Atostogų laukiame ne tik todėl, kad ten – jūra, kalnai ir pievos. Laukiame kitokio, sulėtėjusio, laiko.
Atostogų metu nereikia skubėti. Laikas, visus metus buvęs griežtas, šiurkštus, spaudžiantis, ir netgi raižus, atostogoms prasidėjus staiga pasidaro švelnus, gailestingas ir talpus visų tų patirčių, kurioms kasdienybėje pritrūkdavo... laiko.
Ypač aktyviai veikiančiam žmogui poilsis nuo laiko spaudimo yra būtinas. Juk kai tiksi laikas, tiksi ne sekundės, o mūsų sprendimai, kapsi, kapsi atsakomybė, pripildydama ir perpildydama talpas, kurias mes nešame. Viso to veikliam žmogui per metus pasidaro nepakeliamai per daug. Mes ilgą laiką dirbame be atodūsio, be sekmadienių, be pačios mūsų prigimties reikalaujamų pauzių. Vienas sprendimas veja kitą, ir tai, kas nepadaryta laiku, lemia praradimus po pusmečio. Natūralu, kad mes ilgimės laiko, kai nereikia priimti sprendimų. Nereikia gyventi pagal darbotvarkę. Kai vienintelis dalykas, į kurį reikia lygiuotis – tai saulėtekis ir saulėlydis, suspėti išeiti prie jūros ir užkopti į kalną. Na, dar nepavėluoti pusryčių.
Sakoma, kad laikas yra pagrindinis ekonominis išteklius, o ekonominiai ištekliai yra tie, kurie riboti. Kasdien turime papildyti savo energiją maistu, stokojame įrankių vaisingesniam darbui, stokojame elektros, kvadratinių metrų, suknelių vasarai. Ir visgi niekas kitas žmogaus gyvenime nėra ribota labiau negu laikas. Mūsų mirtingumas ir ribotumas laike verčia nuolat rinktis, atmesti vienas galimybes vardan kitų, kurios mums svarbesnės. Tai vadinama prioritetais. Mes ieškome trumpesnių kelių, stengiamės viską optimizuoti, nes tiesiog privalome taupyti savo laiką ir išteklius.
Tai – pati žmogaus savastis, kuri skiria mus nuo gyvūnų. Bet nuo to mes vis tiek pavargstame. Tad ir ruošiantis atostogoms, svarbu planuotis svarbiausią jų dalį – laiką, skirtą pailsėti nuo laiko spaudimo.
Kai laikas sulėtėja, atsiveria kita erdvė – ten mintys yra gilesnės, ten tyla prakalbina mus ir gyvenimas ima ilgėtis savo pirmapradės prasmės. Mes gyvename jūros bangų ritmu, mes net pastebime sraiges šalikelėje. Kur jos skuba?
Jeigu laikas – pagrindinis ekonominis išteklius, tai kas nutinka su mumis per atostogas? Atostogos leidžia mums patirti laiką ne kaip ekonominę gėrybę, ir tuo pačiu save – ne kaip ekonominį žmogų. Tą, apie kurį sakoma „laimingi laiko neskaičiuoja“. Tiek daug visko nuveikę, per atostogas mokomės tiesiog buvoti. Ir pasijusti šiek tiek nemirtingais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
