„Dabar turiu stengtis kalbėti gražiai“, – anądien pasakė man gydytoja, patyrusi, kad esu kalbininkė.
O kitą dieną gavau pluoštą popierių iš vienos valstybės institucijos, padedu tėvams reikalus tvarkyti. Aš nesupratau, ką man rašo. Neperdedu. Žinutė skendo nuorodose į įsakymų punktus ir papunkčius, buvo aiškinama, ko prašiau ir kas buvo svarstyta, bet tokiais nepažįstamais terminais, kad ar priimtas sprendimas ir koks, nesupratau. Teko gūglintis kontaktų, kol galiausiai, per kelis nukreipiančius skambučius, paslaugiai darbuotojai prisijungus prie sistemų, gavau vertimą į žmonių kalbą.
Taip pat skaitykite
Ar Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 m. gairės, kurios dabar guli man prieš akis, svarsto minėtas kalbos problemas? Ar siūloma skleisti mokslines žinias apie kalbą lietuviškai kalbančių žmonių pasitikėjimui savo kalba kelti, savigraužai mažinti? Ar raginama keisti valstybės institucijų komunikaciją, dėl kurios apkraunami ir piliečiai, ir tarnautojai, aiškinantys žodžiu kiekvienam tai, kas gali būti paaiškinta raštu visiems? Ar aptariama lūžinė mūsų kultūros problema, kad lietuvių jaunimas auga anglakalbėse medijose, nes patrauklių lietuviškų alternatyvų beveik nėra?
Ne, šitų klausimų kalbos politikos 2023–2030 m. gairės nesvarsto. Bet gaires tuoj svarstys Seimas, tad viešinu vertinimą ir tikiuosi reakcijos.
Pati atmesčiau šį dokumentą kategoriškai – 28 puslapių 171 punkto (sic!) tekstas yra per ilgas, per smulkmeniškas, perkrautas pasikartojančia ir neaktualia informacija, ištisa kitų įstatymų perraša. Jis neveikia bendram labui, nekelia aktualių tikslų, imituoja problemas, kišasi ne į savo veiklos sritis, daugina reglamentavimą. Žadama kalbą saugoti, gąsdinama grėsmėmis, o iš tikrųjų rūpinamasi savimi. Nėra politikos, nėra idėjų, nėra vaizduotės, Kisa.
Imituojamos problemos
Tokios gairės rašomos jau bent 20 metų, bet iš tiesų nuo pat VLKK įkūrimo 1990 m. kartojama tas pat ir dubliuojami kiti kalbos institucijų popieriai. Vėl ketinama kelti lietuvių kalbos prestižą, tobulinti kalbos apsaugą ir užtikrinti, kad Lietuvoje per 2023–2030 m. kalbėtume ir rašytume lietuviškai. Suprask, jei nebus šitas popierius patvirtintas, tai ir nebekalbėsim, ir neberašysim.
Dar žadama atnaujinti „laikmetį atliepiantį lietuvių kalbos kanoną“. Jūs suprantate, kas tai? Aš irgi ne, nežinau tokio termino.
Nesuprantamas ir gairėse pateiktas prestižo apibrėžimas: „Valstybinės kalbos prestižas yra nuo jos funkcijų aprėpties priklausanti galios visuomenėje atstojamoji.“ Mokslo žmonių kalba kalbant, prestižinė kalba yra ta, kurios siekiama dėl kalbėtojų patrauklumo, bet kalbos vertę tikrai ne institucijos reguliuoja.
Neaiškūs apibrėžimai ir itin klampi gairių kalba akivaizdžiai maskuoja idėjų trūkumą ir fiktyvią veiklą. Štai dar vienas pavyzdys:
„Turi būti nuolat užtikrinamas kalbos sistemos atsinaujinimas spartinant naujovių palaikomąją bei kalbos norminamąją veiklą.“
Mokslas nežino tokio kalbos sistemos apibrėžimo, mažų mažiausiai nekorektiška skleisti tokias klaidas, nors netiesos ir nekorektiškumo šiame dokumente yra ir daugiau. Kad ir manipuliavimas Ukrainos nelaime:
„Rengiant Gaires ypatingomis tarptautinės politikos sąlygomis – Ukrainai kovojant dėl valstybės vientisumo, akcentuojama vienijamoji valstybinės kalbos funkcija.“
Suprask, ukrainiečiai lietuvių vienybei ir kalbos funkcijoms kenkia. Ar neužteko skandalo dėl kalbos inspekcijos ultimatumų pabėgėliams?
Apibendrinant, gairių projekte nematau normalaus kalbos politinio turinio, reaguojančio į realias ir visuomenei aktualias problemas; nematau rekomendacijų, į kurias galėtų atsižvelgti valstybės institucijos (ministerijos, universitetai, žiniasklaida). Tačiau labai gerai matyti desperatiška savigyna.
Duokit daugiau pinigų
Gairių autoriai ginkluojasi įstatymais, vardija dešimtis išsirūpintų dokumentų kalbos komisijos ir inspekcijos poreikiui pagrįsti, lyg tai savaime reikštų, kad tos institucijos yra naudingos. Daugybė įstatymų terodo gerą lobizmą ir ligšiolinio Seimo nekritiškumą. Akivaizdu, kad ir naujuoju dokumentu norima užsitikrinti finansavimą ne tik einamosioms institucijų veikloms, bet ir papildomiems projektams. O tada jau tikrai sėkmingiau gelbės lietuvių kalbą:
„Valstybinė lietuvių kalbos komisija negali sėkmingiau veikti kaip kalbos politikos įgyvendinimo organizatorė dėl nepakankamo jos vykdomų programų finansavimo.“
Apibendrinant, gairių projekte nematau normalaus kalbos politinio turinio, reaguojančio į realias ir visuomenei aktualias problemas; nematau rekomendacijų, į kurias galėtų atsižvelgti valstybės institucijos (ministerijos, universitetai, žiniasklaida). Tačiau labai gerai matyti desperatiška savigyna.
Iš tiesų didelė dalis gairių „strategijos“ yra strategavimas, kaip kalbos politikos dokumentais įpareigoti valstybę finansuoti kalbos politikų veiklas. Šiuo atveju – ateinančius aštuonerius metus (ligšiolinės gairės būdavo rašomos penkeriems, gal naujas laikotarpis susijęs su numatomų finansavimo šaltinių datomis?).
Vietomis net grasinama, kad lietuvių kalba išnyks, jei europiniai technologijų milijonai nepaklius kalbos institucijoms. Nemalonu, kad kaip grėsmė matomi ir negimtakalbiai lietuvių kalbos vartotojai.
Apibendrinant – nėra idėjų, bet gausinama dokumentų, siekiant teisinėmis priemonėmis užsitikrinti finansų perskirstymo funkciją. Kad skambėtų įtikinamiau – kišamasi į ne savo sritį.
Užimamos svetimos veiklos sritys
Konkretesnės gairėse aptariamos veiklos ištisai dubliuoja kitų institucijų ar visuomenės grupių veiklos sritis.
Pavyzdžiui, ketinama remti mokslinius tyrimus, tačiau tam turime Lietuvos mokslo tarybą – ši institucija skirsto paramą konkursiniu būdu, turi instrumentus kokybei vertinti ir už ją atsako.
Arba kalbama apie įvairių žodynų, gramatikų poreikį, raštijos paminklų tvarkymą, bet visa tai – Lietuvių kalbos instituto ir kitų tyrėjų etatinis darbas.
Gryna demagogija skleidžiama universitetų atžvilgiu – žadama reguliuoti universitetų kalbos vartojimą, tiekti mokslininkams terminus, net rūpintis, kad lietuviškos publikacijos būtų aukšto lygio, lyg mokslininkų bendruomenės pačios nesugebėtų tvarkytis pagal poreikį. Be to, valstybiniu lygiu reikalaujama garantuoti, kad kalbos kultūros kursai universiteto studentams būtų privalomi (studentai jų akivaizdžiai nenori).
Apibendrinant – nėra idėjų, bet gausinama dokumentų, siekiant teisinėmis priemonėmis užsitikrinti finansų perskirstymo funkciją. Kad skambėtų įtikinamiau – kišamasi į ne savo sritį.
Ketinama skatinti lietuvių kalbos tyrimus, tačiau gairių tekste nematyti suvokimo apie mokslą – pradedant nuo nemokslinių sąvokų, baigiant tyrimų idėjomis.
Nemažai dėmesio skiriama ir mokykloms (įskaitant tautines mažumas, net emigrantų vaikus), tačiau programų turinys ir metodai juk yra Švietimo ministerijos reikalas.
Ypač svarbi gairių autoriams sritis yra kalbos technologijų finansavimas – siekiama finansavimo be konkurso, nors tai verslo ir universitetų veiklos sritis, kuriai nemažos lėšos ne kartą buvo skirtos.
Kokia rizika?
Per tris dešimtmečius lietuviai tapo kritiškesni valstybės institucijoms, tad tiražuoti išgalvotas kalbos problemas darosi vis kebliau. Naujosiose gairėse žadama, kad 2023–2030 m. kalbos politikos etapas bus visaip kaip geresnis – aktyvesnis, produktyvesnis, kvalifikuotesnis. Liaudyje tai vadinama durnių paieška.
Padidės lietuvių kalbos prestižas. Pagerės lietuvių kalbos kokybė.
Šitie rezultatų kriterijai jau 30 m. taikomi. Kalbos inspekcija prieš turbūt gerą dešimtmetį žadėjo kasmetinį 10 proc. lietuvių kalbos pagerėjimą. Mūsų kalba jau turėtų būti ne tik seniausia, bet ir kokybiškiausia pasaulyje.
Dar gairėse žadama padauginti lietuvių kalba kalbančių žmonių (čia jau aš nežinau, kaip pakomentuoti).
Padaugės reglamentų. Aktyviau persekiosim kalbėtojus, ypač kuriems lietuvių kalba negimtoji.
Čia matau didžiulę riziką. Demokratijos plėtra veikia kita kryptimi – mažinamas centralizuotas reguliavimas, atveriama erdvė tvarkytis pačioms bendruomenėms, auginama tolerancija.
Didelė dalis teksto apie rezultatus veikiausiai skirta seimūnų akims apdumti: vardijami dalykai, niekaip nesusiję su ateinančių metų kalbos politikos gairėmis, prisirašomi kitų institucijų atlikti darbai, kad ir Lietuvių kalbos instituto parengtos norminimo knygelės, perleidinėjamos nuo 1985 m., arba įvairių ES lėšomis finansuotų projektų ataskaitos, kuriuose dalyvavo universitetai.
Kai kurie minimi ištekliai, deja, įrodo ne rezultatą, o rengėjų atsilikimą kalbos duomenų skaitmeninimo srityje ir yra iliustracija, kaip labai šiai sričiai reikalinga kompetentinga kontrolė, galbūt verslo, galbūt kokių tarptautinių ekspertų pagalba, bet ne papildomas finansavimas. Panašu, kad gairių autoriai nesiorientuoja technologijų plėtros tendencijose, nesuvokia, kokia apverktina kai kurių minimų resursų būklė. Arba mano, kad nesiorientuos už gaires balsuosiantys politikai.
O juk būtų puiku pakviesti žmones atsiliepti – ką iš sukurtų kalbos resursų naudojate? Ar jie išvis reikalingi? Kaip veikia?
Ką siūlau?
Siūlau duoti užduotį dirbtiniam protui. Šiuo atveju tai nebūtų visiškai nepedagogiška užduotis. Lietuvių kalbos politiką reikėtų demokratinti ir europeizuoti. „ChatGPT“ tokiam tikslui – tinkamas įrankis. Tiesą sakant, aš jau išbandžiau. Gavau puikų, lengvai paskaitomą standartinį dešimties punktų lietuvių kalbos politikos gairių pasiūlymą, įtraukiantį ir žmogaus teises, ir daugiakalbystės aspektus.
