Viename žiūrovo akiai patraukliame televizijos seriale apie legendinių Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų kūrimąsi Kaire kalbasi anglų karys ir žvalgybininkė iš Prancūzijos Alžyro.
„O jeigu aš nutarčiau pasipiršti tau, kas būtų“, – klausia merginos kariškis, kol toji valo jam iš dykumos parsivežtas pūliuojančias žaizdas. „Aš pasakyčiau tau, kad dabar vyksta karas, kurį mes pralaimime, ir apie nieką daugiau aš negaliu galvoti“, – atsako mergina seriale.
Tikram gyvenime Ukraina nepralaimi karo, bet jis vyksta, ir kartais iš tiesų sunku galvoti apie ką nors kita. Tuo sunkiau, jei Ukrainoje turi draugų. Jeigu žinai, kad fronte moterys ir vyrai šąla, kad jie pamiršę sveiką miegą, gerą maistą. Kad rizikuodami gyvybėmis eina parnešti draugų kūnų ir vadovybei, kuri bando apeliuoti, kad gyvi svarbiau, atsako: „po karo išsiaiškinsim. Kaip aš jo šeimai pasakysiu, kodėl neparnešiau, o palikau“.
„Ką aš jų šeimoms pasakyčiau, jeigu palikčiau be pagalbos“, – turbūt galvoja tie, kas šiandieną padeda Ukrainai. Tiems jos kariams, kurie per švento Nikolajaus dieną, kai Ukrainos vaikai gauna dovanų kaip mūsų per Kalėdas, kovojo fronte, ieškojo diversantų, saugojo oro erdvę, numušinėjo į miestus leidžiamas minas. Ir tiems, kurie turėjo ypatingą užduotį, su žvaigždute, nes sunkią. Nuvežti būrio dovanas nuo likusių gyvųjų žuvusių karių vaikams.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų armijos amžiaus vidurkis per vėliausią karo fazę stipriai pasislinko į vyresnę pusę. Vaikus jau užauginę žmonės eina į karą, kad laimėtų laiko tiems, kurių vaikai dar tebėra mažiukai. O Rusija, kurioje žmogaus gyvybė jau seniai nėra svarbi – jeigu iš viso kada buvo – meta į karo mėsmalę naują patrankų mėsą ir niekaip nepasibaigiančią amuniciją. Kasdien paliekančią naujus našlaičius.
Tarp tų, kas girdi dabar mane per radiją, tikrai yra žmonių, kurie šiandien planuoja pirkti paskutinės minutės dovanas. Ir tikrai yra tokių, kurie jų nebepirks, nes stabtelės, minutę kitą pagalvos ir sugebės savo artimiesiems paaiškinti – mes dar turėsim laiko dovanoms. Kai Ukraina nugalės blogio valstybę Rusiją. Mūsų padedama. O dabar tie pinigai, jei paaukoti Ukrainai, gali laimėti laiko Ukrainos armijai. Kuriam nors kariui arba karei. Kokiam nors Ukrainos vaikui gali išsaugot tėtį arba mamą. Neleisti jų nužudyti šaliai, kuri grobia svetimus vaikus ir laiko tam, kad kada nors pasiūlytų iškeisti belaisvių mainuose, kokius penkis į vieną Putinui svarbų pakaliką.
Gražių mums visiems švenčių. Ukrainos kariai jų tokių neturės. Kol bus gyva blogio valstybė Rusija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
