Tai, kad karas yra baisus dalykas, savo kailiu patyrė net ir marga Lietuvos opozicija, kurią vienija ne tiek kairioji socialistinė ideologija, kiek bendra meilė Rusijai ir tokia pat bendra nemeilė konservatoriui Landsbergiui.
Rusų kareivių žiaurumai Ukrainoje opoziciją šimtui dienų paliko be darbo ir svarbiausia be politinių dividendų. Staiga paaiškėjo, kad senasis Landsbergis dėl Rusijos buvo absoliučiai teisus. Opozicijai beliko tik nepraleisti progos patylėti.
Tačiau kiek gali politikoje tupėti po šluota?
Tylėsi – politiniu akmeniu pavirsi. Akyse to elektorato, kuris buvo pripratintas prie kasdienio kibiro „valstietiškų“, socialdemokratiškų ir kitokių ašarų-paplavų, kad šita valdžia nedraugauja su Rusija ir Kinija, su visais kaimynais susipyko ir kaip dabar visiems dėl to bus blogai gyventi.
Pirmasis neištvėrė „valstiečių“ bosas Karbauskis, baigiantis karo šimtadieniui pareiškęs, kad „valstiečiai“ nepasirašys parlamentinių partijų susitarimo dėl užsienio politikos. Neva popierius tas nėra blogas, bet labai jau bloga dabartinė valdžia.
Dar atviresnė, galima sakyti, ciniškai atvira buvo Seimo valstiečių frakcijos seniūnė Norkienė. „Apatija, tik karo Ukrainoje matymas, nežiūrėjimas į žmonių gyvenimą“, – taip „valstietė“ sukritikavo Vyriausybės antiputinišką politiką, kurios tikslas – Ukrainos pergalė.
Vienintelis opozicijos darbas – kritikuoti valdžią. Tai aksioma. Tačiau kita politinė aksioma sako, kad karo metu ne tik valdžia, bet ir opozicija privalo viską matyti per karo prizmę.
Iš tiesų, kam opozicijai pasirašinėti tokius juos labai įpareigojančius dokumentus? Žiūrėk, dar ims ir sugrįš laikai, kai meilę Rusijai vėl bus galima didmenomis išpažinti per televiziją.
Lietuvos geopolitinė padėtis tokia, kad jei tik Ukraina būtų kritusi, jei ji nesilaikytų kare su Rusija štai jau 112 dienų, šiandien apie jokią paramą žmonėms, jokį gyvenimo „pagerinimą“, dėl kurių verkšlena „valstiečių“ seniūnė, niekas Lietuvoje net prasižioti nebegalėtų.
Galimas daiktas, Lietuva jau būtų sudaužyta kaip Mariupolis. Dauguma lietuvių būtų benamiai, įskaitant ir Seimo opoziciją. Nebent kai kurie iš „valstiečių“, jau pripratę prie gyvenimo Europos šalies sostinėje privalumų, būtų numatę tam atvejui atsarginį paleckinį-cvirkinį kolabovariantą.
O jeigu tokio bjauraus varianto niekas iš tautos atstovų net nesvarstė, net ir opozicijos vienintelis uždavinys yra visur matyti baisų karą ir paramą Ukrainai, ginančiai ne tik savo, bet ir Lietuvos laisvę.
Visos kitos problemos šio karo metu – per menkos. Ukrainos žmonių gyvenimo karo sąlygomis priešpastatymas Lietuvos problemėlėms – tiesiog nedoras.
Nedoras dar ir todėl, kad bandymas pabrėžti kylančias ekonomines problemas karo metu tik blogai maskuoja opozicijos veikėjų nenorą pasirašyti dviejų karinę reikšmę turinčių valstybinių dokumentų – parlamentinių partijų susitarimų dėl nacionalinio saugumo ir gynybos bei užsienio politikos tikslų ir uždavinių iki 2030-ųjų.
Iš tiesų, kam opozicijai pasirašinėti tokius juos labai įpareigojančius dokumentus? Žiūrėk, dar ims ir sugrįš laikai, kai meilę Rusijai vėl bus galima didmenomis išpažinti per televiziją.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
