Praeitą savaitę Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas prisiminė Rusijos imperatorių Petrą I-ąjį. Esą jis užgrobė žemes, kurios nuo seno priklausė Rusijai, toks istorinis likimas teko ir dabartinei Rusijai.
Savaime suprantama, jog tai pirmiausia buvo skirta vidaus auditorijai, norint pateisinti žiaurų karą Ukrainoje ir siekį aneksuoti šios suverenios valstybės teritorijas. Kartu tai masalo numetimas užsienio žiniasklaidai, kad ši išplatintų Putino kaip Petro I-ojo įvaizdį. Tačiau žvelgiant ne tik į retoriką, bet ir į veiksmus, darosi aišku, kad Putino istorinis idealas būtų kitas imperatorius – Nikolajus I-asis, valdęs Rusiją 19 amžiaus viduryje. Kodėl? Atsakymas paprastas.
Nikolajaus I-ojo valdymo laikotarpiu Rusija tapo „Europos žandaru“. Jis padidino kariuomenę iki milijono karių. O kai 1848 metais Europoje kilo tautų pavasaris, revoliucijos, jis, nepaisant to, kad Rusijoje kilo badas dėl prasto derliaus, užpuolė choleros epidemija, pasiuntė savo kareivius jas numalšinti.
Nikolajaus I-ojo kariuomenė palaužė Moldavijos tautinį sąjūdį, 1849 m. pasiuntė karius numalšinti Vengrijos sukilimą. Viduje jis kūrė policinę valstybę. Cenzūra buvo pasiekusi tokį absurdą, kad iš kulinarijos knygų buvo šalinamos eilutės, kuriose parašyta „laisvas oras“. Kaip dabar Rusijoje suimami žmonės, kurie miesto aikštėje sustoja su tuščiu plakatu. Švietimo ministrui grafui Sergėjui Uvarovui pavedė suformuoti „oficialią valstybingumo“ koncepciją: ji galiausiai buvo galima apibūdinti tokia formuluote – stačiatikybė, vienvaldystė, tautiškumas. Ar tai neprimena dabartinės Rusijos ideologijos?
Putinas 21 amžiuje pačioje Rusijoje įvedė panašią tvarką kaip Nikolajus I-asis 19 a. Rusijoje. Jam beliko tik vienas uždavinys – vėl tapti „Europos žandaru“, šalimi, kurios bijo ir klauso visa Europa. Toks jo buvo pirminis planas, pradedant platų karą Ukrainoje. Jis manė, kad Kyjivas bus užimtas per tris dienas, Ukraina kris per savaitę, o išsigandusi Europa drebės prieš jo kariuomenės galią, nes nei viena šalis neturi armijos, kuri galėtų ją atremti. Ukrainiečiai sudaužė šį pradinį planą. Ir taip išgelbėjo Europą nuo chaoso ir pasidavimo nuotaikų. Tačiau tai pirma pergalė, ukrainiečiai savo krauju laimėjo laiko senutei Europai, nes Kremlius savo plano kol kas neatsisakė.
Panašu, kad Putinas sumažino savo apetitus Ukrainoje. Dabar jis siekia atplėšti rytines ir pietines Ukrainos dalis. Europoje netrūksta aukštų politikų, kurie nori kuo greičiau užbaigti karo veiksmus, o užimtas Rusijos teritorijas laikyti ginčijamomis ir taip pradėti nesibaigiantį derybų procesą. Jie nepasirengę pokyčiams, apie kuriuos patys kalba: esą pasikeitė pasaulis, reikia naujai pergalvoti geopolitines realijas. Jie nori sugrįžti prie senų schemų. O tai naudinga Kremliui, nes, gavęs laiko atsikvėpti, išanalizavęs savo klaidas, jis tikrai sustiprins savo kariuomenę ir taps didele karine grėsme Europai. Tuo tarpu Europa vis viliasi, kad ir toliau tęsis įprastas gyvenimas.
Jau sunku patikėti audringomis politikų kabomis, kurios buvo sakomos vasario, kovo mėnesiais. Panašu, kad tai liks retorika. Dalis Europos politinio elito nori, kad grįžtų buvusi situacija. Tuo ir naudojasi Putinas. Kas gali garantuoti, kad po dešimt metų Rusija netaps „Europos žandaru“?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
