Ak, kiek norinčių išpešti lašelį naudos sau iš bet ko: iš garsios asmenybės mirties ar iš politinės tragedijos. Minios teisuolių plūsta į nelaimės vietą, tvirtindamos: „Jau aš jų vietoj!..” Tarsi kuo skambesnis įžeidimas ir kuo gilesnis pažeminimas virstų skydu nuo eilinių įtarimų, netrukus galinčių kristi ant smerkiančios galvos.
2016 m. gegužės 12-oji kurį laiką vadinta juodžiausia diena Lietuvos parlamentarizmo istorijoje. Kaipgi ne – tą dieną paaiškėjo apie kratas ir 100 tūkst. eurų kyšį pas Eligijų Masiulį, kurio vedamas Liberalų sąjūdis po kelių mėnesių turėjusiuose vykti Seimo rinkimuose buvo užsitikrinęs gana realius šansus į valdančiąją daugumą, kaip ir pats pirmininkas – į premjero postą.
Toliau viskas vyko kaip pagreitintoje kino juostoje. Tą pačią dieną E. Masiulis žurnalistams tvirtino: „Esu žmogiškąja prasme labai sukrėstas, norėčiau tiek daug pasakyti.“ Tą pačią dieną jis pranešė, kad traukiasi iš partijos vadovo pozicijų, iš pačios partijos ir atsisako Seimo nario mandato. Visi (beveik) Liberalų sąjūdžio vadai tam garsiai pritarė. Drama, persikėlusi už politinės arenos ribų, faktiškai išsisėmė, nepaisant tuo metu labai aktyvių pirmininku norėjusio / nebenorėjusio būti Antano Guogos pastangų.
Šių metų sausio 23-iąją parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pavadino viena sunkiausių Seimo istorijoje. O Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pasakė, kad tai, kas įvyko, sukėlė šoką ir tapo labai rimtu smūgiu partijai.
Tada prasidėjo šokinės reakcijos į žinią, kad partijai nepriklausęs, bet konservatorių į Seimą atvestas Kristijonas Bartoševičius tą patį rytą pranešė atsisakantis Seimo mandato gal ne tik dėl asmeninių ar sveikatos reikalų. Kad pasitraukimas gali būti susijęs su prokurorų keliomis valandomis vėliau į Seimą atneštu prašymu naikinti jo teisinę neliečiamybę dėl įtarimų pedofilija.
Skandalo maišas atsirišo. Pati žvitriausia oponentė suskubo pasidalyti manymu, esą konservatoriai padarys viską, kad prokuratūros informacija nepasiektų Seimo ir visuomenės, nors tuo pat metu prokurorai jau skelbė įtarimų sulaukusio vis dar politiko pavardę. Naratyvas apie bandymus nuslėpti netrukus peraugo į pastangas įspėti – esą ne be partijos žinios K. Bartaševičius suskubo vizito Čilėje metu atsisakyti mandato.
Kol vieni ant visos partijos tepė pedofilijos ženklą, o kiti ieškojo genetiškai užkoduotos kaltės įrodymų, konservatorių viršūnės stoiškai tylėjo. Į tragedijos sūkurį įmetusios Seimo frakcijos seniūnę. Ir situacijos negerino tik beveik po pusės paros iš Briuselio atskambėjęs rašytinis pirmininko pranešimas, kad jie nesikrato atsakomybės ir yra šokiruoti. Vėliau pateiktas paaiškinimas, kad „dėl techninių, politinių uždavinių“ kartais nebūtinai įmanoma adekvačiai greitai reaguoti, nuskambėjo panašiai kaip paties K. Bartoševičiaus paaiškinimai apie vis naujas apsisprendimo trauktis iš Seimo priežastis.
Kol vieni ant visos partijos tepė pedofilijos ženklą, o kiti ieškojo genetiškai užkoduotos kaltės įrodymų, konservatorių viršūnės stoiškai tylėjo.
Ar partijai padėjo po paros nuskambėjęs premjerės pasisakymas? „Jei kam nors bus lengviau, kad atsiprašysiu, aš tikrai galiu atsiprašyti, nematau jokios problemos“, – sakė.
Konservatorių prezidiumo, prieš tai posėdžiavusio, „atsiprašau“ nuskambėjo tik po trijų dienų. Kai kalbų, apkalbų, gandų ir interpretacijų malūnas jau sukosi visu smarkumu. Numojus ranka į situaciją, į aukų išgyvenimus, į elementarų padorumą.
Ką padarė konservatoriai? Pateikė siūlymą. Kurį net koalicijos partneriai įvertino kaip reakciją į ad hoc atvejį.
Prieš 2 m. taip bandyta siūlyti atimti galimybę ateityje kandidatuoti į Seimą iš mandato atsisakiusio asmens (Ramūnas Karbauskis). Dabar gimė siūlymas inicijuoti diskusiją dėl Seimo nario teisinės neliečiamybės instituto panaikinimo.
Tokia diskusija galima. Ir panašūs siūlymai Seime pasikartoja nuo maždaug 2010 m. (tąkart toks vienas Petras išvengė teisėsaugos rūstybės Seimui nusprendus jo neatiduoti tyrėjams į rankas; paskui panašios situacijos kartojosi dar kelis kartus).
Bet šį kartą idėjos gaivinimas atrodo, švelniai tariant, beviltiškas. Ir kokias pasekmes jis gali atnešti, papasakoti konservatoriai gali prašyti ne kokio svetimo – saviškio Manto Adomėno, kuris ne taip seniai, 2017-aisiais, vieną negražią dieną sulaukė generalinio prokuroro vizito į Seimą, prašant atimti jo teisinę neliečiamybę, nes keleriais metais anksčiau politikas tokios vienos esybės televizinį kūrinį pavadino „perkama ir parduodama žiniasklaida“.
Ko labiausiai trūksta, sunkiausiai Seimo dienai virstant savaite, o gal mėnesiu? Padorumo. Iš visų pusių. Užuot ekstazėje šokant kankaną ant pasitikėjimo Seimu griuvėsių.
