Atšilus orams vis daugiau žmonių traukia į gamtą – prie ežerų, į miškus ar į trumpus žygius. Tačiau net ir per paprastą iškylą galima susidurti su medžiagomis, kurios siejamos su hormonų veiklos sutrikimais, vaikų vystymosi pokyčiais ar didesne onkologinių ligų rizika. Blogiausia, kad dalis jų slypi kasdieniuose daiktuose, kuriuos pasiimame su savimi. LRT.lt kalbinti mokslininkai pataria, kokius daiktus rinktis ruošiantis stovyklauti, kad nepakenktumėte nei sau, nei gamtai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Aliuminės gėrimų skardinės dažnai yra padengtos vidine danga, kurioje gali būti bisfenolių. Per didelis jų kiekis gali būti kenksmingas sveikatai.
- Kenksmingi PFAS („amžinieji chemikalai“) aptinkami įvairioje lauko įrangoje ir kasdieniuose gaminiuose – nuo palapinių ir striukių iki riebalams atsparių maisto pakuočių.
- Šie junginiai siejami su įvairiais sveikatos sutrikimais – gali veikti hormonų sistemą, reprodukcinę funkciją, didinti vėžio riziką.
- Siekiant sumažinti galimą cheminių medžiagų poveikį, stovyklaujant patariama rinktis saugesnes alternatyvas, pavyzdžiui, nedažytus nerūdijančio plieno indus.
- Ekspertės pabrėžia, kad svarbus ir vartotojų elgesys – atsakingas gaminių naudojimas ir tinkamas atliekų tvarkymas padeda mažinti poveikį.
Chemikalai, su kuriais galime susidurti iškylaudami
Gal to ir nepastebime, tačiau vykdami į gamtą kartu su savimi atsinešame įvairių medžiagų, kurios laikui bėgant dėvisi, byra ir išsiskiria į aplinką.
„Kalbant apie buvimą gamtoje ar turizmą, tokių medžiagų yra nemažai, bet pirmiausia reikėtų išskirti mikroplastikus – tai yra plastiko dėvėjimosi produktus. Taip pat svarbios kosmetikos priemonės, kurių naudojama daug ir kurios turi labai platų sudedamųjų dalių spektrą“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkosaugos technologijų katedros docentė, mokslininkė Inga Urniežaitė.
Plastikai skirstomi į skirtingas grupes, pavyzdžiui, polietileną ar polipropileną, todėl ant pakuočių dažnai galima pamatyti tokius žymėjimus kaip PE (polietilenas), LDPE (mažo tankio polietilenas) ar HDPE (didelio tankio polietilenas). Šios medžiagos ilgą laiką buvo laikomos vienomis saugiausių, tačiau Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistė Dalia Uksienė pabrėžia, kad tai nereiškia, jog gaminiai iš jų automatiškai yra saugūs naudoti. „Svarbiausia naudoti tik tuos gaminius, kurie skirti liestis su maistu ir yra tinkamai pažymėti“, – sako ji, pridurdama, kad dažniausiai ant jų pavaizduotas taurės ir šakutės simbolis.
Ar plastikiniai indai saugūs?
D. Uksienė sako, kad per pastaruosius dešimt metų plastiko pagaminta tiek, kiek anksčiau buvo pagaminta per 100 metų. Tad kalbant apie plastikinių daiktų saugumą, anot jos, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, iš kokios medžiagos pagamintas daiktas, bet ir kokie plastikų priedai buvo naudojami per gamybos procesą. Nors įprastai jie plastikui suteikia naudingų savybių, pavyzdžiui, lankstumo, patvarumo, kai kurie jų gali kelti riziką sveikatai.
Mokslininkė pateikia ir konkretų pavyzdį: anksčiau kai kuriuose plastiko gaminiuose buvo leidžiama naudoti bisfenolį, tačiau dabar vaikiškuose gaminiuose jis visiškai uždraustas.
Kaip aiškina specialistė, vadinamosios migracijos ribos nustato, kiek medžiagų gali patekti iš pakuotės į maistą. Jei jos neviršijamos, gaminys laikomas saugiu. Tačiau šios ribos nėra nekintančios ir gali būti griežtinamos. „Tai, kas vakar buvo laikoma saugu, šiandien gali būti vertinama kitaip“, – sako ji.
Europos Sąjungoje šių medžiagų kiekiai yra griežtai reglamentuojami – pavyzdžiui, pagal Reglamentą (ES) Nr. 10/2011 bisfenolio A migracija iš plastiko į maistą ilgą laiką buvo ribojama iki 0,05 mg/kg maisto. Tačiau naujausi moksliniai vertinimai rodo, kad saugios ribos gali būti dar mažesnės.
Gėrimų skardinės
D. Uksienė pažymi, kad visos maisto pakuotės turi atitikti griežtus saugos ir kokybės kontrolės reikalavimus, tad gėrimų skardinės – nėra išimtis. Anot jos, nors kartais atrodo, kad šios gėrimų talpos sudarytos iš plono metalo, pavyzdžiui, aliuminio, sluoksnio, iš tiesų jos nėra vienalytės ir dažnai būna padengtos vidine danga, kurioje gali būti naudojami įvairūs junginiai, pavyzdžiui, tie patys bisfenoliai.
Be to, kaip aiškina D. Uksienė, per gamybos procesą gali būti naudojami ir kiti junginiai. „Tai perfluoralkilintos ir polifluoralkilintos medžiagos (PFAS), kurios dažnai vadinamos „amžinosiomis cheminėmis medžiagomis“. Jos nesuyra, kaupiasi aplinkoje ir organizmuose“, – sako ji.
Kas yra PFAS?
PFAS gali būti randamos daugelyje mūsų turimų daiktų. Dr. I. Urniežaitės teigimu, jų yra ir įvairioje stovyklavimo įrangoje, pavyzdžiui, palapinėse, taip pat drabužių impregnavimo priemonių sudėtyje. Taip pat šių medžiagų galime rasti riebalams atspariose maisto pakuotėse, tokiose kaip greito maisto dėžutės ar spragėsių maišeliai, nelipniose indų dangose, neperšlampamose striukėse ar kituose vandeniui atspariuose tekstilės gaminiuose.
Mokslininkė aiškina, kodėl šie chemikalai tokie patrauklūs vartotojams: „Viena pagrindinių priežasčių – fluoras. Būtent dėl fluoro organiniuose junginiuose šios medžiagos įgyja labai gerų savybių. Anglies ir fluoro jungtis – viena stipriausių chemijoje, ją nutraukti labai sunku, todėl šios medžiagos yra atsparios ir plačiai naudojamos, pavyzdžiui, vandeniui atspariose dangose ar gaisrų gesinimo priemonėse.“
Būtent dėl šio stabilumo PFAS gamtoje beveik nesuyra ir gali išlikti labai ilgai – dešimtmečius ar net ilgiau.
I. Urniežaitė pastebi, kad PFAS galima suskirstyti į dvi grupes: ilgosios ir trumposios grandinės junginius. „Pirmosios labiau kaupiasi organizmuose, o antrosios lengviau plinta aplinkoje, ypač vandenyje“, – aiškina ji.
KTU mokslininkė paaiškina, kad šių junginių įvairovė apsunkina jų analizę. Tiriant aplinkoje surinktus mėginius, kartais orientuojamasi į bendrą fluorintų junginių kiekį. Deja, apskaičiavę tik bendrą fluoro kiekį, mokslininkai dažnai nežino, kokie konkretūs PFAS junginiai slypi aplinkoje. Tai tarsi uždarytas saldainių maišas – galime pasverti maišą ir sužinoti bendrą visų saldainių svorį, tačiau neatidarę ir nesuskaičiavę jų visų, negalime pasakyti, kokių rūšių ir kokių skonių saldainių turime.
PFAS žala gamtai iškylaujant
Nors PFAS dažnai laikomos pavojingomis, jų patekimas į aplinką ne visada vyksta taip, kaip galėtume tikėtis.
„Įdomu tai, kad tyrimai rodo, jog tiesioginis PFAS išsiskyrimas (pavyzdžiui, lietui nuplovus) nėra labai intensyvus“, – sako dr. I. Urniežaitė.
Daug daugiau PFAS išsiskiria impregnuojant drabužius ir batus. „Jei jie [impregnantai] pagaminti PFAS pagrindu, purškiant dalis medžiagų patenka ne tik ant daikto, bet ir į orą, dirvožemį ar kitus paviršius. Tai vienas tiesioginių būdų, kaip žmogus pats išleidžia šias medžiagas į aplinką“, – dr. I. Urniežaitė pabrėžia.
Žala žmogaus sveikatai
Be poveikio gamtai kasdieniai daiktai ir pakuotės gali turėti įtakos ir žmogaus sveikatai – net įprastos medžiagos, sąveikaudamos su maistu, gali veikti organizmą.
„Visiškai išvengti PFAS išsiskyrimo iš įvairių medžiagų praktiškai neįmanoma, tačiau svarbiausias klausimas yra jų kiekis. Įvairiuose gaminiuose gali būti įvairių elementų ar junginių, tačiau svarbiausia, ar jų koncentracija neviršija saugių ribų. Būtent todėl gaminiai, skirti liestis su maistu, yra vertinami pagal teisės aktuose nustatytas migracijos ribas, kurios laikomos saugiomis žmogui“, – sako Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos ekspertė D. Uksienė.
Pavyzdžiui, Europos maisto saugos tarnyba yra nustačiusi toleruojamą savaitinę PFAS suvartojimo ribą – 4,4 nanogramo kilogramui kūno svorio per savaitę. Tai rodo, kad net itin maži šių medžiagų kiekiai yra griežtai reguliuojami.
Aplinkosaugos technologijų mokslininkė I. Urniežaitė pasakoja, kad pastaruoju metu pasirodo vis daugiau naujų mokslinių publikacijų apie PFAS poveikį žmogaus sveikatai.
„Viena iš jų plačiai nuskambėjo, kai buvo kalbama apie PFAS gebėjimą pereiti placentos barjerą. Buvo aptikta kelios dešimtys junginių placentos kraujyje, nors pats placentos barjeras turėtų saugoti vaisių. Tai rodo, kad rizika vaisiaus vystymuisi iš tiesų gali didėti“, – sako ji.
Kiti tyrimai rodo, kad PFAS gali turėti įtakos vaikų kaulų vystymuisi. Nustatyta, kad didesnė kai kurių šių junginių, pavyzdžiui, perfluoroktano rūgšties (PFOA), koncentracija kraujyje siejama su mažesniu kaulų mineraliniu tankiu paauglystėje. Tai reiškia, kad šių medžiagų poveikis gali būti susijęs ne tik su augimo procesais, bet ir su ilgalaike kaulų sveikata.
Dr. I. Urniežaitė priduria, kad tai yra vieni naujausių tyrimų rezultatų, tačiau platesnis galimų poveikių spektras jau gana gerai žinomas. „Dažnai kalbama apie poveikį endokrininei sistemai, reprodukcinei sistemai, galimus onkologinius susirgimus, taip pat cholesterolio kiekio didėjimą kraujyje.“
Įsigaliosiantys ribojimai
Dėl galimo poveikio gamtai ir žmogaus sveikatai PFAS naudojimas maisto pakuotėse vis labiau ribojamas. Naujas Europos Sąjungos pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPWR), patvirtintas dar 2025 m., pradės galioti nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. – nuo šios datos bus taikomos ir konkrečios PFAS ribos su maistu besiliečiančioms pakuotėms.
Kartu išlieka ir bendrieji saugos reikalavimai: visos maisto pakuotės turi atitikti ES teisės aktuose nustatytas migracijos ribas bei būti saugios naudoti. Tai reiškia, kad gamintojai privalo užtikrinti ne tik mažesnį PFAS kiekį, bet ir bendrą pakuočių saugumą žmogui.
Kokias pakuotes rinktis?
Nors draudimai, ribojantys PFAS maisto pakuotėse, įsigalios tik vasaros pabaigoje, jau dabar, kalbant apie maisto pakuotes, svarbu žinoti, kaip pasirinkti saugesnius variantus.
D. Uksienė pataria įvertinti, kaip skirtingos medžiagos reaguoja realiomis naudojimo sąlygomis. Pavyzdžiui, rūgštaus maisto nerekomenduojama laikyti aliuminio folijoje ar aliuminio induose.
„Aliuminis lengviau reaguoja su rūgščiais maisto produktais. Jis gali lengviau reaguoti su maistu, todėl rūgštūs produktai gali skatinti aliuminio tirpimą“, – sako Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistė. Dėl to, pasak jos, saugiausias pasirinkimas dažnai yra kuo paprastesni sprendimai, pavyzdžiui, nerūdijančiojo plieno indai.
„Jie yra patvarūs, stabilūs ir iš jų išsiskiria mažiau medžiagų. Stiklas taip pat saugus, tačiau kelionėse – nepraktiškas. Todėl nerūdijančiojo plieno gertuvės ar dėžutės dažnai laikomos vienu saugiausių sprendimų“, – sako pašnekovė D. Uksienė. Taip pat ji pabrėžia, kad kelionėse ar žygiuose geriau rinktis metalinius indus be papildomų dangų ar dažų.
Kalbėdama apie alternatyvas, ekspertė pažymi, kad emaliuotus indus svarbu naudoti atsargiai ir įvertinti jų būklę: „Emalis savaime nėra blogas. Tačiau jis gali būti mechaniškai pažeidžiamas. Jeigu emalis įskyla ar nuskilinėja, atsiranda rizika.“
Apibendrindama stovyklavimo indus, pašnekovė pabrėžia paprastumo principą: „Kuo paprastesnis gaminys, tuo mažiau galimų problemų.“
Visgi svarbu atkreipti dėmesį ne tik į indus, bet ir į vienkartinio pakavimo medžiagas. KTU mokslininkė pažymi, kad fluorintų junginių (PFAS) gali būti riebalams atspariame popieriuje – pavyzdžiui, picų dėžėse ar spragėsių maišeliuose. Kaip ji teigia, „yra tyrimų, rodančių, kad žmonių, dažnai vartojančių tokius [įpakuotus į riebalams atsparų popierių] produktus, kraujyje randama daugiau šių [PFAS] junginių.“
Svarbu pagalvoti ir apie lauko įrangą
Tačiau į aplinką PFAS dažnai patenka ne tik per maisto produktus, bet ir dėl mūsų naudojamos lauko įrangos, kurioje šie junginiai pasitelkiami siekiant suteikti atsparumą vandeniui ir purvui.
Pasak Aplinkosaugos technologijų mokslininkės dr. I. Urniežaitės, ypač senesniuose gaminiuose, pavyzdžiui, drabužiuose, fluorintų junginių gali būti daugiau, palyginti su naujesnėmis striukėmis ar kitais reikmenimis.
„Jei turite drabužių ar batų, pirktų prieš 5 ar daugiau metų, tikėtina, kad juose tokių junginių gali būti daugiau.“
Vis dėlto mokslininkė pabrėžia, kad pastaraisiais metais Europoje daugėja PFAS ribojimų, o kai kurie drabužių gamintojai skelbia jų atsisakantys. Vienas iš pavyzdžių – dažnai minima anksčiau plačiai naudota „Gore-Tex“ membrana, kuri buvo paremta fluorintais junginiais, tačiau šiuo metu gamintojai teigia pereinantys prie alternatyvių sprendimų.
Didžiausia žala kyla dėl atliekų
Galiausiai abi ekspertės pabrėžia, kad net ir pasirinkus saugesnes medžiagas, didelę reikšmę turi vartotojų elgesys – svarbiausia atsakingai naudoti gaminius ir tinkamai tvarkyti atliekas. Kaip pažymi mokslininkė dr. I. Urniežaitė, didžiausia problema gamtoje kyla ne tiek dėl pačių gaminių naudojimo, kiek dėl netinkamai tvarkomų ir aplinkoje paliekamų atliekų.
„Svarbu pabrėžti, kad vien nuo to, jog naudojate neperšlampamus batus ar palapinę, didelės taršos neatsiranda. Daug didesnė problema yra atliekos. Jei jos paliekamos gamtoje, ilgainiui suyra ir į aplinką patenka įvairių medžiagų“, – sako ji.
Visgi problemų kelia ne tik stovyklavimo įranga, drabužiai ar pakuotės – prie jų vis dažniau prisideda ir modernūs rūkalai. Nors vienkartinės elektroninės cigaretės nėra mažos ar nepastebimos, jos gana dažnai atsiduria aplinkoje. Ilgainiui yrant jų plastikui, išsiskiria mikroplastikas, o vėliau atsiveria ir baterija, kurioje yra sunkiųjų metalų.
Lietuvoje ši problema taip pat ryški – Europos mokyklų apklausos ESPAD (angl. „European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs“) duomenimis, net 31 proc. mokinių elektronines cigaretes yra išbandę jau 13 metų ar jaunesni, o Lietuva kartu su Estija patenka tarp šalių, kuriose šis rodiklis yra vienas didžiausių Europoje. Be to, apie 23 proc. suaugusiųjų yra bent kartą išbandę elektronines cigaretes.
Matant didelį šių rūkalų vartojimo mastą, nenuostabu, kad elektroninės cigaretės tampa augančiu atliekų šaltiniu aplinkoje. Pasak pašnekovės, tokie prietaisai neretai išmetami net nepagalvojus apie pasekmes: „Kartais, matyt, apie tai net nesusimąstoma – kaip numetama nuorūka, taip numetamas ir toks prietaisas, nors jis yra kur kas pavojingesnis.“
Kalbėdama apie elektroninių cigarečių poveikį aplinkai, ji pabrėžia, kad tiek plastikas, iš kurio pagamintas prietaisas, tiek metalai, esantys viduje, gali daryti žalą dirvožemiui – gali žūti tokie organizmai kaip sliekai. Tada sutrinka dirvožemio struktūra ir funkcijos – tai neigiamai veikia augalų augimą.
Mokslininkė atkreipia dėmesį ir į mažiau pastebimas atliekas, pavyzdžiui, plastikinius dantų krapštukus su siūlu, kurių vis dažniau galima rasti tiek pajūryje, tiek miestuose. Tai rodo, kad atsisakius vienų vienkartinių gaminių, jų vietą neretai užima kiti.
Panaši problema kyla ir su balionais. Nors leisti juos į orą gali atrodyti simboliška ar romantiška, realybėje tai yra dar vienas taršos šaltinis – balionai nuskrenda, pakimba medžiuose arba nukrinta į vandenį.
„Baltijos jūros jūrinės aplinkos apsaugos komisija, dar vadinama Helsinkio komisija, yra tarpvalstybinė organizacija, koordinuojanti Baltijos jūros apsaugą. Ji atliko studiją, kaip balionai ir konfeti yra pasklidę regione, ir pateikė rekomendacijas, kaip mažinti jų kiekį aplinkoje“, – pasakoja dr. I. Urniežaitė.
Mokslininkės minimame tyrime pabrėžiama, kad į aplinką paleisti balionai ir konfeti tampa jūrinių šiukšlių dalimi – juos išnešioja vėjas ir vandens srovės, gyvūnai juos gali praryti ar į juos įsipainioti. Todėl rekomenduojama balionų į orą neleisti, rinktis daugkartines ar aplinkai mažiau kenksmingas alternatyvas ir po renginių atsakingai surinkti atliekas.
Galiausiai pašnekovė primena: „Jei žiūrime plačiau – viskas, kas patenka į aplinką, anksčiau ar vėliau sugrįžta per maisto grandinę. Per vandenį, per augalus, per gyvūnus – galiausiai tai gali pasiekti ir žmogų.“
