Nuomonės

2021.10.19 18:14

Dainius Pūras. Lietuvos narystė ŽTT: su kuo solidarizuosis Lietuva svarbiais vertybiniais klausimais?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius, LRT.lt2021.10.19 18:14

Kadangi gerai esu susipažinęs su Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos veiklos ypatumais, pasidalinsiu įžvalgomis apie tai, ką reiškia Lietuvos narystė šioje organizacijoje. Nuo 2007 m., iš pradžių kaip JT Vaiko teisių komiteto narys, vėliau kaip JT specialusis pranešėjas, turėjau daugybę galimybių stebėti ŽTT veiklą ir tiesiogiai šioje veikloje dalyvauti kaip nepriklausomas ekspertas.

Ši taryba, kurios nare pirmą kartą dabar tapo Lietuva, yra svarbiausia žmogaus teisių institucija pasaulyje.

Daug kas šiandien mėgsta kritikuoti ir sumenkinti Jungtines Tautas bei svarbiausius jos padalinius, taip pat ir Žmogaus teisių tarybą.

Ir atrodo, kad yra už ką. Daug šioje veikloje yra paralyžiaus ir stagnacijos požymių. Bet didelė dalis to Jungtinių Tautų veiklos paralyžiaus ir stagnacijos yra būtent dėl to, kad per paskutinį dešimtmetį, o ir anksčiau, galingos jėgos aršiai atakuoja tai, ką pasauliui pavyko sukurti geriausio. Tai visuotinėmis žmogaus teisėmis grįsta pasaulio tvarka, padėjusi po Antrojo pasaulinio karo pasiekti neįtikėtinai daug svarbiausiose srityse – taikos ir saugumo palaikymas, darnus vystymasis, ekonominė ir socialinė gerovė.

Mano karta gerai prisimena Šaltojo karo laikus, kai Vakarų valstybės ir sovietai su satelitais aršiai kritikavo vieni kitus už žmogaus teisių pažeidimus. Vieni (Vakarai) akcentavo kaip esmines pilietines ir politines, o kiti (sovietai) – ekonomines ir socialines teises.

Kai griuvo Berlyno siena, o kartu ir Sovietų Sąjunga, atrodė, kad visuotinėms žmogaus teisėms ateina aukso amžius. Vienos konferencija 1993 m. atspindėjo tą euforiją.

Deja, aukso amžius truko trumpai, ir atėjo laikas naujoms poliarizacijoms. Kai kurioms valstybėms rodant ypatingą iniciatyvą, imta stipriai dirbti kuriant alternatyvias žmogaus teisių bei pasaulio tvarkos darbotvarkes, kelti sumaištį Jungtinių Tautų ir Žmogaus teisių tarybos veikloje.

Tai ypač atsispindėjo Žmogaus teisių tarybos rezoliucijose ir kitose veiklose. Sumaišties taikiniu buvo pasirinktos tokios jautrios sritys, kaip moterų ir vaikų teisės, lytinės ir reprodukcinės teisės, LGBT asmenų teisės.

Imta eskaluoti cinišką idėją, kad esą amoralūs Vakarai bando primesti dvasingesniems regionams savo abejotinas vertybes. Ypač akcentuotas kultūrinis reliatyvizmas. Priminsiu, kad 1948 m., priimant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, nebuvo kokių nors kultūrinių ar regioninių ginčų. Po to, kas įvyko prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir žinant, kad naciai pradėjo „tvarkytis“ grynindami savo naciją ir apvalydami ją, kad neliktų „netinkamų“ žmonių grupių, visi pasaulyje po karo suprato, kad visuotinių žmogaus teisių principai turi vienodai galioti visoms pasaulio valstybėms.

Todėl šiuolaikiniai žmogaus teisių principai nėra kokios nors „Vakarų primestos“ vertybės – kaip nenuilstamai kartoja Rusijos ir Kinijos propaganda.

Todėl šiuolaikiniai žmogaus teisių principai nėra kokios nors „Vakarų primestos“ vertybės – kaip nenuilstamai kartoja Rusijos ir Kinijos propaganda. Deja, tą tezę yra pasigavusios ir mėgsta eskaluoti kai kurios patriotinėmis save vadinančios jėgos ir Lietuvoje.

Deja, labai energinga Rusijos ir Kinijos diplomatijų veikla lėmė, kad apie 2010 m. jau Ženevą ir Niujorką, o ir pasaulio valstybių sostines pasiekė pirmosios rezoliucijos bei gausėjančios sąmokslo teorijos apie esą Vakarų pasaulio užmačias ardyti šeimas bei tvirkinti vaikus. Rusijos ir Kinijos pastangomis buvo sulipdytas blokas „moralistinių“ jėgų, kovojančių už „tradicines šeimos vertybes“. Pradžioje buvo 2009 m. priimta rezoliucija „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatinimas per geresnį žmonijos tradicinių vertybių suvokimą“, kurią teikė šios valstybės: Bangladešas, Baltarusija, Kinija, Dramblio Kaulo Krantas, Egiptas, Salvadoras, Mauritanija, Marokas, Kataras, Rusija, Saudo Arabija, Tunisas ir Uganda. Po to sekė kitos rezoliucijos su panašiu iniciatorių sąrašu bei turiniu ir su bendru tikslu sukurti alternatyvią visuotinėms žmogaus teisėms darbotvarkę bei vertybių sistemą.

Todėl ir Lietuvos rinkėjams būtų svarbu žinoti, su kokių pasaulio valstybių vyriausybėmis išvien yra Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai, kovojantys už „tradicines šeimos vertybes“ ir gąsdinantys žmones sėkmingiausių pasaulio valstybių – mūsų kaimynų Šiaurės ir Vakarų Europoje – pasiekimais.

Vėl trumpam ta proga grįšiu prie didelės pažangos, kurią per pokario laikotarpį pasiekė valstybės, nuosekliai įgyvendinusios pamatinius žmogaus teisių principus ir puoselėjusios demokratiją. Ypač Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europos šalys, plėtojusios liberalią demokratiją, nuosekliai apsaugojusios moterų ir vaikų teises, sustiprino ne ką kitą, o šeimos instituciją, nes nerūšiavo šeimų į „šeimas“ ir „ne šeimas“.

Nors žiniasklaida mėgsta smagintis žiniomis apie naujas tragedijas, mokslo duomenys rodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje žymiai daugiau gerovės ir žymiai mažiau smurto, negu anksčiau. Daugelyje pasaulio regionų, ir ypač Europoje, labai pagerėjo moterų ir vaikų padėtis.

Pažeidžiamoms grupėms priklausančių žmonių apsauga nuo smurto ir diskriminacijos stipriai prisidėjo ir prie ekonominės, ir socialinės gerovės, ir prie taikos išsaugojimo. Pasaulyje nuolat mažėjo kūdikių ir vaikų mirštamumo rodikliai, ginkluotuose konfliktuose žūsta mažiau žmonių. Kad ir netobula buvo ta pasaulyje nusistovėjusi tvarka, vis tiek ji neblogai veikė ir tebeveikia. Ir kaip sakoma kalbant apie demokratijos pliusus bei minusus – niekas kol kas geriau nesugalvojo.

Deja, šiai pažangai tęstis ilgainiui radosi rimtų kliūčių.

Būtent Ženevoje veikianti Žmogaus teisių taryba yra ta vieta, kurioje susikryžiuoja ietys. Žmogaus teisės, tvarus vystymasis ir taika bei saugumas – štai tie trys ramsčiai, ant kurio laikosi pasaulio tvarka ir JT veikla.

Kokie iššūkiai iškyla šiandien pasaulyje visuotinių žmogaus teisių principams?

Pirma, tai nuoseklūs bandymai sumenkinti žmogaus teisių vaidmenį apskritai. Niujorke veikianti Saugumo taryba, ypač kai kurių jos nuolatinių narių pastangomis, ne kartą įvairiais būdais siuntė žinią, kad žmogaus teisės nėra tokios svarbios kaip kova už taiką ir saugumą ir kad Niujorke nėra laiko spręsti žmogaus teisių klausimus. Esą tie, kam įdomios žmogaus teisės, gali jomis žaisti savo „smėlio dėžėje“ – Ženevoje.

Tokias tendencijas palaiko ne tik Rusija ir Kinija, bet ir nemažai besivystančių valstybių. Jos mėgsta pabrėžti, kad svarbiausia yra užtikrinti besivystančių valstybių ekonominę ir socialinę raidą, ir vėlgi esą tai svarbiau už žmogaus teises ir nelabai su jomis susiję.

Dar vienas iššūkis – selektyvus požiūris į žmogaus teises, kai valstybės pasirenka jiems patinkančias teises, o kitas ignoruoja. Tai prasidėjo akcentuojant kultūrinį reliatyvizmą, „tradicines šeimos vertybes“ ir ypač paplito po pasaulį su pavojingu „nacionalistinio populizmo“ virusu.

Seime ir Vyriausybėje trapią persvarą šiandien turi pamatines žmogaus teises gerbiančių politinių jėgų koalicija (dar pridėjus opozicijoje esančius socialdemokratus), o štai iš Prezidentūros nuolat girdime oponavimą visuotinių žmogaus teisių principams.

Rinkimus vis dažniau laimėdavo „strongmenai“, kurie derindavo šiokį tokį kairuoliškumą socialinėje ir ekonominėje politikoje (pvz., vaiko pinigai) su kraštutinei dešinei artima nepakanta elektorato nemėgstamoms grupėms – migrantams, pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams, LGBT asmenims, narkotikus vartojantiems žmonėms, etninėms mažumoms ir panašiai.

Vienu metu – laimėjus D. Trumpui prezidento rinkimus JAV, Didžiajai Britanijai nusprendus išstoti iš ES, alergiją žmogaus teisėms turintiems politikams įsitvirtinus tokiose strategiškai svarbiose valstybėse kaip Brazilija ir Filipinai – atrodė, kad visuotinių žmogaus teisių ir daugiašališkumo principų pozicijos pasaulyje ir Europoje darosi visai prastos.

2018–2019 m. man teko vadovauti Specialiųjų procedūrų koordinaciniam komitetui, o tai reiškė atstovauti 80-čiai nepriklausomų ekspertų pokalbiuose su JT ir jų padalinių vadovais Niujorke ir Ženevoje bei su šiuose miestuose reziduojančiais diplomatais. Buvo nelengva, nes atrodė, kad daugėja valstybių, išduodančių žmogaus teisių principus ir aukojančių net ir daugiašališkumo principą.

Bet pastaruoju metu, taip pat ir suvokus, kaip svarbu valdant COVID-19 pandemiją yra žmogaus teisės, solidarumas ir daugiašališkumas, situacija žymiai pagerėjusi. Šiandien jau aišku, kad žinios apie demokratijos, žmogaus teisių principų, Europos Sąjungos mirtį nieko bendro su tikrove neturėjo ir labiau išreiškė kai kurių jėgų svajones.

Vis dėlto tokių valstybių kaip Rusija ir Kinija – nesvarbu, ar jos tuo metu yra Žmogaus teisių tarybos narės, ar ne – vaidmuo išlieka labai didelis. Europos Sąjungai tenka svarbus vaidmuo atremiant gausius išpuolius prieš geriausia, ką šiuolaikinis pasaulis sukūrė, – tarptautinės teisės principus, užtikrinančius, kad būtų gerbiamos visų žmonių, ypač pačių pažeidžiamiausių grupių, teisės.

JT Žmogaus teisių taryba ir yra ta vieta, kur susiremia idėjos ir politinė valia – ginti tuos principus ar juos ignoruoti.

Ir štai į šią areną ateina Lietuva. Kokios bus Lietuvos pozicijos, kai bus svarstomi žmogaus teisių klausimai, ties kuriais tvyro įtampa? Ar Lietuva pritars bendrai ES pozicijai? O gal parems Vengriją ir/arba Lenkiją?

Tai labai rimti klausimai. Nors Seimo rinkimus laimėjo visuotinių žmogaus teisių neišduodančios jėgos, matome, kad Lietuvoje nemažai yra ir kitokių jėgų. Pavyzdžiui, tampa madinga simpatizuoti tai pačiai Lenkijos ar Vengrijos valdžiai labai svarbiais žmogaus teisių klausimais.

Seime ir Vyriausybėje trapią persvarą šiandien turi pamatines žmogaus teises gerbiančių politinių jėgų koalicija (dar pridėjus opozicijoje esančius socialdemokratus), o štai iš Prezidentūros nuolat girdime oponavimą visuotinių žmogaus teisių principams. Neskubama pritarti Partnerystės įstatymo projektui, kuris leistų sumažinti didelę diskriminaciją homoseksualių žmonių atžvilgiu. Atvirai pasisakyta prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Vienaip ar kitaip parodomas prielankumas Vengrijos ir Lenkijos vadovybių sprendimams, akivaizdžiai prieštaraujantiems pamatinių žmogaus teisių principams.

Pastaraisiais mėnesiais yra atsiradęs dar vienas rimtas rizikos veiksnys. Diskusijos migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisių klausimais rodo aiškią tendenciją – įvykus tokiai krizei bei ją eskaluojant klasikiniais „moralinės panikos“ būdais apie tai, kad migrantai esą kelia pavojų Lietuvos visuomenei, matomas politinių jėgų ir visuomenės susitelkimas.

Kokios bus Lietuvos pozicijos, kai bus svarstomi žmogaus teisių klausimai, ties kuriais tvyro įtampa? Ar Lietuva pritars bendrai ES pozicijai? O gal parems Vengriją ir/arba Lenkiją?

Deja, tokio susitelkimo kaina gali būti labai didelė – stiprės ksenofobinės nuotaikos, tai neigiamai atsilieps bendro Lietuvos visuomenės audinio kokybei, o ir Lietuvos tarptautinei reputacijai, kai sąmoningai Lietuva pozicionuoja save kaip ypač nedraugišką bėdos ištiktiems žmonėms valstybę, bus suduotas rimtas smūgis. Tai, kad Baltarusijos režimas aktyviai dalyvauja skatinant migrantus rinktis kelią link Lietuvos, nereiškia, kad Lietuvai pamatiniai žmogaus teisių principai nebegalioja.

Apie visa tai teks diskutuoti ir Žmogaus teisių taryboje.

Ar gali taip atsitikti, kad Lietuva, tapusi ŽTT nare, svarbiais vertybiniais klausimais jungsis ne prie ES pozicijos, o galbūt solidarizuosis su Lenkija ir/ar Vengrija ir taip išduos pamatines Europos Sąjungos (kartu ir Jungtinių Tautų) vertybes?

Tokia rizika yra, ir tai turime žinoti. Norisi tikėtis, kad taip nenutiks. Bet tai nereiškia, kad laukti reikia sudėjus rankas. Šiandien Lietuvoje ypač svarbu telktis visoms toms jėgoms, kurios ištikimos pamatinių žmogaus teisių ir liberalios demokratijos principams, Europos vertybėms, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principams. Tokių jėgų, laimei, randasi vis daugiau – ir Seime, ir tarp politinio bei kito elito, ir – o tai svarbiausia – tarp piliečių ir ypač jaunimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt