Lion Ceccah jau kraunasi lagaminus ir ruošdamasis didžiajai „Eurovizijos“ scenai semiasi patirties iš praėjusių metų atstovų. LRT laidoje Ramūnas Zilnys kalbina Tomą Alenčiką apie tai, kas laukia „Eurovizijos“ scenoje – pasirodymo pokyčius, „pasislėpimą po sidabru“, jaudulį ir žmogų, stovintį šalia viso šio kelio.
Viso pokalbio su Lion Ceccah klausykite čia:
– Ar dažnai žmonės, priėję prie tavęs gatvėje, pradeda dainuoti tavo eurovizinę dainą?
– Dabar tai yra tikrai dažnas dalykas. Draugai ir ne draugai mane pasitinka ne su „labas“. O su „Solo quiero mas“. Man smagu.
– Ar tavo lagaminas jau yra sukrautas didžiajai „Eurovizijai“?
– Dar ne. Iš Silvestro gavau patarimą vežtis kuo daugiau lagaminų – pasinaudosiu šiuo patarimu. Neturiu talismanų, bet turiu ritualus – jų į lagaminą neįmanoma sudėti.
– Ar anksčiau užduodavai sau klausimą, kodėl turint puikų balsą, artistiškumą, scenoje tau ne visuomet pasisekdavo? Ar negalvojai, kad esi per keistas lietuviškai scenai?
– Nei mano nusistatymas, nei visuomenės nusistatymas nebuvo man naudingas. Kadangi man sunku priimti kitų palyginimus su kūrėjais, kurių aš pats net nesekdavau, aš tik norėjau kurti kažką savo, laikytis savo linijos. Mane norėjo nukreipti į lietuviškų atlikėjų rėmus.
Aš pykdavau ant tokio nusistatymo, dėl to viskas ir iširdavo. Man sunku dirbti su komandomis, su žmonėmis dėl savo užsispyrimo, man sunku priimti kitų nuomonę. Dabar jau antrus metus viską paleidau, išmokau deleguoti užduotis, gal dėl to ir šalia manęs atsiranda daugiau žmonių, nebėra taip sunku dirbti, gal bręstu.
– Kokius visuomenės nusistatymus išskirtum? Kokius tu pastebėjai?
– Kai atėjau į televiziją su nešlifuotu stiliumi, kuris buvo įdomus, kurio nesuprato, bet norėjo pamatyti dar kartą, mane pradėjo supti žmonės, kurie norėjo mane paversti projektu.
Prasidėjo nesusekamas procesas, kuriam aš pasidaviau, nes jo pats nepastebėjau, nepastebėjau, kaip keičiuosi į tą televizijos projektą, nors atėjau norėdamas maištauti. Nežinau, ar tai parodo visuomenės požiūrį (...).
– Ar tu jau išmokai būti pramogų pasaulyje?
– Nežinau, gal. Kuo ilgiau būni televizijose, pereini kanalus, supranti, kas kaip veikia. Dabar jaučiu, kad galiu kurti savo, niekas manęs nebenuvarys į savo pusę, bet tam reikia laiko.
Aš „Eurovizijoje“ ne pirmą kartą, nepasidaviau, nes turėjau vidinę nuojautą, kad turiu išvažiuoti. Jei būčiau išvažiavęs prieš metus, nežinau, ar būčiau atlaikęs pasiruošimo periodą, nes neturėjau komandos.
– Kaip tu jautiesi balansuodamas ties scenos ir asmeninio gyvenimo?
– Dabar gyvenu įtemptame laikotarpyje. Mano vaikinas yra ir mano vadybininkas, tai yra kaip ir labai gerai – dirbame ir gyvename, tačiau tuo pačiu prižiūriu močiutę. Tai yra ganėtinai keista. Vieną akimirką kalbu su žiniasklaida plačiam pasauliui, o kitą akimirką, turiu pakelti močiutę nuo lovos, nes ji negali.
Šis periodas yra keistas, mano močiutė serga demencija, taip norėčiau, kad ji pamatytų mane ant tos didžiosios scenos ir atsimintų, kad ten esu aš.
– Esi antras mūsų šaliai atstovaujantis atvirai homoseksualus atlikėjas. Ar gali palyginti, ar visuomenė keičiasi homoseksualių žmonių atžvilgiu?
– Man atrodo, kad Lietuva pasikeitė. Aš devynerius metus esu televizijoje, kai tik atėjau – buvo kitaip, skirtumas yra kaip tarp dienos ir nakties. Atsimenu, kai išėjau į sceną su aukštakulniais ir net teisėjai išsižiojo, jie negalėjo patikėti, ką mato. Dabar tai nėra joks stebuklas.
Metams bėgant aš išėjau iš to noro šokiruoti, gal net specialiai supykdyti žmones. Aš noriu keisti žmonių mąstymą, bet nenoriu jų šokiruoti, todėl ir mano įvaizdis pradėjo keistis.
Galiu sakyti, kad mane žmonės išleido į „Euroviziją“, priėmė mane. Mane išleido, tai dabar aš jau pasileisiu.
– Koks tavo požiūris į santuoką tarp LGBT+ žmonių?
– Lietuva turėtų tai greičiau įteisinti. Aš santuokos niekada nenorėjau, nesvajojau apie ją, bet be abejo, kalbame apie lygybę. Jei vieni gali, turi galėti visi.
– Kurį laiką turėjai „OnlyFans“ paskyrą – kodėl?
– Turėjau paskyrą karantino metu, tačiau ten nebuvo galima pamatyti manęs nuogo. Ten buvo galima pamatyti menines, erotines mano nuotraukas. Po karantino ši paskyra iškart dingo, supratau, kad ten per daug darbo, sunku padaryti taip, kad nebūtum vulgarus.
Aš nenorėjau apleisti scenos, savo darbų – ten per daug darbo. Aišku, jei gyvenime daugiau neturi nieko sugalvojęs ir tau labai patinka rodyti save – tai gal „OnlyFans“ ir galima užsiimti.
– Ko tu nori dar – ypač, po „Eurovizijos“?
– Noriu, kad po konkurso liktų mano komanda, kad ji neišeitų, o jei išeitų, kad man pavyktų susirasti naujus žmones. Aš noriu kurti, noriu leisti muziką, tai yra mano profesiniai norai. O be jų – noriu atostogų, noriu keliauti po Europą, bet negulint viešbučiuose.
