Nuomonės

2021.08.28 20:18

Vaiva Rykštaitė. Klausimai, kurių nebegalima užduoti

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.08.28 20:18

Neseniai botanikos sode moteris uždavė mano šešerių metų dukrai klausimą: „Where is your accent from?” Iš kur tavo akcentas?

Mergaitė sutriko. Visų pirma todėl, kad ji angliškai kalba be akcento ir niekada iki šiol nebuvo girdėjusi tokio klausimo. Pamačiusi pasimetusį vaiką, moteris perfrazavo klausimą: „Girdėjau, kad su mamyte kalbiesi kita kalba. Iš kur tu atvykai?“ Tačiau dukrelė tik dar labiau nustebo. „Aš čia gyvenu…“ – atsakė moteriai ir atbėgo pas mane.

Neslėpsiu: vienu metu ir pyktelėjau, ir apsidžiaugiau. Pyktelėjau todėl, kad šis klausimas man rodosi iš esmės neetiškas, nors būtent tokia formuluote anglakalbiai neva mandagiai bando išsiaiškinti pašnekovo kilmę. Tačiau taip klausdami jie tarsi teigia: „Girdžiu, kad angliškai kalbi ne visai taisyklingai, kad tari žodžius kitaip nei aš.“ Čia noriu pabrėžti, kad savo akcento visiškai nesigėdiju ir net branginu jį kaip neatskiriamą tapatybės dalį. Bet man vis tiek nepatinka tokia klausimo prieiga, mat joje nujaučiamas klausiančiojo pranašumas. Ypač turint omeny, kad kai kurie žmonės drovisi savo akcento ar bando jį nuslėpti. Todėl, užuot klausus „iš kur tavo akcentas“, gal geriau tiesiai klausti: ar visada čia gyvenai? Be to, anglų kalba be akcento apskritai neegzistuoja, nes yra karalienės anglų, net atskiri Londono rajonai turi savo dialektus, jau nekalbant apie skirtingas JK kryptis ar JAV, PAR, Australiją ir Zelandiją – visur anglų vis kitokia.

O dabar – dėl ko apsidžiaugiau? Nes pagaliau ir aš turiu dėl ko įsižeisti. Šiek tiek ironizuoju, bet iš tiesų buvo įdomu pajusti, kokius jausmus sukelia nemandagus (nors be tokios intencijos) klausimas. Ta proga noriu peržvelgti kitus pasiteiravimus, kurie pastaruoju metu tampa nerašytu socialiniu tabu.

Todėl, užuot klausus „iš kur tavo akcentas“, gal geriau tiesiai klausti: ar visada čia gyvenai?

Ar nori turėti vaikų? Ir apskritai visi su reprodukcija susiję klausimai. Man pačiai tokie pasiteiravimai niekada nekėlė nepatogumo jausmo turbūt todėl, kad mėgstu kalbėtis su nepažįstamaisiais apie asmeninius dalykus (tokios kaip aš vadinamos emocinėmis ekshibicionistėmis); ir todėl, kad vaikų norėjau, lengvai pastojau – jokių nesklandumų šioje srityje. Tačiau nemažai daliai žmonių šis klausimas yra itin trikdantis, o gal net skaudus dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kai kurie paprasčiausiai nenori turėti vaikų, tačiau lygiai taip pat nenori ir dėl to teisintis. Pasiteisinimo labiau tikimasi iš moterų, dažnai dar priduriant, kad jos nesupranta, ką praranda, ir vėliau teks gailėtis dėl tokio sprendimo. Dalis žmonių negali turėti vaikų, kovoja su nevaisingumu arba yra neseniai praradę kūdikį.

Iš kur kilę tavo protėviai? Toks iš pažiūros nekaltas klausimas gali būti traktuojamas kaip rasizmas. Dėl šios formuluotės galima įžeisti azijietiškos ar afrikietiškos kilmės amerikietį ar britą, kuris dėl gymio dažnai baltųjų gyventojų laikomas „netikru“ piliečiu. Apskritai šis klausimas prašosi išsamesnės kolonializmo pasekmes aprėpiančios analizės ir yra gerokai gilesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar nori turėti vaikų? Ir apskritai visi su reprodukcija susiję klausimai. Man pačiai tokie pasiteiravimai niekada nekėlė nepatogumo jausmo turbūt todėl, kad mėgstu kalbėtis su nepažįstamaisiais apie asmeninius dalykus (tokios kaip aš vadinamos emocinėmis ekshibicionistėmis); ir todėl, kad vaikų norėjau, lengvai pastojau – jokių nesklandumų šioje srityje.

Tampa vis nemandagiau mėginti atspėti žmogaus lytį. Kol kas ši tendencija ryškiausiai matoma JAV ir JK, mano spėjimu, prie to prisidėję ir kalbiniai niuansai. Dalis žmonių vis dažniau atsisako save sieti su konkrečia lytimi (non-binary) ir tikisi, kad aplinkiniai, užuot mėginę atspėti jų lytį, kreipsis neutraliu įvardžiu „they“. Verčiant į kitas kalbas, iškart kyla sunkumų, mat daugybėje kalbų „jie“ ir „jos“ taip pat turi vyrišką ar moterišką giminę, kaip ir visi šalia vartojami veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Todėl, nors suprantu šį žmonių poreikį ir klausimo jautrumą, man sunku įsivaizduoti praktinį tokio lytinio neutralumo pritaikymą lietuvių ar, pavyzdžiui, ispanų kalbose. Galbūt greitu laiku, užuot spėliojus, mandagumo norma taps tiesiai paklausti, su kokia lytimi žmogus nori būti identifikuojamas? JAV jau dabar prekybos centrų darbuotojai segi korteles su vardu ir šalia parašytu lytį nurodančiu įvardžiu „she / her“ arba „he / him“ (jis arba ji).

Ar tu laukiesi? Ir bet kokie kiti panašūs spėjimai sprendžiat tik iš žmogaus kūno formos. Pati esu uždavusi šį klausimą moteriai, kuri, pasirodo, nesilaukė, o tiesiog priaugo svorio. Mums abiem buvo labai nesmagu.

Ar tu gėjus? Ar tu lesbietė? Ir tokį klausimą esu uždavusi, ir buvo žmonių, kurie dėl to įsižeidė. Manieringas vyras gali būti heteroseksualus, kaip ir ežiuku apsikirpusi sportiška moteris, ir atvirkščiai. Paprasčiau kalbant, nereikėtų žmogaus elgesio sieti su lytinei orientacijai būdingais stereotipais, nes dažniausiai tai būna netiesa. O kartais žmonės tiesiog nenori atskleisti, su kuo miega, ir jie turi teisę to nedaryti.

Kokie klausimai jums sukelia nepatogumą, jus įžeistų?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt