Lietuvoje prieš kelias savaites viešėjo buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas, atsargos generolas Benas Hodgesas. Vienas tų žmonių, kuris ne tik dažnai lanko Lietuvą, pažįsta Europą ir puikiai skaito jos žemėlapį. Atsargos generolas nebijojo kelti NATO atsakomybės Ukrainos kare klausimo, kai pernai kovą, balandį, gegužę ir birželį Vakarai trypčiojo, o NATO vadovas tūpčiojo, bandydamas sugeneruoti kokią nors bendrą žinią Kremliui, už kurios dar nebuvo pakankamai jėgos.
Lietuvoje atsargos generolas turi su kuo pakalbėti ir gauna gana tikslią informaciją apie realią, o neįsivaizduojamą situaciją. Nors mums per pastaruosius metus peršama mintis, kad vienintelė Lietuvos problema yra vokiečiai, kurie pažadėjo brigadą, bet neištesėjo, ir dabar aukščiausiu lygiu žaidžiamas stalo tenisas.
Bet B. Hodgesas į paviršių iškėlė kur kas daugiau opių problemų.
„Norėčiau paklausti, ar Lietuva padarė viską, ką galėjo, kad apsigintų? Ar jūs turite tokį pat visuomenės įsitraukimą į gynybą kaip, pavyzdžiui, Suomija? Turiu omenyje, kad jūs turite didesnę problemą nei Suomija – Lietuva mažesnė ir yra tarp Baltarusijos ir Kaliningrado. Jūs turite daugiau sunkumų, bet, tiesą sakant, nejaučiu, kad visuomenė Lietuvos viduje būtų pasirengusi.“
Taip jis mato mus, visuomenę. Mūsų, civilių, pasirengimą. Politinės kalbos apie slėptuves nutilo ankstyvą rudenį, per rinkimų kampaniją apie tokias išvis nebuvo užsiminta. O prisiekti Šaulių sąjungai Kovo 11-ąją atėjo mažiau žmonių – lietaus išsigando labiau nei Rusijos.
Buvęs Amerikos sausumos pajėgų vadas Europoje kalba ir apie mūsų kariuomenę bei jos vadų sprendimus.
„Žinau, kad turite tūkstančius karių, kurie yra rezerve. Nemanau, kad jie buvo integruoti, kad buvo kviečiami į pratybas, manau, daugelis jų neturi padalinio, kuriam būtų pavaldūs, tai gyvosios jėgos katilas. Bet ką aš Lietuvoje girdžiu, kad jūs norite vokiečių brigados, norite daugiau amerikiečių. Palaukite, turite tikriausiai 100 tūkst. rezervistų, kurie nėra apmokyti, neturi savo dalinio“, – teigė amerikietis.
Dar buvo klausimas apie 30 metų statomą ir niekaip nepastatomą „Rail Baltica“, geležinkelį, kuris pradės veikti galbūt 2030 metais. O kol ši vėžė neveikia, kad geležinkeliu pasiektume Vakarus, turime persėsti Mockavoje, o du strateginiai lietuviški vagonai į Krokuvą važiuoja 12 valandų, kartais persikeldami į autobusus.
Atsargos generolas klausė ir apie ginkluotės pirkimų derinimus su lenkais, latviais ir estais, o apibendrindamas suformulavo sakinį: „Nesu tikras, kad Lietuva padarė viską, ką galėjo, ką turėjo padaryti, kad būtų pasirengusi gintis.“
Smūgis į paširdžius visiems ministrams, kariuomenės vadui. Taip pat prezidentui, nes šioje srityje kitaip nei pensijų klausimais Gitanas Nausėda turi ne tik svertų, bet ir prievolių. Taip mus mato svarbiausias partneris. Ne koks Donaldas Trumpas, o žmogus, kuris galvoja, ką daryti, jei kiltų karas. Nes frontas – visai šalia mūsų. Ir nors vasario 24-osios šokui praėjus visi keliauja, džiaugiasi gyvenimu ir apsimeta, kad galbūt niekas labai ir nevyksta, mes esame kare, Europa kariauja.
Smūgis į paširdžius visiems ministrams, kariuomenės vadui. Taip pat prezidentui, nes šioje srityje kitaip nei pensijų klausimais Gitanas Nausėda turi ne tik svertų, bet ir prievolių.
Vietoj atsakymų į šiuos klausimus, mes, kaip jau Lietuvoje tapo įprasta, sulaukėme pliūpsnio paneigimų, kaltinimų bei nepagrįstų insinuacijų. Kas, beje, jau ir žalinga.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pirmasis ėmė neigti JAV atsargos generolo žodžius, tačiau iškart sulaukė premjerės patarėjo reakcijos. Socialiniame tinkle „Facebook“ Vaidas Navickas pareiškė, kad lieka tik apgailestauti, jog praėjus metams po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, Lietuvoje divizijos kūrimas yra tik idėjų lygmenyje. Ir paragino kuo greičiau veikti.
Tada ministras įsivėlė į viešą diskusiją. Pareiškė, kad divizijos kūrimo planas jau yra vyriausybės kanceliarijoje ir laukia Valstybės gynimo tarybos patvirtinimo. O vakare tame pačiame „Facebook“ nupiešė rožinę besiginančios Lietuvos viziją. Iš jos atrodo, kad pagal visuomenės mobilizacijos rodiklį aplenkėme Suomiją ir vejamės Izraelį. Nors net mūsų visuomenės sociologiniai tyrimai apie pasirengimą gintis kol kas dideliu optimizmu nedžiugina.
A. Anušauskas yra politikas. Jis gali kad ir kiaurą naktį lindėti socialiniuose tinkluose, atsakinėti kiekvienam, vaidinti įsižeidusį ar neteisingai apkaltintą, argumentuoti ir ginti savo tiesą. Politikui leidžiama iš esmės viskas, kas nedraudžiama, o renkamės mes, rinkėjai.
„Detalės, kurios buvo paminėtos B. Hodgeso – pasakyčiau, kad jis nelabai disponuoja pačia paskutine informacija dėl parengto rezervo, pakartotinių mokymų, dėl parengto aktyviojo rezervo personalo integravimo į ginkluotąsias pajėgas, to personalo priskyrimo į vienetus ir taip toliau. Tai tikrai kažkas buvo suteikęs nepakankamai gerą, neišsamią ir netikslią informaciją. Net, pasakyčiau, B. Hodgesą kažkas turbūt informavo tendencingai. Todėl jis kaip pavyzdžius panaudojo ne pačius geriausius“, – taip į JAV generolo kritiką reagavo Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.
Vietoj atsakymų į šiuos klausimus, mes, kaip jau Lietuvoje tapo įprasta, sulaukėme pliūpsnio paneigimų, kaltinimų bei nepagrįstų insinuacijų.
O galiausiai apkaltino JAV kariškius lobizmu, nes tik tokio argumento vedamas B. Hodgesas esą galėjo kalbėti apie bendrus Baltijos šalių gynybos pirkimus ir ginkluotės derinimąsi.
„Buvo ypatingas dėmesys – gal net toks stūmimas iš JAV karinės vadovybės Europoje – kad mes tikrai koordinuotai pirktume ir įsigytume tą karinę techniką, kuri būtų sąveiki ir vienoda. Ir greičiausiai – negaliu sakyti tvirtai – bet greičiausiai buvo orientuota į Amerikos rinką, kad pirktume iš Amerikos“, – interviu pareiškė V. Rupšys.
Lygiai prieš mėnesį Estijoje vykusioje Baltijos gynybos koledžo konferencijoje apie Rusiją autoritetingiausi ekspertai kalbėjo vienu balsu, kad vienas didžiausių iššūkių Europai, tai yra, Rytų Europai, kurioje ir vyksta karas, išlaikyti JAV dėmesį šiame regione. Niekas neapgaudinėja savęs ir supranta, kad be Amerikos rusų tankai palei mūsų sienas brūžintųsi jau dabar. Sukamos galvos, kaip tą Amerikos dėmesį išlaikyti, kai kinai ginkluojasi ir jau atvirai irgi kalba apie karą. Tuo metu kariuomenės vadas leidžia sau postringauti ir dalytis insinuacijomis, kad B. Hodgeso kritika paremta kažkieno klaidingai pateikta informacija ir lobistiniais amerikiečių gynybos pramonės interesais.
O gal V. Rupšys galėtų išskirti šalį, kurios gynybos pramonė lobizmu neužsiima?
Šįkart į V. Rupšio gynybą nuo kritikų neatbėgo jo poziciją paprastai įgarsinantys karo ir gynybos ekspertai. Keista, kad suvokdami situacijos rimtumą ir skirdami tiek daug išteklių strateginei komunikacijai, Lietuvos krašto apsaugos sistemos lyderiai klumpa bei kuria naujas krizes.
Ir, kas blogiausia, siunčia visiškai sujauktą žinią ir taip pasimetusiai visuomenei.
