Prieš kelias dienas Lukašenkos režimo valstybinės televizijos vedėja Ksenija Lebedeva susirūpino, kad negali susisiekti su savo informatoriumi Lietuvoje Mantu Danieliumi. Šis jai net iš anksto įrašė savo pasisakymą, kad esą laukia saugumiečių savo namuose.
Kur žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje? – keletą kartų klausia K. Lebedeva, o M. Danielius jau pristatomas kaip politinis kalinys. Sulaikytas neva už tai, kad labai norėjo tiesos ir papasakojo visam pasauliui apie sunkią pabėgusių baltarusių kasdienybę Lietuvoje, pinigų plovimą opozicinėse organizacijose ir kad baltarusių vyrai neva prievarta siunčiami į Ukrainos frontą.
Šias propagandines klišes turėtų iliustruoti M. Danieliui interviu davęs buvęs Kosto Kalinausko pulko karys, neseniai grįžęs iš karo. Kiti baltarusiai, rašantys Ksenijai žinutes. Ir lietuviai, pavyzdžiui, pagalbą ukrainiečiams kariams vežiojantis tautininkas Sakalas Gorodeckis. Jo taip pat M. Danielius klausinėjo apie K. Kalinausko pulką ir Ukrainoje kariaujančius baltarusius, kaip baltarusiai čia, Lietuvoje, gyvena be dokumentų.
Jis, žinoma, samprotauja. Į M. Danieliaus kamerą. Tiesiai lukašenkai ir putinui į ausį.
Bent jau buvusį K. Kalinausko pulko karį M. Danielius kalbina apsimetęs JAV ambasados darbuotoju. Kuo apsimetė, kai kalbino S. Gorodeckį, paklausėme, bet atsakymo dar negavome.
Apgaudinėti M. Danieliui nebuvo sunku, nes teisininku save vadinantis veikėjas Lietuvoje veikiančioms kai kurioms opozicinėms baltarusių organizacijoms teikė įvairių paslaugų. Vedė seminarus, konsultavo, rengė dokumentus. Bet svarbiausia – buvo šalia.
Organizacijų „Nash Dom“ ir „Dapamoga“, kurios skelbiasi padedančios iš Baltarusijos pabėgusiems režimo persekiojamiems žmonėms, buvo laikomas patikimu partneriu. Kadangi jį laikė patikimu, nuo režimo pabėgę baltarusiai kreipdavosi į jį pagalbos.
Kad M. Danielius tekina informaciją Lukašenkos televizijos darbuotojai K. Lebedevai, išsiaiškino ir paskelbė dar rugpjūtį baltarusių opozicinio leidinio „Nasha Niva“ žurnalistai. Pasirodo, buvo daugiau baltarusių, kurie į jį kreipėsi pagalbos, o jis iškvosdavo, ką šie žino apie Baltarusijos opoziciją, Lietuvoje saugomą nuo režimo pabėgusią išrinktą prezidentę Svetlaną Cichanouskają ir siuntė į Minską.
Lukašenkos režimo televizijos kanalo darbuotoja K. Lebedeva apie Lietuvoje veikiančią Baltarusijos opoziciją yra parengusi ne vieną reportažą. M. Danielių, panašu, demaskavo jo padarytas minėtas interviu su buvusiu K. Kalinausko pulko kariu.
Savo paties vaizdo įraše Lebedevos laidai M. Danielius bravūriškai aiškina, kad jo tikslas ir buvo įsiskverbti į Baltarusijos opozicines organizacijas ir išsiaiškinti, kaip jos esą švaisto Vakarų fondų pinigus. Bet toks jo „atseit žaidimėlis“ baigėsi, nes Lietuvos teisėsauga už įtariamą šnipinėjimą M. Danielių sulaikė bent porai mėnesių.
M. Danieliaus kaip veikėjo neliko.
Bet liko visi kiti ir daug klausimų kelioms baltarusių organizacijoms. Ir jų vadovėms Olgai Karač ir Natalijai Kolegovai. Nė viena iš jų, ar jas kalbintų lietuvių, ar Baltarusijos opozicijos žurnalistai neprisiima atsakomybės už savo veiksmus ir dievagojasi, kad ryšius su M. Danieliumi nutraukė dar kovą.
M. Danielių, pasakoja jos, įtraukė į savo veiklą dėl to, kad teisininkų, kurie padėtų opozicijai, labai trūksta, o čia – kvalifikuotas ir dar paslaugus savanoris.
O. Karač teigia, kad jos ir savanorės, baltarusės bei ukrainietės, matė, jog M.Danielius išskirtinai daug dėmesio skiria moterims. Tačiau nesureikšmino. Atvirkščiai – turėjo tam netgi pateisinimą.
„Jis nesukuria įspūdžio vyro, kuris būtų labai populiarus tarp lietuvių moterų. Tad kadangi jis tikrai geras teisininkas, daug davė gerų patarimų žmonėms, kuriems to labai reikėjo. Ir kai jis atėjo čia dirbti savanoriškai, mes galvojome, kad ieško čia sau žmonos, nes baltarusių ir ukrainiečių kartelė galbūt žemesnė“, – sakė O. Karač per spaudos konferenciją.
Net kai kilo įtarimų, kad jis neadekvačiai elgiasi, provokuoja, jos netikrino, su kokiu asmeniu dirba. Tik vėliau, kai M.Danielius pats išviešino, jog esą dirba su KGB, jos patikirno jo socialinių tinklų profilius.
Radusios, kad M. Danielius viename iš socialinių tinklų yra įsidėjęs savo fotografiją su Georgijaus juostele, teigė, buvo labai nustebusios.
Kaip buvo apskritai galima įtraukti į tokią jautrią veiklą – pagalbą nuo lukašenkos režimo pabėgusiems baltarusiams – nė karto nė vienos įstaigos nesamdyto žmogaus, kuris jau buvo ne kartą teistas ir kuris vos išsižiojęs vapalioja nesąmones. Tokias, kaip kad pasakojo „Nasha Niva“ žurnalistams, jog K. Lebedevai padėjo kaip vyras moteriai, nes ši esanti fatališka moteris, tokias vadina „juodosiomis orchidėjomis“ ir kad jis žinojęs, jog ji KGB pulkininkė, o su KGB jam niekas bendradarbiauti neuždraudė.
Visi šie klausimai apie M. Danielių O. Karač ir N. Kolegovai yra labai nemalonūs. Prieš pasirodant „Nasha Niva“ tyrimui apie M. Danielių ir kaip jis įsiskverbė į kelias baltarusių organizacijas, kaip tekino informaciją į Baltarusiją iš šių organizacijų vidaus, N. Kolegova arba asmuo ja prisistatantis pareikalavo neminėti jos pavardės ir prigrasino kreiptis į policiją.
O O. Karač skundžia kitą „Naša Niva“ medžiagą priežiūros institucijoms. Pradėjo nuo Visuomenės informavimo etikos komisijos, ši jokių trūkumų nerado, tai dabar beldžiasi pas Žurnalistų etikos inspektorių.
Šiandien O.Karač apskritai teigia, kad „Naša Niva“ taip pat dalyvauja lukašenkos saugumo atakų tinkle prieš baltarusių opoziciją.
Kai opozicinės organizacijos skundžia ir persekioja opozicinius žurnalistus, jau atrodo įtariai. Ir kai kartojasi tas pats per tą patį visais klausimais – juo labiau.
Aną žiemą LRT Tyrimų skyrius domėjosi N. Kolegovos veikla. Tąkart paaiškėjo, kad po labdaros skraiste sukasi visai išmani schemutė. Su jos organizacijos globa Lietuvon patekę persekiojami baltarusiai buvo apgyvendinami jos ir jos vyro nuomojamuose butuose. Už nuomą dauguma mokėjo iš fondų paramos, o kad kai kurie, kurie nelabai turėjo persekiojimo įrodymų, tokią paramą gautų, Kolegova jiems parūpindavo falsifikuotų gydytojų pažymų. Ant savo blankų.
Paklausti tada pačios Kolegovos, kodėl ji taip elgėsi, nepavyko, nes taip pat pylėsi grasinimai ir draudimai ją minėti ir rodyti.
Jei O. Karač ir N. Kolegova, kuri ypač giriasi itin plačiu pažįstamų ratu, sugebėjo suteikti placdarmą svarbią informaciją režimui tekinusiam šnipui, tai kitas klausimas yra, kaip jos atrenka, kam padeda atvažiuoti į Lietuvą? Tikrai persekiojamam, tiesiog ekonominiam migrantui, o gal lukašenkos agentui?
Nes jei baltarusių opozicijos tarpusavio santykiai ir net jų saugumas jiems draugiškoje šalyje, bet vis dėlto šalia lukašenkos režimo – jų pačių reikalas, nes niekas nepastatys po saugumietį greta kiekvieno baltarusio, vis dėlto klausimas, kas per šias moteris atvažiuoja į Lietuvą ir kaip, jau yra mūsų reikalas.
