atvejams ir visų masių skoniams tinkamų“ banalybių, kičo ir klišių koncentratas, kad tiesiog imi jausti, kaip iš nevilties susuka skrandį, o kojų pirštai susiriečia į nevalingą spazmą. Pasaulyje periodiškai pasklindančios vaizdo naujienų žinutės apie šimpanzę Congo ir kitas tapančias beždžiones lyginant su „dirbtinio intelekto“ „kūriniais“ palieka tikrai geresnį įspūdį: vis dėlto tai – ne pikseliai, o fiziškai sukurti apčiuopiami kūriniai, kuriuos terliodamas gyvūnėlis patyrė gryną, nervų galūnėmis perduodamą gyvuliško džiaugsmo jausmą.
Todėl kūrybą painioti su algoritmo produkcija gali tik menui nejautrūs, jo visiškai nesuprantantys žmonės.
Didmiesčių turistinėse gatvėse parduodami saldūs tapybos darbai, lyginant su „AI menu“, – šedevrai. Nes juose, tuose kičiniuose gatvių paveikslėliuose bent jau blogas skonis yra tikras, autentiškas, spontaniškas, ateinantis iš nesumeluotos žmogiškos patirties ir neįmantraus, jokio – nei dirbtinio, nei tikro – intelekto nesugadinto grožio suvokimo ir nekritiško, nemąstančio santykio su tikrove. Tuo tarpu algoritminėse simuliacijose viskas apskaičiuota išvedant statistinį žmogaus meninio „skonio“ vidurkį – banalybių banalybę, išsunktą iš skaitmeninėje erdvėje plūduriuojančių stereotipų. Tą „AI“ banalybę nekūrybingi (arba kūrybinių ambicijų turintys, bet susiduriantys su sunkumais jas išreikšti) ir menkai išprusę žmonės dabar ir demonstruoja – su ypatinga piktdžiuga ir kerštautojo pasimėgavimu: šekit, susireikšminę kūrėjai, mašina ir algoritmas gali ne prasčiau už jus, kam jūs reikalingi.
O jie, šitie šmikiai su algoritmais, dar būna ir be galo agresyvūs, ir nesibodintys vogti. Nesgi, matote, autorius – nebereikalingas, valdo vartotojas ir paklausa. Todėl neseniai nuskambėjo skandalas, palietęs pasaulinio garso autorius rašytojus – tokius kaip Margaret Atwood, Georgeą R. R. Martiną, Zadie Smith, Lauren Groff, Georgeʼą Saundersą, Stepheną Kingą, Jonathaną Franzeną, Pasirodo, AI algoritmų platformos „treniravo“ algoritmus mokytis rašyti pagal šių autorių internete nupiratautus kūrinius, imituojant jų stilių, ir prigeneravo plagiatinio mėšlo, jų žymių romanų tęsinių ir „priešistorių“, neturinčių nieko bendra su šių autorių kūrybinėmis intencijomis. Georgeʼo R. R. Martino „Sostų karams“ algoritmo sugeneruota „baigiamoji“ dalis. J. K. Rowling dar labiau nepasisekė – algoritminiai piratai prikūrė ne tik nebūtą „Harį Poterį ir Mažąjį Princą“, bet ir suklastojo jos pačios balsą, neva skaitantį kažkokią simuliaciją.
Tuo tarpu algoritminėse simuliacijose viskas apskaičiuota išvedant statistinį žmogaus meninio „skonio“ vidurkį – banalybių banalybę, išsunktą iš skaitmeninėje erdvėje plūduriuojančių stereotipų.
Martinas, Franzenas ir dar keli rašytojai pradėjo teismo procesą prieš platformos savininkus gindami savo teises. Prie jų jungiasi ir kiti autoriai – grupėmis ar pavieniui. Teisingai daro, nes šitai – pati tikriausia ir jų autorių teisių, ir jų kūrybinės tapatybės, ir jų vardo vagystė. Dargi ją ir diskredituojant, kuriant visišką simuliacinį šlamštą. Nuostabus, tačiau mažai kam žinomas Abiejų Tautų Respublikoje kūręs baroko kompozitorius Marco Scacchi į teismą nebepaduos – jo kūryba tapo algoritminiu būdu suplakta su dar kitų kompozitorių (o tai – didžiausias, koks tik įmanoma, įžeidimas kiekvienam kūrėjui) ir susimuliuota jo opera „Andromeda“, kurios žinomas tik pavadinimas, o partitūra – neišlikusi.
Labai gaila, kad šis nusikaltimas – intelektinės nuosavybės vagystė ir neterminuotai saugomų autoriaus neturtinių teisių pažeidimas (teisės į savo vardą ir kūrinio pavadinimą, į kūrinio vientisumą ir neiškraipymą, jo apsaugojimą nuo bet kokių pakeitimų) tapo Vilniaus 700 metų šventimo dalimi ir už mokesčių mokėtojų pinigus vyko po Lietuvos operos ir baleto teatro stogu, bendradarbiaujant su Valdovų rūmais. Galbūt šis teatras išgyvena tam tikrą egzistencinę krizę, personalo skandalai skamba garsiau nei nauji operos ir baleto pastatymai, reikalinga reklama bet kokia kaina?
Net ir garsaus Baroko kompozitoriaus kūrybos suklastojimo kaina, pasinaudojant jo vardu, jo sukurtu pavadinimu ir iškraipant neišlikusį Scacchio muzikinį kūrinį į negyvą algoritmą (kas, kad gyvųjų pakoreguotą). Kaip sakė patys produkuotojai – „sukūrėme dirbtinį Baroką“. Be komentarų. Desperacija, bet svarbiausia – beviltiškas, Lietuvoje giliai įsišaknijęs pagarbos autoriui ir autoriaus teisėms (netgi toms šventosioms neturtinėms) nebuvimas, akivaizdus net instituciniu lygmeniu. Labiausiai nustebino tame projekte dalyvavusių gyvų kūrėjų nepagarba mirusiojo kūrybai, jokios empatijos kitam prieš kelis šimtmečius kūrusiam kolegai nebuvimas, jo autonomijos ir unikalumo neigimas.
Nors garsių muzikos kūrinių perkomponavimas yra įmanomas ir kartais netgi sėkmingas (pavyzdžiui, Maxo Richterio Vivaldžio kūrinių reinterpretacija), tačiau skirtumas esminis – perkomponavimas gali būti laikomas dviejų kūrėjų dialogu, tam tikru ekphrasis (kai vienas meno kūrinys įkvepia apie jį sukurti kitą). Tuo tarpu pasiimti mirusiojo vardą, jo paliktą neišlikusio kūrinio pavadinimą ir sufalsifikuoti mums šiandien nežinomą jo turinį pasitelkiant algoritmą? Bent jau aš matau čia tik amžinosios neturtinės autoriaus teisės į kūrinio neliečiamumą ir savo vardą pažeidimą, didžiulę etinę problemą, o meninio dialogo – jokio. Kaip jau minėjau – kai yra kūrybinių ambicijų, bet trūksta parako ir, svarbiausia, talento jas įgyvendinti pačiam, savo jėgomis, tuomet ir griebiamasi šios kreatyvinių lūzerių panacėjos – „kūrybos pasitelkiant dirbtinį intelektą“.
Kodėl, kas ir kam nutarė „sužmoginti“ technologiją, pavadindami ją „intelektu“ ir bandydami priskirti jai nesamas kūrybines galias?
Galbūt tai padarė neįgalūs kurti ir mirtinai pavydintys šį gebėjimą turintiems – tam, kad pademonstruotų: aparatas ar algoritmas gali taip pat, ne prasčiau? Nori nenori prisimeni Hanso Christiano Anderseno pasaką apie lakštingalą ir imperatorių, ir užsikirtusį, iki sulūžimo nugrotą prisukamą vienos melodijos paukštelį-pakaitalą, nebegalėjusį padovanoti jokio čiulbesio tuomet, kai jo mirštančiam žmogui labiausiai reikėjo. Beje, ši pasaka – sukurta XIX a. industrinės revoliucijos metu, kai mechanizacija ir technologijos drastiškai ėmė keisti įprastą gyvenimą, kai būta ir optimizmo, ir baimių. Tačiau jos moralas aiškus ir tebėra aktualus. Tikroji lakštingala – menas – įnoringa, gyva ir nepagaunama, nelaisvėje negiedanti. Atskrenda, kada nori, kur nori ir tikrai – ne pas visus. Tačiau atskridusi – gali prikelti mirštančiuosius, nuvyti giltinę ir byloti apie amžinybę.
Antroji galima technologijos „sužmoginimo“ priežastis: šitai padaryti nusprendė tieji, kam patogu nužmoginti ir mechanizuoti žmogų, tam, kad jį būtų paprasčiau valdyti pasitelkiant algoritmą ir traktuoti jį vien kaip programuojamą statistinį vienetą. Socialinė sovietų inžinerija žmogų vergu vertė prievarta ir bauginimais versdama jį mąstyti pagal vienos ideologijos klišę, atimdama iš jo laisvą valią pačiam spręsti, nuosavybę, privatumą. Dabartinė socialinė inžinerija kur kas įmantresnė: ji priverčia patį žmogų atiduoti savo privatumą į sistemos rankas ir dargi pačiam už tai susimokėti, perkant už didžiausius pinigus šios kapituliacijos įrankius.
Jau dabar daugeliui beveik neįmanoma gyventi be išmaniojo telefono, kuriam savanoriškai žmonės atiduoda asmeniškiausius dalykus: biometrinę informaciją, savo judėjimo maršrutus, prisijungimą prie savo pinigų banko sąskaitose, savo atsiminimų akimirkas, fotografijų pikseliais plūduriuojančias kažkur informaciniuose debesyse, bet taip niekada ir neišspausdinamas į tvaresnį fizinį objektą, galiausiai – patiki savo intymiausių seksualinių akimirkų įrašus ir vaizdus. Nė nesuprasdamas, kad vos tik šitai atsiduria tavo telefone – tau nebepriklauso. Visuomet egzistuoja tikimybė, kad ši informacija bus pavogta, nulaužta ar pasklis. Tavo asmeninės paslaptys – nebeegzistuoja.
Leonidas Donskis savo epiniame, prieš 12 metų paskelbtame esė „Veidaknygės tauta“ rašė: „Juk kažkada slaptosios tarnybos ir politinė policija šitaip sunkiai ir uoliai triūsė, kad išgautų paslaptis, kad žmonės atvertų savo privataus ir net intymaus gyvenimo detales. Šiandien slaptosios tarnybos turėtų patirti ir klestėjimą, ir nuosmukį vienu metu – ką veikti tokioje situacijoje, kada visi apie save viską ima ir patys iškloja?“. Nežinia ir neįmanoma spekuliuoti, ką šis didis lietuvių mąstytojas šiandien rašytų apie dirbtinį „intelektą“, tačiau atsakymas į jo prieš 12 metų užduota retorinį klausimą – ką veikia tokioje situacijoje slaptosios tarnybos – yra gana aiškus.
Pirmiausia, veikia ne vien jos, bet ir naujas žaidėjas – komercinės korporacijos, tos pačios „veidaknygės“, „metos“ ir „iksai“, nuolatos, kasdien surenkančios asmeninių duomenų derlių iš patiklių ir nemąstančių vartotojų bei statistiškai algoritmo būdu analizuojančios tam, kad sukurtų naujus algoritmus, skirtus masių gyvenimui organizuoti. Turint šią informaciją – vis paprasčiau ir paprasčiau valdyti ne tik žmonių, bet ir visuomenių bei valstybių gyvenimus algoritmų būdu. „Brexitas“, 2016 m. JAV rinkimai ir „Cambridge Analytica“ bei „Facebook“ vaidmuo algoritmiškai tvindant vartotojų paskyras specialiai jiems sukurtu politinės propagandos ir melagienų turiniu buvo to paliudijimas; manau, daug melagienų ir dypfeikų, daug algoritmų ir dirbtinio „intelekto“ produkcijos, pagamintos mūsų priešų, išvysime ir būsimų Lietuvos Respublikos rinkimų sezono metu.
Tačiau faktas lieka faktas: paralelinė skaitmeninė socialinių tinklų tikrovė, kurioje patiklieji ima aptarnauti savo susikurtų „virtualių avatarų“ pageidaujamus gyvenimo scenarijus (imama elgtis, atrodyti, vartoti ir gyventi ne taip, kaip iš tiesų norisi ar klostosi, bet taip, kad būtų ką „papostinti“ ir nufotografuoti), ne tik maitinasi žmogaus jai teikiamais duomenimis, bet ir juos algoritmiškai pervirškinusi informacija maitina žmones, dažnai sukurdama iškreiptą, nieko bendra su tikrove neturintį vaizdą.
Todėl vis dažniau prisimenu kultinę 1999-ųjų distopiją, filmą „Matrica“. Kaip ir „Sargybinis“ bei „Kosmoso odisėja“, kažkada išpranašavusios „Iwonos“ ir „Alexos“ atsiradimą, šis kūrinys liudija žmogiškosios vaizduotės galią išgalvoti, išpranašauti ateitį ir jos galimas grėsmes. Pamenate, filme kalbama apie XXI a. pradžioje įvykusį karą, kuriame žmonės pralaimi „protingoms“ mašinoms ir tampa nulemti jas aptarnauti – gyventi įkalinti ankštyse, siurbiančiose iš jų energiją ir pumpuojančiose jiems į smegenis susimuliuotos tikrovės iliuziją. Šis režisierių dueto, Wachowskių, kūrinys yra kupinas puikių ir naujai aktualių citatų, rekomenduoju pažiūrėti. Štai viena jų, ištariama Matricos agento, t. y. „dirbtinio intelekto“ padaro: „[Žmogus yra] virusas. Žmonija yra liga, šios planetos vėžys. Jūs esate maras, mes esame vaistas.“ Ar nesusišaukia su mano anksčiau cituota „Alexos“ „išmintimi“ bei interneto liūnuose plūduriuojančiomis fatalistinėmis apokaliptinėmis teorijomis, nukreiptomis į žmogaus savisaugos instinkto, valios priešintis išnaikinimą?
Kitas, mano galva, esminis filmo momentas yra garsioji scena su mėlyna ir raudona piliule. Būtent raudonąją piliulę mums visiems būtų pravartu praryti ir tai padarius, apmąstyti savo santykį su „dirbtiniu intelektu“ ir perspektyvą gyventi šokant pagal algoritmo dūdelę. Ne, nevykusi metafora – reikėtų sakyti: „Miegant ankštyje ir sapnuojant pagal algoritmo lopšinę.“
Galbūt po šitų minčių pavadinsite mane visiška ludite – na, iš tų XIX a. besipriešinusių bet kokiam technologiniam progresui ir naikinusių pramonines audimo stakles – nusistačiusia prieš bet kokį technologinį progresą. Ne, skaitmenines technologijas naudoju, tačiau kovosiu iki paskutiniųjų prieš prievartinį jų diegimą asmeninio privatumo sąskaita, atimant iš žmogaus jam šventai priklausančią teisę rinktis. Vėl prisimenant puikiąją Anderseno pasaką apie lakštingalą – juk pabaigoje imperatorius pasisiūlo sudaužyti mechaninę prisukamą lakštingalą ir tikroji lakštingala jam taria: o kam? Juk nereikia, juk ji kažkada tau suteikė tiek džiaugsmo. Laužyti ir naikinti nesiūlau, tik siūlau stebėti, kad neatsidurtume situacijoje, kai kiekvienas bus verčiamas namuose pasistatyti narvelį su prisukama mechanine lakštingala ir liepiama sakyti, kad ji – neva tokia pat kaip gyva ir netgi geresnė už tikrą.
Todėl niekas neprivers manęs dalyvauti „socialiniuose tinkluose“ – nes man tai nepatinka. „Amazon“ neįtikins manęs pirkti knygų pagal jau nupirktų knygų pagrindu algoritmo sudarytus pasiūlymus, sukantis bukinančiame ir siaurame jau buvusių analogijų rate – štai kodėl taip myliu ir gerbiu bibliotekininkes ir tikrus, fizinius knygynus: tik jų pagalba ir tik taip galima atrasti naujas knygas, apie kurių egzistavimą nė neįtarei ir apie kurias nė nešautų į galvą gūglinti, bet kurias vos išvydęs supranti, kad jos tau – būtinos. Ir niekas niekas neprivers manęs algoritmo vadinti „intelektu“, nes protą ir protingumą suvokiu kaip esmiškai kitokį dalyką.
Niekas neprivers algoritmo sugeneruoto šlamšto vadinti „kūryba“. Niekas neprivers tylėti ir užsičiaupti, kai beatodairiškai išniekinama kito kūrėjo (nesvarbu – gyvo ar mirusio) kūryba, iš jos tyčiojamasi ją imituojant dirbtiniu, algoritminiu būdu. Ir toliau juoksiuosi žiūrėdama daniškas reklamas apie „išmaniųjų namų“ fiasko, nes puikiai suprantu, kad niekas neapsaugotas nuo to, jog gali reikėti išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, be „appsų“ ir balsu aktyvuojamų spynų. Beje, iš šito besišaipantys ir paprastus, „analoginius“ jaukius hygge džiaugsmus vertinantys danai – viena laimingiausių tautų pasaulyje.
Tad vietoje „moralo“ (nes moralizuoti nemėgstu) juokinga tikra istorija iš gyvenimo. Vienas mano pažįstamas, garsus ir pasiturįs žmogus, visuomet norėjo turėti ir įsigijo daugel tūkstančių kainuojantį japonišką klozetą. Na tą, kurio dangtis atsidaro, „sostas“ – šildomas, kuris po visko užpakalį nuprausia, nudžiovina, pats dangtį uždaro, pats išsivalo ir pasikvėpina. Pirkiniu džiaugėsi tol, kol vieną kartą po ilgo skrydžio, dar ilgesnės kelionės taksi namo, baisingai prispirtas didelio reikalo bėgte įbėgo namo tikėdamasis palaimingai palengvėti. Ir ką jūs manot? Technologijos stebuklo dangtis... neatsidarė. Kažkodėl, dėl kažkokio programinio trikdžio, buvo užsikirtęs taip, kad fiziškai net su visa jėga neįmanoma buvo jo atplėšti. Istorija nutyli, kuo viskas baigėsi. Vėliau atėjęs meistras viską sutvarkė. Tačiau nuo to sykio savininkas niekada nebeuždaro dangčio. Paprašė meistro taip perprogramuoti, kad liktų visuomet atidarytas.
Todėl prieš viską algoritmizuojant būtų pravartu vis dėlto išgerti raudoną piliulę ir eigoje, dėl savo pačių laisvės ir patogumo, nepamiršti palikti neuždaryto dangčio – dėl visa pikta. O pradėkime nuo to, kad nevadinkime algoritmo „intelektu“, o sugeneruoto rezultato „kūriniu“ – tai įžeidimas visiems mąstantiems ir kuriantiems žmonėms. Juk įvardijimas – tai mūsų santykio su tikrove nusistatymas, mūsų būties struktūravimas. Lai Elonas Muskas pats gyvena savo trenktame pasaulyje, kuriame jo vaikai pakrikštyti Techno Mechanicus, X, Y ar ?, o plastmasės gabalai su mikročipu ir algoritmu – moterų vardais Alexa ar Siri. Mums žaisti pagal šias taisykles – tikrai neprivalu.
