Prezidento Nausėdos trečiosios kadencijos metinės paminėtos be pompos. Iš vienos pusės, tai suprantama. Vyksta karas. Metinė infliacija – 21 procentas. Kai šitaip, net ryškiausias prezidentas būtų neįdomus, o Nausėda nėra net ryškus.
Treji metai valdžioje yra daug. Tiek daug, kad politikas ir atskleistų potencialą, ir šį tą nuveiktų. Nausėda atsiskleidė jau pirmą mėnesį, o ką nors nuveikti – ne jam. Nausėdai skirta būti. Tokia viešųjų ryšių vidutiniškų produktų dalia. Viešieji ryšiai gali išsukti ir parduoti bet ką. Bet jokie viešieji ryšiai negali priversti žavėtis pirkiniu, jei tai buvo katė maiše.
Gerovės valstybės idėja tiko viešųjų ryšių akcijai „Nausėda į prezidentus“. Su ja buvo galima prastumti visą kadenciją. Net tada, kai prezidentas nevaldo ekonomikos. Jei tik ekonomika būtų išlikusi tokia, kaip rinkimų dieną. Bet infliacija jau sudegino visus priedus prie pensijų ir algų. Mokytojai, gydytojai ir profesūra vėl – tik gerovės paraštėse, o gerovės valstybė – komoje.
Būdamas vidutiniškas viešųjų ryšių produktas, Nausėda netraukė į prezidentus. Bet galėjo juo tapti. Prezidentūra suteikia aukščiausią populiarumą, pakankamai valstybės išteklių ir galimybių panaudoti visus šalies protus tam, kad prezidentas augtų ir vestų šalį į ateitį. Bet yra sąlyga – jei tik asmuo, tapęs prezidentu, nėra narcizas, kuriam niekas, be jo asmeninio patikimo, nerūpi.
Tokiam mentaliniam šuoliui Nausėda pasirodė neįgalus. Nykios kalbos ir metiniai pranešimai, kurių žodžiai tarsi teisingi, bet tokie mediniai, kad jų nesušildo net miklinama skaitovo intonacija. Vidaus politikoje Nausėda pasirinko laikytis su tais, kurie įsikibę praeities, spjaudo į ateitį.
Prezidentas bando vaidinti neutralų, bet galiausiai visada paaiškėja, kad Nausėda yra labiau su Karbauskiu, Širinskiene ir Gražuliu nei su modernybe, labiau su antivakseriais nei su mokslu, labiau su tais, kurie nesilaiko Vakarų civilizacijos taisyklių, nei su tais, kuriems jos vertybė.
Vaizdžiai kalbant, Nausėdos linija buvo daugiau Vakarų produktų vartojanti Lietuva su visomis konservuotomis Vingių Jono Lietuvos ydomis. Vingių jonų negalima palikti politikos paraštėse, ypač, kai jų daug, bet dar didesnė klaida yra politikoje orientuotis tik į Vingius jonus.
Dar nykiau Nausėda atrodo užsienio politikoje. Nykiausiai iš visų buvusių prezidentų, ypač palyginti su Adamkaus figūra. Adamkaus pavyzdys rodo, kad prezidento asmenybė leidžia praplėsti geopolitikos nubrėžtas ribas.
Nausėda gunkso jų pariby. Geriausiu atveju jam išeina patetiškai, bet niekada iškiliai. Išsiveržti būtų padėję neordinariniai sprendimai. Pavyzdžiui, jei vasarį būtų pasilikęs Kyjive laukti Rusijos užpuolimo arba bent jau pirmasis nuvykęs su vizitu į Kyjivą po agresijos.
Nausėda to nepadarė, ir niekam net įtarimų nekilo, kad galėjo tam ryžtis. Viskas pas jį vidutiniška, išskyrus ūgį ir grožį.
Tai savaip logiška. Lietuva nusipelnė vidutiniško Nausėdos, nes kaip atskleidė ir matematikos egzaminas, taip pat, išskyrus nedidelę darančią mažumą, yra vidutiniška. Gal kitokių prezidentų ir nebeturėsim. Tai ne kritika. Fakto konstatavimas. Tik būtų labai gerai, kad Ukraina nugalėtų Rusijos ordas. Lietuvai netektų patirti karo, tai išgyventume ir su vidutinišku.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
