Nuo nuodingos gyvatės ant kelio iki ryškiausių bėgimo žvaigždžių kavinėse, nuo sūrių prakaito lašų treniruotėse iki šypseną ir džiaugsmą keliančių rezultatų – tokie epizodai pastarąsias šešias savaites Pietų Afrikos Respublikoje puošė geriausių Lietuvos vidutinių nuotolių bėgikų Simo Bertašiaus ir Giedriaus Valinčiaus gyvenimus.
Rimti varžovai bėgimo takelyje jau antrus metus iš eilės suvienija jėgas ir vasaros sezonui ruošiasi drauge. 32-ejų S. Bertašiaus ir 26-erių G. Valinčiaus istorija puikiai primena tai, kad sportas ne tik skiria ir skatina varžytis, bet ir jungia – leidžia mokytis, tobulėti ir kartu siekti šalį garsinančių tikslų.
Treniruotes drauge S. Bertašius LRT apibūdina trumpai ir aiškiai: „Lengva ir gera, nes nereikia jokių kaukių nešioti.“
Pietų Afrikos Respublikoje atletai treniravosi nuo kovo mėnesio vidurio ir į Lietuvą sugrįžo tik šį penktadienį.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- S. Bertašius ir G. Valinčius šiuo metu yra du geriausi Lietuvos vidutinių nuotolių bėgikai.
- G. Valinčius į S. Bertašių visuomet žiūrėjo kaip į pavyzdį. Dabar atletai rimtai varžosi bėgimo takelyje, o už jo ribų tampa kolegomis.
- Lengvaatlečiai laukia naujo vasaros sezono, kuriam pusantro mėnesio ruošėsi Pietų Afrikos Respublikoje.
- Lietuvos bėgikai pasakoja apie treniruočių aukštikalnėse subtilybes ir dalinasi Afrikos nuotykių įspūdžiais.
Skirtingos kartos – vienodi tikslai
Pastarąjį dešimtmetį vidutinių nuotolių bėgimuose Lietuvoje itin ryškiai dominuoja būtent S. Bertašius, jam šiuo metu priklauso net septynių skirtingų bėgimo rungčių šalies rekordai. Lengvaatletis savo kraityje jau turi net 42 Lietuvos čempiono titulus, todėl spėjo tapti tikru pavyzdžiu, įkvepiančiu jaunesnius atletus siekti aukščiausių tikslų. Vienas tokių sportininkų – G. Valinčius.
„Žmogus sutvertas taip, kad jam labai svarbus socialinis gyvenimas. Vienam turbūt sunkiau treniruotis. Tai, kad visas dienas stovykloje iš esmės leidi su kažkuo, kas tave gerai supranta, turi tą pačią misiją... Augdamas Simą visada mačiau kaip pavyzdį, kaip siekiamybę. Kai jis dalyvavo suaugusiųjų Europos čempionate, aš dar net nežinau, ką dariau (S. Bertašius įsiterpia ir su šypsena pasako, kad tada G. Valinčius tik baigė mokyklą).
Kai buvau 18-os, tada dar buvo tik mano karjeros pradžia, turbūt penkis kilometrus bėgau per kokias 15 minučių. Simas labai svarbų vaidmenį ne tik man, bet ir visiems Lietuvos bėgikams atlieka. Jis praskina kelią, parodo, kas yra įmanoma. Man labai smagu, kad dabar treniruojamės greta, tai tikrai motyvuoja. Lygiuojuosi į Simą ir tikiuosi, kad ne vienus metus galėsiu tobulėti taip, kaip jis“, – pasakoja G. Valinčius.
Būtent G. Valinčius šių metų žiemą S. Bertašiui metė itin rimtą iššūkį Lietuvos uždarųjų patalpų čempionate Kaune. Įspūdingą finišą 3 000 m bėgime pademonstravę lengvaatlečiai varžėsi iki pat finišo linijos, ją daugkartinis šalies čempionas kirto 0,09 sek. greičiau nei G. Valinčius. Visgi pasibaigus varžyboms konkurentai tampa kolegomis ir taip toliau padeda vienas kitam judėti į priekį. S. Bertašius tikina, kad tikrai turi ko pasimokyti ir iš jaunesnio bėgiko.
„Treniruočių stovyklose aplink save esu turėjęs daug įvairiausių žmonių. Ir su geriausiais maratonininkais yra tekę kartu gyventi, ir su įvairiais kitais pajėgiais užsieniečiais. Jie dažniausiai būdavo vyresni už mane ir tikrai turėdavau ko iš jų pasimokyti. Kai pernai pirmą kartą kartu su Giedriumi važiavome į stovyklą, atrodė, kad galbūt iš jo nebus ko pasimokyti.
Visgi kaip tik toks šviežias oro gūsis atėjo, jis atnešė kažkokių naujovių į bendrą rutiną. Tikrai yra daug ko pasimokyti. Svarbu, kad su Giedriumi nėra jokios trinties. Daug vienijančių faktorių turime, todėl jokių kaukių stovykloje užsidėti nereikia, abu galime būti savimi“, – dėsto S. Bertašius.
Stovykla Afrikos aukštikalnėse
S. Bertašius ir G. Valinčius vasaros sezonui kartu ruošiasi ne pirmą kartą. 2025-aisiais jie treniravosi Europos aukštikalnėse, o šiemet nusprendė išbandyti kur kas daugiau pranašumų turinčią kryptį – Afriką. Tituluočiausias Lietuvos bėgikas juodajame žemyne jau yra stovyklavęs, o G. Valinčiui šis kartas yra pirmas.
„Man tai visiškai nauji potyriai. Daug bėgikų dažnai stovyklauja Kenijoje ar dar kažkur ir dabar galiu suprasti, kodėl jie vyksta būtent į Afriką. Pirmiausia – tai čia orai labai geri: nesinorėtų, nei kad šilčiau būtų, nei kad vėsiau. Visgi pagrindinis geras dalykas yra didelis aukštis virš jūros lygio. Dulstromo miestelis, kur stovyklavome didžiąją laiko dalį, buvo dviejų kilometrų aukštyje. Nėra daug vietų, kur gali gerai treniruotis, bėgioti tokiame aukštyje. Apskritai aukštikalnėse esu ne pirmą kartą, bet dabar jaučiu, kad organizmas gerai prie visko prisitaikė. Jaučiuosi gerai sustiprėjęs, o pati Afrika tikrai nenuvylė“, – su džiaugsmu patirtimi dalinasi G. Valinčius.
Elitiniai bėgikai į aukštikalnes treniruotis vyksta itin dažnai. Pagrindinė to priežastis – aukštis virš jūros lygio, sukuriantis kur kas sudėtingesnes sportavimo sąlygas. Taigi, kokią naudą galiausiai atneša šios treniruotės?
„Atvykome į Afriką, nes norėjome pasiruošimą sezonui pradėti anksčiau. Įprastai pradėdavome tik balandžio viduryje, – LRT dėsto S. Bertašius. – Pasirinkimų Europoje nėra labai daug, nes kovo viduryje nemažai trasų dar slepiasi po sniegu. Be aukščio virš jūros lygio, tai buvo dar viena priežastis, lėmusi Afrikos pasirinkimą.
Oro slėgis aukštikalnėse yra mažesnis, todėl gauname mažiau deguonies. Galima sakyti, kad organizmas vargsta, nes nėra pakankamai aprūpinamas deguonimi. Vyksta tam tikra gynybinė reakcija, dėl jos gaminasi raudonieji kraujo kūneliai, eritrocitai. Beveik septynias savaites čia dirbame, adaptuojamės, nes per kelias savaites organizmas nespėtų suprasti, kas vyksta. Galima sakyti, kad dabar jau bėgiojame beveik tokiais pat greičiais, kaip ir jūros lygyje. Belieka baigti stovyklą, nusileisti žemyn ir išnaudoti šį aukštikalnių stovyklos efektą, jis turėtų persikelti į rezultatus varžybose.“
Sporte, kaip ir bet kur gyvenime, greta naudos ir pranašumų visada yra rizikų ir sunkumų. Profesionaliajame sporte ši riba itin plona ir trapi. Viską įvertinus kruopščiai ir tiksliai, galima pasiekti puikių rezultatų, tačiau tam tikras neapdairumas gali atvesti iki traumų ir t. t. Čia puikiai tinka gana negailestingų aukštikalnių pavyzdys.
„Sportas turi būti labai apskaičiuotas, negali pernelyg persistengti. Viską aukštikalnėse darome su tam tikra intencija, dėl tam tikros priežasties – treniruotėse atliekame kapiliarinio kraujo laktato matavimus, stovykloje sekame įvairius kitus parametrus. Pavyzdžiui, kai čia užtikrini lengvesnį bėgimą, sulėtini tempą, viskas būna gerai. Šiaip turbūt labai lengva būtų pirmomis savaitėmis aukštikalnėse bėgti dideliu tempu, bet vėliau palaipsniui gali ateiti nuovargis ir kitos bėdos“, – svarsto G. Valinčius.
Jo ir S. Bertašiaus duetas turi ir jaunatviško veržlumo, ir patirties brandos. Pavyzdžiui, S. Bertašiui tai jau ne pirmas kartas aukštikalnėse, todėl būtina įvertinti situacijas ir daryti žingsnius, paremtus žiniomis, savo organizmo ir jame vykstančių procesų supratimu.
„Mano pirma stovykla aukštikalnėse buvo prieš devynerius metus Zakopanėje. Ten buvo viso labo 900 m aukštis virš jūros lygio. Tada prisitaikyti buvo sunku, organizmas kitaip reagavo. Dabar po 9–10 metų atvykau į 2 km aukštį ir organizmas reaguoja žymiai lengviau. Užteko vos kelių dienų, kad bėgdamas vėl jausčiausi gerai. Žinoma, pavyzdžiui, miegant širdies pulsas yra žymiai aukštesnis, o tai atskleidžia, kad kūnas tinkamai nesiilsi. Treniruotėse to tarsi pernelyg ir nejauti, bet turi atsižvelgti, kad organizmas vis tiek nėra taip pailsėjęs, kaip sportuojant jūros lygyje. Negaliu sakyti, kad čia vargstu, tačiau organizmas tyliai kažkur tikrai kenčia“, – dalinasi S. Bertašius.
Afrikos egzotika
Be abejo, sporto stovykla kitame žemyne, šiuo atveju Afrikoje, yra ir tam tikras nuotykis, kitokia istorija. LRT S. Bertašiaus ir G. Valinčiaus paklausė, su kokiomis įdomesnėmis situacijomis, dar geriau supažindinusiomis su Afrika, jiems teko susidurti per daugiau nei mėnesį laiko. Abu lengvaatlečiai sutaria, kad iš vienos pusės – Pietų Afrikos Respublika primena puikiai pažįstamą Europą, tačiau iš kitos – turi ir itin egzotiškų bruožų.
„Pietų Afrikos Respublika ne taip stipriai ir skiriasi nuo Europos. Bėgdamas, kai jau prie visko pripranti, net šiek tiek pamiršti tą faktą, kad esi kažkur Afrikoje. Man netgi vaizdas čia kartais primena JAV, kur studijavau ir tikrai daug laiko praleidau.
Vienas iš įsimintinesnių dalykų buvo toks, kad važiuodami į treniruotę ant kelio pamatėme nuodingą gyvatę. Buvo toks įdomus momentas, nes vėliau pasitikslinome, kad ten tikrai buvo gana nuodinga gyvatė. Nuo tada galbūt atsargiau ėmiau vaikščioti žole, apibėgti dumblinas vietas ant kelio ir panašiai“, – teigia G. Valinčius.
„Visgi kartais nutinka kažkas tokio, kad tu sugrįžti į realybę: pamatai nuodingą gyvatę ar kitokį gyvūną, vietiniai tau papasakoja apie kasdienį gyvenimą ir vis dar egzistuojantį rasinį susipriešinimą, realius savo gyvenimo pavojus. O dėl kažkokių kuriozų, tai mes galbūt pernelyg atsargiai elgiamės, kad jų nepatiriame. Galbūt kiek linksmesnių istorijų buvo su vietiniais žmonėmis, – sako S. Bertašius. – Pavyzdžiui, žmonės patys sau susikuria darbo vietas ir mašinų stovėjimo aikštelėje parodo, kur ir kaip galima pastatyti automobilį, o vėliau prašo pinigų. Taip pat sykį išėję iš kavinės radome nuplautą savo automobilį, nors to net neprašėme. Ir ne, tai nebuvo kažkoks gražus gestas – turėjome už tai susimokėti.
Buvo dar vienas įdomus atvejis. Mus sustabdė policija, nes nesustojome prie stop ženklo. Grėsė maždaug 50 eurų bauda. Nesinorėjo nei baudos mokėti, nei turėti nemalonumų. Žinoma, nesame tie, kurie siūlytų kyšį ar kažką panašaus. Tiesiog užteko atsisukti į tą sankryžą, kurioje nesustojome, ir parodyti, kad niekas prie to stop ženklo nestoja. Tada pareigūnas su mumis dar šiek tiek pasikalbėjo, paklausė, kur važiuojame, ir tiesiog palinkėjo sėkmės.“
Per daugiau nei šešias savaites lengvaatlečiai, be jokios abejonės, spėjo pasiilgti Lietuvos ir artimųjų. S. Bertašius taip pat pasiilgo mylimų bėgimo trasų Vilniuje, o G. Valinčius – darbo su treneriu Jonu Žakaičiu ir kavos gėrimo vietinėse kavinėse. Tiesa, vietinėse kavinėse Pietų Afrikos Respublikoje bėgikai turėjo progų išvysti taip pat neįprastų, bet akis itin džiuginusių vaizdų.
„Kavos gėrimas čia yra tarsi atskira pramoga. Kavinėse sutinki visus miestelio bėgikus: Keely Hodgkinson, Femke Bol, George`ą Millsą, Azeddine`ą Habzą. Vilniuje to tikrai nepamatysi“, – šypsosi S. Bertašius.
Vasaros tikslas – Europos čempionatas
2026-ųjų žiemą abu vidutinių nuotolių bėgikai fiksavo įspūdingus rezultatus. S. Bertašius gerino Lietuvos uždarųjų patalpų rekordus 3 000 m ir 5 000 m distancijose ir šalies čempionate iškovojo du aukso medalius. O štai G. Valinčius pasiekė naują Lietuvos 10 km bėgimo rekordą. Valensijoje vykusiose varžybose bėgikas nuotolį įveikė per 28:19 min. ir sugebėjo užimti itin aukštą 53-ią vietą. Šiose varžybose dalyvavo daugiau nei 14 tūkst. bėgikų iš viso pasaulio.
Vasaros sezonas prasidės netrukus, pirmieji startai jau taip pat ne už kalnų, o horizonte šmėžuoja ir svarbiausios šių metų varžybos – Europos čempionatas. Jis rugpjūčio 10–16 dienomis vyks Birmingame (Didžioji Britanija), o tiesiogines varžybų transliacijas bus galima stebėti per LRT. S. Bertašius tiki, kad pirmenybių durys gali būti pravertos.
„Tai tikrai yra svarbiausias metų startas, nes nėra šiemet pasaulio čempionato. Europos pirmenybės būtų tikslas. Jose esu dalyvavęs du kartus – 2018 m. Berlyne ir 2022 m. Miunchene. 2024 m. į Romą nepavyko nuvažiuoti. Manau, jei nori laikyti save profesionaliu sportininku, turi taikytis į aukščiausius tikslus.
Abu žinome, kad norint ten patekti reikės bėgti arti Lietuvos rekordo, galbūt netgi greičiau. Treniruotės mums sekėsi neblogai, abu turėjome gana gerus žiemos sezonus. Turime tikrai nemažai šansų patekti į Europos čempionatą. Manau, kad vasarą patriukšmausime. Jeigu patriukšmausime pakankamai, tai ir atsidursime Birmingame“, – viltingai sako S. Bertašius.
G. Valinčius kalba kiek atsargiau, bet pabrėžia, kad atstovauti Lietuvai visada yra didžiulė garbė ir pasiekimas, o Senojo žemyno pirmenybės atverstų naują puslapį jo karjeroje.
„Iš savo pusės galiu pasakyti, kad į Europos čempionatą žiūriu truputį ne taip drąsiai, nes man tai būtų pirmas suaugusiųjų Europos čempionatas. Žinau, kad jeigu bėgsiu greitai, tai anksčiau ar vėliau iki jo prasibrausiu. Taigi, mano tikslas šiemet tiesiog pagerinti visus savo asmeninius rekordus.
Už mažiau nei mėnesio startuosiu Europos 10 km taurės varžybose. Jau sklinda kalbos, kad ten bėgs ir tituluotas prancūzas Jimmy Gressier. Vėliau dalyvausiu ir pasaulio bėgimo plentu čempionate. Žinau, kad bent kelis kartus galėsiu vilkėti Lietuvos aprangą. Noriu kuo geriau atstovauti savo šaliai. Na, o jeigu pavyktų prasibrauti į Europos čempionatą Birmingame, tai būtų tikra vyšnia ant torto“, – pokalbį apibendrina G. Valinčius.
