„Tikimės, kad šalies politikai labiau norės remti kultūrą“, – sako „Oskarą“ pelniusio norvegų filmo „Sentimentali vertė“ prodiuserė Maria Ekerhovd. Intymią šeimos dramą atskleidžiančios kino juostos prodiuserė kviečia pažvelgti į filmavimo užkulisius, darbą su režisieriumi Joachimu Trieru ir neįtikėtiną filmo sėkmę.
Prieš LUX kino apdovanojimų ceremoniją, vykusią balandžio viduryje Briuselyje, su Europos žurnalistais bendravusi M. Ekerhovd pasakojo, kad ilgą laiką Norvegija neturėjo kino mokyklos, todėl ir pats filmo režisierius J. Trieras kino paslapčių mokėsi svetur.
„Tačiau maždaug prieš 20 metų Darbo partija priėmė politinį sprendimą labiau remti kiną. Buvo įsteigtas kino fondas, pradėta profesionalizuoti pramonė, daugiau dėmesio skiriama prodiuseriams ir didinamas finansavimas. Norvegija yra maža šalis su mažakalbe auditorija, todėl be politinio palaikymo neįmanoma sukurti kokybiško kino vien tik komercinėmis lėšomis. Šiandien matome tos strategijos vaisius – talentingą naująją kūrėjų kartą, kurios filmai sulaukia tarptautinio pripažinimo“, – sakė ji.
M. Ekerhovd atvirai pripažino, kad prieš dešimtmetį gauti finansavimą kino industrijoje buvo kur kas lengviau, o šiuo metu kino kūrėjams Norvegijoje – sunkmetis.
„Viskas pabrango, o televizijos verslas neatpažįstamai pasikeitė. Pradžioje „Netflix“ ir kiti transliuotojai į Skandinaviją atnešė daug pinigų dideliems projektams, bet vėliau jie nustojo prodiusuoti tiek daug dramos kūrinių. Gamybos apimtys krito, o valstybės parama neaugo kartu su kylančiomis kainomis“, – žurnalistams sakė M. Ekerhovd.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Filmo režisierius Joachimas Trieras kino paslapčių mokėsi svetur, nes Norvegija prieš dvidešimtmetį neturėjo savo kino mokyklos.
- Kuriant filmą „Sentimentali vertė“, didžiausias iššūkis buvo atkurti namo kopiją studijoje.
- Pasirodo, kad namas priklauso muzikų šeimai, kuriai dėl filmavimų teko išsikraustyti pusmečiui.
- Anot prodiuserės Maria‘os Ekerhovd, filme matomos šeimos santykių peripetijos yra atpažįstamos daugeliui žmonių.
Muzikų šeimai iš namo teko išsikraustyti pusmečiui
Paklausta, kas prodiusavimo požiūriu buvo didžiausias iššūkis kuriant „Sentimentalią vertę“, pašnekovė išskyrė itin sudėtingą užduotį – studijoje atkurti tikslią namo kopiją.
Joachimas turi labai stiprų ryšį su erdvėmis.
„Dirbti su J. Trieru yra privilegija, ypač po filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ sėkmės, nes finansavimą rasti buvo lengviau. Tačiau šiam projektui reikėjo labai specifinių partnerių. Techniškai didžiausias iššūkis buvo namas. Scenarijuje tai atrodo kaip intymi šeimos drama, bet įsigilinę suprantate, kad tai istorinis filmas, apimantis laikotarpius nuo 1890-ųjų iki pat šių dienų, ir viskas vyksta tame pačiame name. Mes turėjome rasti tinkamą vietą jam“, – teigė ji.
Prodiuserė pridūrė, kad J. Trieras pats rašo scenarijus galvodamas apie konkrečias vietas, o namas, kuriame vyko filmavimai, yra netoli jo namų.
„Joachimas turi labai stiprų ryšį su erdvėmis. Dauguma jo filmų vyksta Osle, kur jis pats gyvena ir užaugo. Net ir namas, kuriame filmavome, yra netoli jo namų. Kai filmavome scenas Prancūzijoje, Dovilio kino festivalyje, tai darėme tikro festivalio metu, kad išlaikytume tikrumo jausmą“, – sakė M. Ekerhovd.
Pasirodo, kad namas priklauso muzikų šeimai, kuriai dėl filmavimų teko išsikraustyti pusmečiui. Anot jos, namas tai pačiai giminei priklauso jau kelias kartas, todėl jo istorija natūraliai derėjo su filmo nuotaika ir tematika.
„Jie buvo labai kantrūs, net kai po dviejų mėnesių filmavimo jų veja pavirto purvynu. Mes viską sutvarkėme, bet tai tikrai didelė šeimos auka – jų namai kuriam laikui tapo tikra filmavimo zona“, – užkulisiais dalijosi ji.
Be „Sentimentalios vertės“, prodiuserė vienu metu dirbo dar prie dviejų projektų, todėl, kaip pati teigė, buvo apėmęs jausmas, kad įmanoma išspręsti kone bet kokią problemą. Ji pabrėžė, kad prodiuserio darbas apima itin platų sprendimų spektrą – nuo smulkių, kasdienių situacijų filmavimo aikštelėje, pavyzdžiui, pasirūpinimo maitinimu, iki sudėtingų, didelės vertės finansinių sprendimų. „Reikia mėgti abi šias puses“, – teigė ji.
Filme žmonės atpažįsta savo šeimos santykių peripetijas
Prodiuserė pastebėjo, kad labiausiai žiūrovus sujaudina filme vaizduojamos šeimos situacijos.
„Visi esame kažkieno vaikai, broliai, seserys ar tėvai. Po seansų visame pasaulyje žmonės prieina prie mūsų ir pasakoja apie savo seseris ar tėvus. Tai labai universalus žmogiškas patyrimas.
Jie buvo labai kantrūs, net kai po dviejų mėnesių filmavimo jų veja pavirto purvynu.
Filmas labai nuoširdus. Tėvo personažas daugelyje scenų yra tikras niekšas, jis priėmė blogus sprendimus, bet mes pradedame suprasti jo praeitį, jo patirtą traumą dėl motinos savižudybės. Pabaigoje tėvas ir dukra supranta, kad galbūt niekada visiškai nepasveiks ir iki galo nesupras vienas kito, bet tas bendras suvokimas juos suartina“, – atskleidė pašnekovė.
Kovo mėnesį filmas buvo įvertintas prestižiniu „Oskaro“ apdovanojimu, po kurio, kaip tikisi prodiuserė, kinas Norvegijoje bus remiamas dar labiau.
Filmus kūrėme norėdami užmegzti ryšį su kuo daugiau žmonių. Joachimas ir Eskilas (E. Vogtas – filmo scenaristas) dirba kartu jau 20 metų, jie turi savo unikalų darbo metodą – užsidaro kambaryje metams ir rašo. Matyti, kad tai veikia tarptautiniu mastu, yra puiku“, – aiškino M. Ekerhovd.
Paprašyta atskleisti bent dalelę darbo su J. Trieru užkulisių, prodiuserė išskyrė jo gebėjimą telkti ir išlaikyti komandą.
„Su daugeliu žmonių jis dirba jau beveik 30 metų. Kai vykome į Kanus, ten buvo daugiau kaip 100 komandos narių. Kai važiavome į „Oskarus“, beveik visas kamerų departamentas, visi asistentai skrido kartu į Los Andželą. Jis visus kviečiasi į savo namus, sukuria tikrą komandos jausmą. Tai viena geriausių jo ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip žmogaus savybių“, – žurnalistams pasakojo M. Ekerhovd.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
