Šiemet istorija kartojasi. Kaip visada, tą žinau dar nesulaukusi Kalėdų ir neišpakavusi dovanų, tarp kurių bus tokių, dėl kurių džiūgausiu, deja, bus ir tokių, kurios sugadins nuotaiką. Gavus prastą dovaną ištinka dvigubas susierzinimas. Visų pirma, savaime aišku, dėl niekam nereikalingo daikto. Antra, dėl etiketo diktuojamos būtinybės apsimesti patenkinta, gavus tą dovaną ir už ją padėkoti.
Dėkoti reikia netgi tuomet, jei prieš tai šimtąsyk sakiau, kad „man nereikia jokių materialių daiktų“ ir „prašau mano vaikams nepirkti nieko iš plastiko“.
Bet kas belieka, kai likus dviem savaitėms iki Kalėdų nuo vienos giminės moters gaunu žinutę: „Vis tiek nupirkau tavo vaikams EDUKACINIŲ žaidimų“?
Nė nemėginsiu apsimesti, jog pastarosios dovanos irzulyje neslypi mano mamiška kaltė dėl to, kad per mažai laiko praleidžiu su savo vaikais. Kad nesėdžiu su dukromis prie namų darbelių ir nežaidžiu su jomis beveik jokių edukacinių žaidimų, ypač tokių, kuriuos norint žaisti reikia nukraustyti stalą ir kažką išimti iš dėžučių.
Slypi, dar ir kaip. Kita vertus, pasitaiko, kad ir paties dovanotojo intencija būna pasyviai agresyvi žinutė. Pavyzdžiui, apkūniam žmogui dovanojant narystę sporto klube arba vienišai draugei įteikiant knygą „Kaip susirasti vyrą“ ir panašiai. Dar būna ir trečias variantas: gavėjas dovaną traktuoja kaip tyčinę užuominą, kai dovanotojas paprasčiausiai žioplai nepagalvoja, kokią žinutę neša jo dovana.
Kalėdos tik apsunkina šį nematomą darbą, mat statistinė mamytė išrenka ir nuperka dovanas vaikams, vyrui, savo tėvams ir uošviams, kaimynams, draugams, savo ir vyro bendradarbiams.
Štai dabar ir aš spėlioju: ar ta edukacinius žaidimus dovanojanti giminės moteris bando pasakyti, kad aš – nepakankamai gera mama, ar nuoširdžiai rūpinasi mano vaikų išprusimu? Turbūt ne veltui kai kurie socialiniai psichologai savo karjeras paskiria būtent dovanojimo, kaip socialinio reiškinio, tyrinėjimui. Viskas čia gerokai klampiau ir kartu gerokai paprasčiau, nei galima tikėtis.
Kad ir kiek pykčiau dėl vartojimo ir Kalėdų komerciškumo, man tikrai nepavyks apsimesti, kad nemėgstu gauti dovanų. Mėgstu, ir dar kaip. Svarbiausia, kad dovana būtų gera. Tačiau kas yra gera dovana? Objektyviai į šį klausimą atsakyti įmanoma tik abstrakčiai: tai tokia dovana, kuri tinka ir patinka jos gavėjui, kuri suteikia džiaugsmo ir jausmą, kad dovanotojas gavėją pažįsta arba labai vertina.
Gerą dovaną išrinkti sunku – tą jums gali patvirtinti ne tik po parduotuves paskutinę minutę karštligiškai lakstantys vyrai, bet ir mokslininkai, kurių teigimu, didžiausios sėkmės susilaukia dovanos, parodančios, kad dovanotojas atsižvelgia į gavėjo troškimus. Turbūt dėl to laukiamiausios metų dovanos yra tos, kurias išrenka mano sutuoktinis – kaskart nekantriai laukiu, kol sužinosiu, nes per jo teikiamas dovanas pamatau ir tai, kaip jis mato mane. O juk dovanojimo aktas tam ir skirtas – pranešti, kad tu man rūpi, noriu tave pradžiuginti ir žinau, kas tau patinka.
Dovanos – papildomas krūvis šeimos moterims
Kadaise čia rašiau apie šeimos moterims tenkantį nepastebimą ir visuomenės nevertinamą protinį bei psichologinį krūvį, angliškai vadinamą „mental load“, kai tenka prisiminti ir sužiūrėti dešimtis, jei ne šimtus, kasdienybės smulkmenų: vaikų vizitus pas gydytojus, visokius darbelius ir dalykus, kuriuos vaikai turi neštis į mokyklą, vaistus nuo kirminų naminiams gyvūnams, žinoti, kur padėtas indaplovės garantinis lapelis, paimti batus iš taisyklos ir t. t. Dažna moteris sąrašą galėtų tęsti ilgai.
Kalėdos tik apsunkina šį nematomą darbą, mat statistinė mamytė išrenka ir nuperka dovanas vaikams, vyrui, savo tėvams ir uošviams, kaimynams, draugams, savo ir vyro bendradarbiams. Tuo tarpu vyras nuperka dovaną žmonai ir jaučiasi didvyris, du kartus per metus išrinkęs kažką iš bobiško skyriaus PATS. Čia, žinoma, begėdiškai stereotipinis, seksistinis naratyvas, tačiau dar liūdniau, kad jis dažniau, nei norėtųsi, atitinka realybę.
Jei jūsų šeimoje taip nėra, tai labai nuoširdžiai džiaugiuosi. Pati esu būtent ta visiems viską superkanti mama ir jau svarstau kurti peticiją prieš Kalėdų Senelio lytį. Kalėdų Senelis yra moteris ir tai žinoti turėtų kiekvienas vaikas.
Gera proga pasveikinti visus sykiu
Kita vertus, nors esu prieš vartojimą dėl vartojimo, Kalėdų dovanų bumas man patinka tuo, kad visiems dovanas superku vienu metu. Šį laikotarpį traktuoju kaip galimybę parodyti meilę ir dėkingumą žmonėms, kurie man yra svarbūs. Ypač tiems, kuriems kitomis progomis dovanų nedovanoju, pavyzdžiui, mūsų kavinės darbuotojams, retai matomiems draugams. Nors daug kas dūsauja ir piktinasi, kad staiga reikia tiek daug dovanų supirkti, man asmeniškai lengviau per mėnesį supirkti visiems, nei visus metus perkalioti pavienius skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.
Juk išrinkti dovaną – atsakingas darbas, kurį tam tikruose visuomenės sluoksniuose atlieka dovanų konsjeržai ir profesionalūs dovanų konsultantai. Beje, jų teigimu, vertingiausios, t. y. didžiausią socialinį kapitalą savyje talpina netikėtos, būtent be progos teikiamos dovanos. Tai susiję su gavėjo lūkesčiais. Kalėdmečiu ir ypač per gimtadienį žmogus tikisi gauti dovanų, todėl jo lūkesčiai, kokia turėtų būti dovana, yra didesni. Netikėtai gavęs dovaną žmogus ne tik nustemba, jaučiasi įvertintas, mėgstamas, bet ir labiau vertina dovaną, nes jos apskritai nesitikėjo.
Įdomu tai, kad staigmenos faktorius dažnai pakiša koją – dovanotojai linkę jį pervertinti, manydami, kad svarbiausia dovanos gavėją yra nustebinti. Tačiau tyrimai tvirtina, kad dovanų gavėjai labiausiai vertina tas dovanas, kurias gavę jie jaučiasi suprasti arba išgirsti, t. y. gauna tai, kas jiems patinka arba ko patys paminėjo, kad nori. Kitaip tariant, bičiulis turbūt labiau džiaugsis gavęs praktišką daiktą, tarkime, šlepetes, nei niekaip nepritaikomą egzotišką, pavyzdžiui, kokią nors statulėlę ar muzikos instrumentą (pavyzdžius galvoju subjektyviai – pati nemoku groti jokiu muzikos instrumentu ir po namus nevaikštau basa).
Dovanojimo etiketas
Ruošdama šį tekstą perskaičiau ne vieną su dovanojimu susijusį tyrimą, taip pat įvairių dovanojimą, kaip reiškinį, tyrinėjančių mokslininkų įžvalgas, prisiminiau savo pačios gautas ir dovanotas geriausias bei blogiausias dovanas. Jūsų dėmesiui – subjektyvi dovanojimo etiketo atmintinė, kuri, labai tikiuosi, bus naudinga šiuo dovanų karštligės metu.
1. Dovanojimas – viena iš meilės kalbų. Tad neverta per daug jaudintis, ar tiks, ar ne per prasta. Svarbiausias dovanos tikslas – parodyti dėmesį. Atsipalaiduokite.
2. Dovanų kortelė yra geresnė dovana nei pinigai. Mano galva, dovanoti grynuosius yra vulgaru. Dar atrodo, kad „taip tingėjau tau ką nors išrinkti, kad net dovanų čekio niekur nenupirkau“.
3. Geras tonas yra nesitikėti dovanos atgal, nedovanoti iš išskaičiavimo.
4. Grupinė dovana yra puiki idėja norint padovanoti žmogui didesnės vertės išsvajotą daiktą ar patirtį. Pavyzdžiui, kai keli žmonės susimeta geram laikrodžiui ir panašiai.
5. Per brangi dovana gali žmogui sukelti nejaukumo jausmą, pastatyti į nepatogią padėtį.
6. Dovana turi būti suvyniota į popierių arba specialiame maišelyje – taip ji virsta dovana, o ne pirkiniu, daiktu. Be to, popierius rodo dovanotojo pastangą, o gavėjui suteikia papildomą, malonią išpakavimo patirtį.
7. Visada gera idėja dovanas pirkti iš mažų verslų ir vietinių gamintojų.
8. Nemandagu ant dovanos palikti kainą, bet mandagu įdėti čekį, kad žmogus galėtų dovaną pakeisti tinkamesne. JAV tam specialiai spausdinami „dovanos čekiai“ – tai beveik toks pat čekis, kaip ir gaunamas atsiskaitant, tik ant šio nebūna nurodyta dovanos kaina.
9. Dovanos ne visada turi būti materialūs daiktai. Galima ir labai smagu dovanoti patirtis ar net laiką kartu.
10. Gražu ir pagarbu, kai šalia dovanos užrašomas ir atvirukas.
11. Nedera teikti dovanas kitiems žmonėms matant, ypač jei kitiems dovanų neteiksite.
12. Visada geriau išrinkti dovaną iš gavėjo pageidavimų sąrašo, jei toks yra, nei mėginti jį nustebinti ir prašauti.
13. Visada verta paklausti, ko gavėjas norėtų. Pamenate istoriją apie žmoną, kuri nusikirpo ir pardavė savo plaukus, kad nupirktų vyrui grandinėlę ant laikrodžio, o vyras pardavė laikrodį, kad nupirktų žmonai šukas? To būtų nesunkiai išvengta, jei sutuoktiniai būtų paprasčiausiai pasikalbėję ir vienas kito paklausę: ką nori gauti dovanų?
14. Renkant dovanas kitų tautų ir kultūrų žmonėms visada verta pasidomėti jų papročiais. Priešingu atveju dovana gali netyčia įžeisti. Pavyzdžiui, Japonijoje net restorane atsiskaitant kreditine kortele šią reikia paduoti abiem rankomis, tas pats galioja ir dovanoms. Arabų kraštuose nepridera vyrams dovanoti nieko iš aukso ar šilko. Kinijoje priimtina dovanas dovanoti iškart po dvi, t. y. tų pačių daiktų poras – šitaip įkūnijama gausa ir harmonija.
Dabar svarstau, ką ir kaip priimtina ir nepriimtina dovanoti Lietuvoje. Pirmiausiai galvon šauna lyginis gėlių skaičius, kuris pas mus tinka tik laidotuvėms. Dar vienas dalykas, į kurį lietuviai žiūri kreivai, – atiduoti ką nors savo, kokį seną daiktą iš namų. Man anksčiau tai atrodė nepagarbu, o gyvendama Havajuose patyriau, kad tai gan įprasta, ypač per vaikų gimtadienius.
O kaip jums atrodo? Kokia dovana jus pradžiugintų, o kokia įžeistų? Kviečiu pasidalyti savo pageidavimais komentaruose. Labai gali būti, kad net pats Kalėdų Senelis tai perskaitys.
Su artėjančiomis.
