Nuomonės

2021.09.18 19:04

Vaiva Rykštaitė. Ką restoranai byloja apie žmonių savigarbą? Emigrantės akimis

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.09.18 19:04

Net nemėginsiu apsimetinėti, kad taip nėra. Šįkart noriu pasidalinti įspūdžiais apie Lietuvą emigrantės akimis. Jei konkrečiau – apie keistas patirtis viešo maitinimo įstaigose praėjusią vasarą. Tautiečių santykis su emigrantais yra keistas – mūsų, svetur gyvenančių, grįžus dažnai vis klausia: „Tai kaip tau čia? Kaip tau Lietuva? Kas pasikeitė?“ ir pan.

Kol giriu, viskas būna puiku. Bet jei tik pabandau ką nors sukritikuoti, dalis žmonių ūmai įsižeidžia (nors kalbu ne apie juos) ir ima prikišti emigraciją. Na, maždaug, išvykai, palikai mus čia, tai dabar nemandravok ir nevaidink, kad žinai, kaip kažką reikia atlikti geriau.

Tačiau kai kuriuos dalykus tikrai žinau geriau ir būtent dėl emigracijos. Gyvenimas svetur plečia akiratį tam tikrose srityse. Nors nesinori apie lietuvių diasporą kalbėti maunant visus ant to paties stereotipinio emigranto kurpaliaus, tačiau dauguma JAV ir JK gyvenančių lietuvių turbūt sutiks, kad tik pagyvenę kitur, sužinojo, kas iš tiesų yra geras klientų aptarnavimas. Taisyklė paprasta: klientas yra visada teisus. Čia, žinoma, turimas omeny teisumas logikos ribose, kai klientas neįžeidinėja personalo ir aplinkinių.

Ar iš tiesų klientas yra visada teisus? Kartais taip, o kartais ne. Tačiau tai visiškai nesvarbu, mat „klientas visada teisus“ požiūris yra visų pirma naudingas pačiam verslui. Šiuo atveju kalbu konkrečiau – apie kavines ir restoranus. Jei sakau, kad, pavyzdžiui, steikas neiškepęs, personalas neturėtų ginčytis, kad iškepęs ar bandyti įtikinti mane turint prastą skonį. Išmintingai valdomo restorano tikslas – klientai turi išeiti laimingi ir vėl čia sugrįžti. Gaila, bet viešint Lietuvoje susidarė įspūdis, kad restoranams įrodyti savo tiesą yra svarbiau už patenkintą klientą. Kas iš to laimi ir kodėl – pasakysiu šiek tiek vėliau. Dabar norėčiau iliustruoti savo patirtis keliais pavyzdžiais.

Visų pirma, daugybėje restoranų valgiaraščiai nepritaikyti tiems užknisantiems klientams, kurių pasaulyje vis daugėja. Kalbu apie glitimo netoleruojančius, vegetarus, veganus ir rimtų alergijų turinčius žmones. Apskritai vasaros sezonu, kai tai lengviausia padaryti, Kauno ir Palangos kavinių valgiaraščiuose man pasirodė šokiruojančiai mažai daržovių, bet šis įspūdis yra subjektyvus. Paklausus, ar turite augalinio pieno, dažnai girdėdavau atsakymus: „Turime lieso pieno, turime pieno be laktozės.” Apie alergenų sąrašus valgiaraščiuose jau net nekalbu, nesitikiu.

Jei sakau, kad, pavyzdžiui, steikas neiškepęs, personalas neturėtų ginčytis, kad iškepęs ar bandyti įtikinti mane turint prastą skonį. Išmintingai valdomo restorano tikslas – klientai turi išeiti laimingi ir vėl čia sugrįžti. Gaila, bet viešint Lietuvoje susidarė įspūdis, kad restoranams įrodyti savo tiesą yra svarbiau už patenkintą klientą.

Cezario salotų aptikti Lietuvoje sunkiau, nei pamatyti sniego žmogų Aliaskoje. O gal tiesiog nereikėtų to patiekalo vadinti „Cezario salotomis“ arba salotų – romaninėmis? Yra tokia Evelina, kuri testuoja įvairių prekinių ženklų bulvinius traškučius. Seku ją socialiniuose tinkluose ir dažnai pusiau juokais sakau, kad galėčiau būti kaip ji, tik specializuočiausi ne traškučių, o Cezario salotų srityje. Tai yra mano mėgstamiausios salotos, jas nuolat užsisakau įvairiuose JAV restoranuose. Šią vasarą daug kartų bandžiau užsisakyti ir Lietuvoje, deja, man taip ir neteko suvalgyti nieko, kas primintų tikras salotas.

Pagrindinė problema – ingredientų sąrašo nesilaikymas. Restoranų pavadinimų neminėsiu – bet jie populiarūs, liaudies mylimi, įsikūrę miestų centruose ir salotos juose kainuoja beveik tiek pat, kiek Havajuose. Deja, vietoje romaninių salotų lėkštėje buvo pavargusios lapinės salotos. Dažnai nebuvo skrebučių nei tarkuoto kiaušinio, užtat netrūko virtuvės šefų improvizacijų (kurios nebūtinai buvo įtrauktos į meniu), pavyzdžiui, salotos patiektos su pomidorais ir pan. Kas nežinojo: apie bet kokius patiekalo pakeitimus reiktų įspėti klientą dar prieš atnešant patiekalą. Nebent, žinoma, klientas yra lietuviškai drovus ir nesiginčydamas suvalgys viską, kas jam ant lėkštės padėta.

Pavienis atvejis, todėl nežinau, ar jį galima pritaikyti plačiau, tačiau nustebino patiekalų sulietuvinimas. Jei konkrečiai – užėjau į daugelio išgirtą indišką restoraną, nes tuo metu norėjau būtent indiško, vadinasi, aštraus maisto su daug įspūdingų prieskonių. Tačiau restorano savininkai turbūt įsivaizduoja, kad visi pas juos besilankantys slapčia tikisi cepelinų, todėl vietoje aštrios indiškos samosos ir tradiciškai saldžios arbatos gavau aliejuje virtą tešlą su skysta beskone burokėlių tyre viduje ir arbatos su pienu… be cukraus.

Mano kuklia nuomone, pasiryžus kurti kitos šalies virtuvės restoraną, svarbiausia turėti drąsos tiekti iš tiesų autentišką maistą – tokį, kuris per skonio receptorius nukeltų lankytojus į tą šalį, supažindintų su jos temperamentu. Niekas nenori skiesto varianto, nes tuomet išeina nei šis, nei tas.

Marinuotų alyvuogių saujelė už šešis eurus. Būna jų tikrai dieviškai skanių ir vertų kiekvieno cento, pvz., „In Vino“ Vilniuje. Bet visur kitur neša eilines alyvuoges, nei naminio marinato, nei kuo ypatingas, lupa pinigus, o baisiausia, kad liaudis valgo tas neskanias alyvuoges tylėdami, nes nesijaučia gana užtikrinti, kad pasakytų: „Neskanu, nesąmonė.“ O gal skanu, tik aš viena kažko nesuprantu? Šis jausmas man pažįstamas, neseniai jį teko gan komiškai išgyventi viename Palangos restorane. Pavadinimo neminėsiu, bet restoranas buvo pilnas žmonių, kurie godžiai ir smagiai valgė.

Padavėjos paklausiau, kas yra vasaros salotos, nes valgiaraštyje nebuvo aprašymo. „Kiviai ir visokie vaisiai“, – atsakė padavėja. Tačiau po dešimties minučių ji priešais mane padėjo lėkštę su nepjaustytais vyšniniais pomidorais, vynuogėmis ir agurkų riekelėmis, dosniai apibarstytais stambiai kapotais krapais. Pirmiausiai apsidairiau, ar manęs nefilmuoja? Žinot, būna gi slapta kamera pokštus krečia. Tada pagalvojau, kad gal čia aš, kaimietė, kažko gyvenime nesuprantu, ir nuoširdžiai pabandžiau paragauti alyvuogės krapo ir pomidoro kombinacijos.

Skonis nenusakomas, ir jei norite jį patirti – pabandykite namuose. Bet jokiu būdu nerekomenduoju užsisakyti vasaros salotų Palangoje, nes vienas iš dviejų dalykų bus tikrai išmestas – jūsų pinigai arba nesuvalgytas maistas. To restorano šefą gal ir galima pagirti už ekstravaganciją, kuri, deja, tik patvirtino tai, ką seniai nujaučiau: kad daugumai Lietuvos virėjų vis dar geriau sekasi kepti kotletus ir virti kopūstų sriubas, nei bandyti sukurti kažką naujo. Turbūt todėl skaniausiai valgiau tradicinėse pigiose valgyklose – nes ten dirbantys žmonės gamina tik tai, ką tikrai moka.

„Saugiausia užsisakyti blynus“ – sugalvojau šią taisyklę ne tik todėl, kad nuolat Lietuvoje kavinėse lankiausi su vaikais, bet ir todėl, kad blynus sąlyginai sunku sugadinti. Daug kartų tikrai skaniai pavalgėme, deja, ir blynų atvejais neapsieita be kelių įsimintinų kuriozų. Pavyzdžiui, vienoje Palangos kavinėje pamačiau, kad dukros valgo beveik žalią blynų tešlą. Šiuo atveju nustebino ne tik neiškepti blynai, bet ir mano kompanionės reakcija: kai pasakiau padavėjai, kad blynai neiškepti ir mano vaikai galbūt apsinuodijo, su manimi buvusi draugė primygtinai prašė padavėjos vis tiek įtraukti blynus į sąskaitą.

Susidarė įspūdis, kad prastą maistą tiekiantys restoranai yra pilni žmonių tik todėl, kad juose lankosi žemos savivertės žmonės.

Paklausus draugės, už ką norinti mokėti, ji atsakė: „Už pastangas… juk bandė kepti…” Tuomet draugės paklausiau, ar jai darbe irgi moka už pastangas, ar vis tik už rezultatą? Ši situacija yra puiki lietuvių restoranų lankytojų mentaliteto iliustracija, kai galvojama, kad mokėti reikia už maistą, o ar jis geras, ar prastas – žmonės nesijaučia užtikrinti tai nuspręsti. Todėl dauguma suvalgo tylėdami, o jei neskanu, dėl to kaltina save.

Tuo darsyk įsitikinau viename prabangiame Palangos restorane, ir vėl su blynais. Šįkart dukros pačios pasakė, kad lietiniai nevalgomi. Paėmusi lietinį į rankas buvau šokiruota jo kietumo – beldžiant blynu į lėkštę garsas buvo lyg plastmasės. Kelis kartus ėjau pas restorano darbuotojus kalbėtis, bet mano pastabos juos, panašu, tik suerzino ir nebuvo pasiūlyta jokio sprendimo. Tame restorane pasitaikė ir daugiau neskanių, nevalgomų dalykų, bet pataupysiu mūsų laiką. Keisčiausia, kad ten buvo pilna žmonių, kurie tylėdami valgė.

Tačiau, kai pasidalinau savo įspūdžiais socialinėse medijose, asmenines žinutes parašė net penki tame restorane valgę žmonės, visi teigė maždaug tą patį: „Ačiū, kad išdrįsote pasakyti, maistas tikrai buvo klaikus.”

Susidarė įspūdis, kad prastą maistą tiekiantys restoranai yra pilni žmonių tik todėl, kad juose lankosi žemos savivertės žmonės. Žinau, kad nesmagu ir drovu kviestis padavėją ir sakyti, kad kažkas ne taip, kažkas neskanu. Žinau, kad kažkas dėl šio rašinio supyks. Bet man dar nesmagiau būtų negerbti savo uždirbtų pinigų, nes tai reikštų paprasčiausiai negerbti savęs.

Todėl lankytojams linkiu labiau pasitikėti savimi – jums paprasčiausiai turi būti gera ir skanu, o restoranams – paisyti taisyklės „klientas visada teisus“, nes iš to laimės abi pusės. Ir sakau tai ne tik kaip mandra emigrantė, bet kaip sėkmingai Havajuose jau aštuntus metus veikiančio restorano bendraturtė.

P. S. Žinau, kad Lietuvoje yra puikių restoranų ir garsių šefų, tačiau tai išimtys iš taisyklės. Tie restoranai yra prabangūs, pilni pasiturinčių, pasipuošusių, dažnai garsių žmonių. Tačiau šiame tekste kalbu apie restoranus, skirtus masėms, ir tų masių skonį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt