Kas būtų, jei teisme sprendžiant prievartavimo bylą, būtų iškelti argumentai, jog auka irgi kalta, nes gindamasi apdraskė prievartautoją ir taip pažeidė jo teisę į sveiką kūną? Juk visi suprantame, kad draskyti kitą žmogų negalima. O štai kitas hipotetinis atvejis: nusikaltėlių įkalinta auka pabėga ir paprašo pagalbos pirmame pasitaikiusiame name. Ją žmonės priima ir laukia, kol atvažiuos policija. Bet juk tokiais veiksmais auka galėjo sukelti pavojų tiems niekuo nekaltiems žmonėms, nes nusikaltėliai galėjo sekti auką ir įsiveržti į tą namą, o tuomet pasekmės būtų neprognozuojamos.
Jau žinau, ką pasakysite: taip nebūna. Tačiau „Amnesty International“ pateikė ataskaitą, pagrįsta būtent tokia logika. Omenyje turiu jos skandalingą dokumentą, kuriame teigiama, jog Ukrainos pajėgos, veikdamos apgyvendintose teritorijose, sukėlė pavojų civiliams. Lyg ne Rusija būtų įsiveržusi į Ukrainą, lyg ne jos raketos ir sviediniai žudytų ukrainiečius. Auka kalta, kad ginasi.
O šios organizacijos vadovė Agnes Callamard paragino ukrainiečius kuo greičiau tokią praktiką nutraukti. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tikriausiai jie turėtų išvažiuoti į laukus ir laukti, kol juos nužudys rusų artilerijos sviediniai. Tokiu atveju labai džiaugtųsi Rusijos generolai.
Ši ataskaita sulaukė teisingos kritikos. Kodėl šiai organizacijai neatėjo į galvą mintis, jog labiausiai civilių saugumu yra suinteresuoti ukrainiečių kariai. Juk jie aukoja savo gyvybes ne dėl kažko, o dėl Ukrainos žmonių. Ukrainiečių kariai žūsta tam, kad rusų kariai negalėtų skersti civilių gyventojų, kaip tai padarė Bučoje, Irpenėje, Mariupolyje ir daugelyje kitų vietų.
„Amnesty International“ ekspertai kažkodėl nevažiuoja į Rusijos okupuotas teritorijas ir nenustato, kur rusų kareiviai stato savo patrankas, kur įrengia šaudmenų sandėlius, nenustato, kaip jie elgiasi su civiliais.
Tiesa, sekmadienį, matydama tokią didelę kritiką, „Amnesty International“ išplatino atsiprašymą, kuriame apgailestavo, kad ši ataskaita sukėlė „sielvartą ir pyktį“, tačiau neatsisakė savo kritikos. Jei liekama prie savo teiginių, tai kam tada atsiprašyti?
Ir kaip čia neprisiminsi „Amnesty International“ ataskaitos dėl Lietuvos elgesio su neteisėtai sieną kirtusiais asmenimis? Joje nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Kremlius su Minsku organizavo šią krizę. Agresorius ir vėl buvo paslėptas.
Galime tik svarstyti, kodėl taip yra? Pasiklydimas biurokratiškose procedūrose, siauras teisinis požiūris? O gal tokios ataskaitos atsiranda su tam tikra pagalba iš Maskvos?
Tokios negeros nuojautos neapleidžia žinant, kad per 30 metų Rusija Vakarų pasaulį apraizgė savo įvairiausiais agentais. Tai rodo jau išaiškinti atvejai. Tačiau žymiai rimtesnis klausimas: o kiek yra neišaiškintų. Juk Kremliaus taikiniai – tai ne tik nacionalinės vyriausybės, bet taip pat ir įvairios tarptautinės organizacijos.
Vakarų politiniai lyderiai daug kalba, kad demokratinis pasaulis turi laimėti, o Putino režimas žlugti. Už tai kovoja ukrainiečiai. Kovoja ir žūsta. Tačiau Vakarai ne tik turi tiekti ginklus Ukrainai, griežtinti ekonomines sankcijas Rusijai, bet ir pasižiūrėti į save, savo organizacijas bei apsivalyti nuo Rusijos įtakos. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad demokratijos išliks.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
