Gyvenu Lietuvoje jau virš dešimt metų. Kalbininkai pasakytų, kad lietuvių kalba man – negimtoji. Lietuvių kalbą naudoju kasdien, kartais ja mąstau apie kasdieninius darbus, o kartais net ir sapnuoju lietuviškai. Vartoju ją daugiau nei „gimtąją“ serbų kalbą. Todėl nejaučiu, kad viena iš šių kalbų man pirminė, o kita antrinė, man jos vienodai artimos, kaip taip pat anglų ir norvegų, kuriomis taip pat naudojuosi dažnai. Tai ar ji man bus laikoma kaip gimtoji ar negimtoji, man jau nesvarbu, nes aš jaučiu, kad ji yra tiesiog – mano.
Būtent todėl, kad jaučiu, jog lietuvių kalba yra manęs dalis, mane glumina besikartojančios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) iniciatyvos. Glumina, nes matau, kaip ši institucija metai iš metų nepereina prie šiuolaikiško požiūrio į kalbą.
VLKK neseniai pateikė visuomenei nagrinėti ir komentuoti jų siūlymu parengtą projektą „Dėl valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių“ (toliau tekste – Gairių). Jose matau tas pačias nuostatas, kurios mane šokiravo jau 2011 m., kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Turiu omeny 19 amžiaus mąstymo reliktų turintį naratyvą apie kalbos ir tautos tapatybės mirties pavojus, kalbos klaidų sąrašų (primenančių „valstybės priešų sąrašus“) sudarymą. Mano akimis, tokie dalykai išreiškia idėją, kad lietuvių kalba priklauso tik mažai jos daliai (lietuvių kalbininkams), kurie išmano jos tikrą prigimtį. Tikiuosi iki straipsnio pabaigos parodyti, kaip Gairės galimai pakenks lietuvių kalbos statusui.
VLKK neseniai pradėjo vadovauti dr. Violeta Meiliūnaitė. Ją asmeniškai pažįstu iš Lietuvių kalbos instituto, kuriame apsigyniau disertaciją iš kalbos politikos ir kalbos ideologijų srities. Ji man tuo svarbiu metu labai padėjo doktorantūros kelyje. Todėl noriu atkreipti jos ir VLKK dėmesį į, mano manymu, žalingus šių siūlomų Gairių aspektus. Tikiuosi, tai bus priimta kaip noras taisyti padėtį Lietuvoje, kad kalbos politika tarnautų visai visuomenei, ir būtų išvengta tokio kalbėjimo, kuris tarpusavyje priešina lietuvius, tautines mažumas ir pabėgėlius.
Senas vynas naujame butelyje
Gairėse randama tokių tikslų, kurių Lietuva galėjo atsisakyti jau prieš daugelį metų. Pirmasis yra tikslas įdiegti „nuolatinę stebėseną“, tiek kalbos vartojimo, tiek kalbinių nuostatų atžvilgiu (50 punktas ir 73.1, 78.4, 80.2 papunkčiai). Šią stebėseną tebevykdo Valstybinės kalbos inspekcija (VKI), institucija, kuri nėra labai reikalinga. Jei apsižvalgytume, pamatytume, kad niekur kitur šiame regione, taip pat pasaulyje tokios valdžios įstaigos, atsakingos už kalbos stebėseną, nėra. To negali pasakyti apie pačius kalbinių nuostatų tyrimus – juos paprastai atlieka kalbinėmis nuostatomis susidomėję mokslininkai.
Be to, skleidžiama sena idėja, kad lietuvių kalba nėra pakankamai sunorminta, ir kad visi turėtų labiau išmanyti šias kalbos normas. Gairėse daug vietų skundžiamasi, kad ypatingai mažai finansų ir dėmesio skiriama „norminamųjų veikalų rengimui ir skelbimui“, t.y. žodynams, žinynams, gramatikoms (43, 63, 64, 65, 67, 75, 77 punktai ir 74.1, 76.2 papunkčiai). Trylikoje vietų atvirai prašoma skirti daugiau finansavimo tokiai veiklai arba perduoti pinigų valdymą vienai iš kalbos gaires vykdančių institucijų, kas pirmiausia turima omenyje pačią VLKK (43, 47, 53, 67, 68, 77, 78 punktai ir 26.3, 77.1, 80.3.1, 117.1, 141.2, 77.1 papunkčiai). Dviejuose punktuose taip pat skundžiamasi, kad norminamieji veikalai prastai vertinami mokslo kriterijais (26.3, 67). Tai turbūt yra todėl, kad tie veikalai ir nėra moksliniai, o viso labo tam tikrų lituanistų vaizduotės, kokia lietuvių kalba turėtų būti, kūriniai.
Atimti balsą apie kalbą iš pilietinės visuomenės
Gairėse siekiama dar labiau įtvirtinti VLKK ir VKI, taip pat dar kelių lietuvių kalbos studijų centrų kaip vienintelių sprendimo priėmėjų kalbiniais klausimais rolę. Tai trikdo, nes aiškiai primena „Didįjį kalbos klaidų sąrašą“. Jis buvo paruoštas kaip alfa ir omega, nenuginčijamas autoritetas, nubrėžiantis aiškias ribas, kas yra lietuvių kalba. Šias ribas, kurias nustatydavo vos saujelė kalbininkų, peržengti buvo tolygu nusikaltimui prieš tautą. Laimei, prieš kurį laiką didžiojo kalbos klaidų sąrašo atsisakyta, tačiau su naujomis siūlomomis gairėmis tarsi kviečiama grįžti į praeitį.
Nerimą kelia Gairių II skyriuje esančios nuostatos (punktai 48-54), kad VLKK ir kitos kalbos institucijos būtų atsakingos už su kalba susijusių įstatymų rašymą. Vienoje vietoje net keliamas tikslas „sistemiškai atnaujinti visą teisinę bazę“ (36 punktas).
Visiškas nepasitikėjimas kitais kalbos vartotojais matosi ir Gairių keliamame tiksle reguliuoti tai, ko nėra tarp VLKK kompetencijų, kaip, pvz. „77.1. keisti mokslo darbų ir mokslininkų kvalifikacijos vertinimo sistemą bei mokslo institucijų finansavimą: taškų ir balų skyrimą sieti su lituanistikos prioritetu ir taip garantuoti sąlygas norminamiesiems darbams rengti“. Kaip žinia, VLKK neturi kompetencijų vertinant mokslą. Tai atlieka Lietuvos mokslo taryba.
Tokie punktai atskleidžia ne ką kitą kaip galios troškimą – kontroliuoti ir tai, kas su kalba nesusiję. Visgi norėtųsi priminti, kad Valstybinės kalbos komisijos įstatymas nemini tarp VLKK funkcijų (įstatymo 3 straipsnis) naujų įstatymų rašymo.
Pasenęs požiūris į technologijas
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar gaires kūrę VLKK kalbininkai tiesiog nesupranta technologijų ir todėl jų bijo. Vis dar (nenurodant į mokslinius tyrimus) kartojama, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas virtualioje erdvėje ir prašoma pinigų tą problemą išspręsti (52, 75, 110 punktai ir 49.3, 78.3, 78.5, 79, 93.2, 117.2, 143.1, 80.3.2 papunkčiai). Nepatogu priminti, jog naujosios kalbinės technologijos jau prisideda prie didesnio lietuvių ir daugelio kitų kalbų vartojimo skaitmeninėje erdvėje.
Internetinėje erdvėje ilgą laiką dominavo anglų kalba. Tačiau prieš gerą dešimtmetį Natūralios kalbos apdorojimo (natural language processing) srities tyrimai davė teigiamų ir taikomąją vertę turinčių rezultatų. Į tai Silicio slėnio įmonės investavo milijardus dolerių. To dėka tapo pigu ir paprasta kokybiškai automatiškai versti ištisus tekstus ir visus internetinius puslapius.
Nemokamų automatinių vertimų paslaugų kokybė – kuo toliau, tuo aukštesnė. Galbūt VLKK Gairių autoriai to nežino, bet jau dabar yra pilna tarptautinių programų ir programėlių, kurios siūlo nemokamas arba labai pigias lietuvių kalbos paslaugas (vertimo, garso įrašo išrašymo ir pan.), o sparčiai besivystančios AI (dirbtinio intelekto) technologijos, tokios kaip, pvz., vis populiaresnis ChatGPT jau gerai veikia ir lietuvių kalba.
Pabandykite patys – pateikite lietuvišką užklausą ir gausite atsakymą nuostabia lietuvių kalba. Google, beje, 2023 m. gegužės pradžioje anonsavo, kad kurs naują AI platformą, kuri bus prieinama daugiau nei 1000 pasaulio kalbų, įskaitant ir beveik išnykusias.
Ko išvis norima pasiekti ir kaip tai bus matuojama?
Kalbos politika turėtų turėti konkrečius tikslus, o šiose Gairėse nenustatomas nei „atskaitos taškas“, t.y. esama ir tobulintina būklė nei kokio pokyčio tikimasi. Nuolat minima prasta bendrinės kalbos situacija Lietuvoje (69, 71, 80, 93, 97-99, 115, 131-136 punktai ir 26.1, 26.4 papunkčiai), nors beveik nė vienoje vietoje nepaminėta, kokiais tyrimais nustatoma tokia būklė. Pvz., 93.1 papunktyje pasakoma, kad silpnai naudojamasi lietuvių kalbos skaitmeniniais ištekliais nuotoliniame mokyme, nors nenurodoma jokie tyrimai apie nuotolinio mokymosi lietuvių kalba medžiagą. Tik 91 ir 96 punktuose referuojama į tarptautinius PISA tyrimus. Gairėse apstu tokių nedokumentuotų ir, panašu, iš piršto laužtų, pasisakymų apie kalbos padėtį (18, 19, 109, 113, 124, 143-150 punktai ir 14.1, 25.5, 49.1, 49.2, 74.2, 76.2, 78.1, 80.3.4 papunkčiai).
Taip Gairės kelia paniką dėl lietuvių kalbos. Jos atgarsius tikriausiai ne vienas yra girdėjęs, tačiau tikrovė visai kita. Gairių VI skyriuje (152-171 punktai) siūlomi kriterijai, kaip įvertinti, ar kalbos politikos tikslai yra pasiekti. Kriterijai trumpai parašyti, be jokių konkrečių fizinių rodiklių, o kai kurie net iš pavadinimo atrodo nepamatuojami. Pvz.: tarp tokių kriterijų yra „163. Lietuvių kalbos mokymo(si) prieinamumo dinamika“ (kas tai?), „165. Visuomenės lituanistinio švietimo plėtra“, „166. Lietuvių kalbos mokymo(si) nuotoliniu būdu tobulėjimas“, „168. Lietuvių kalbos prestižo Lietuvoje didėjimas“, ir „169. Kalbos priežiūros institucijų prestižo stiprėjimas.“
Kaip visi šie dalykai bus matuojami? Nėra jokios nustatytos mokslinės metodikos nei moksliškai pagrįsto išsiaiškinimo, kokia yra situacija dabar.
Lietuvių supriešinimas su tautinėmis mažumoms ir pabėgėliais
Nors žinome, kad VLKK ir VKI turi prastą reputaciją tarp tautinių mažumų, ką atskleidė liūdnai pagarsėjęs atvejis, kada inspekcija įpareigojo bibliotekininkes laikyti valstybinės kalbos egzaminą, tiesiogiai Gairėse mažumos, laimei, užsipuolamos nedaug.
Vis dėlto, neapsieita be netiesioginio nelietuviškų mokyklų kaltinimo dėl problemų su lietuvių kalba, ir tai nėra pagrįsta tyrimais (16 ir 98 punktai, 26.4. papunktis). Net yra įvardijamos, kokios konkrečios mažumų mokyklos kelia potencialius pavojus. „98. Mokyklose tautinių mažumų (lenkų, rusų, vokiečių ir baltarusių) ugdomosiomis kalbomis pagrindinis ugdymas vyksta ne valstybine kalba ir iš nelietuviškų vadovėlių, todėl neišmokstama arba nepakankamai išmokstama lietuviškos terminijos.“
Ar tai tik nėra būdas priešinti visuomenę? Ar vardan „lietuviškos terminijos“ apsimoka supriešinti visuomenę?
Keliose vietose Gairių retorika tiesiog pribloškianti. Ypač 2 punktas:
„Ukrainai kovojant dėl valstybės vientisumo, akcentuojama vienijamoji valstybinės kalbos funkcija. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Lietuvos valstybę kuria pilietinė tauta: ją sudaro visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo tautybės. Svarbiausiu Lietuvos piliečius vienijančiu veiksniu laikant lietuvių kalbą ir kultūrą, formuojami tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama, kad ši kalba atitiktų visus viešosios kalbinės komunikacijos poreikius ir užtikrintų sklandų valstybės ir visuomenės bendravimą“.
Karas Ukrainoje rimtas ir be galo tragiškas įvykis, šioje vietoje yra naudojamas kaip argumentas, kam konkrečiai? Pasakyti, kad visi Lietuvos piliečiai turi mokytis lietuvių kalbos? Toks įpainiojimas Ukrainos karo į Gaires primena atjautos stokojančius ir lietuvių kalbos mokymuisi žalą darančius VKI viršininko pasisakymus apie tai, kad ukrainiečių pabėgėliai privalės išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų dirbti tam tikrame sektoriuje.
Gerai, kad tai nėra atvirai kartojama Gairėse, bet naudoti karą Ukrainoje kaip priemonę kalbėti apie lietuvių kalbos „viešosios kalbinės komunikacijos“ poreikius atrodo mažų mažiausiai neskoninga.
Apibendrinant, lietuvių kalba buvo, yra ir bus tokia, kokią jos kalbėtojai kūrė, ir tik taip pagrindžiama jos visuomeninė nauda. Kalbinių sprendimų centralizacija ir daugiau galios vienai institucijai priskyrimas tik didins atotrūkį tarp kalbos specialistų ir realios kalbos vartosenos, ką gerai liudija Gairių autorių nesupratimas šiuolaikinių kalbinių technologių prigimties ir ypatybių. Jei iš tiesų norima, kad viešojoje erdvėje būtų daugiau lietuvių kalbos, žmones reikia skatinti ir įkvėpti mokytis, jausti, kad tai jų kalba. Siūlomos Gairės sukels priešingą poveikį – skatins baimę, badyti pirštais į menamus priešus ir kaltuosius, pabrėš kalbos valdininkų tik kaip vienintelių už kalbą atsakingų asmenų statusą.
Ir visgi lietuvių kalbos klestėjimas galiausiai priklausys nuo to, kiek atsakingos institucijos supras ne tik „kalbos sistemos“ bet visų piliečių poreikius ir juos deramai atlieps.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
