Nuomonės

2021.09.04 20:00

Vaiva Rykštaitė. Karo žurnalistė, pastebėta dėl aprangos

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.09.04 20:00

Paskutinėmis vasaros dienomis JAV pajėgoms skubiai besitraukiant iš Talibano valdomo Afganistano, apie šią šalį girdėjome dažniau nei įprastai. Viduramžius menantis režimas, kai „nedoros“ moterys užmėtomos akmenimis, o vagims nukertamos galūnės, deja, vis dar yra šio pasaulio realybė.

Chaosas Kabulo oro uoste, į lėktuvus besibraunantys desperacijos pagauti žmonės ir, turbūt, visiškai nevilties apimtos motinos, per spygliuotą sieną perduodančios savo kūdikius… kam?

Su nerimu belaukiant rugpjūčio pabaigos ir sergant už visus bėgančius į laisvesnes valstybes, šiose chaoso transliacijose man ypač įsiminė CNN atstovės Clarissos Ward reportažai iš įvykių vietų Afganistane ir po jų sekęs interviu.

Narsi ir patyrusi žurnalistė yra viena iš nedaugelio vakariečių, kuriai pavyko patekti į paprastai visiškai uždaras Talibano teritorijas, pakalbinti ISIS lyderius ir kartu reguliariai raportuoti iš Kabulo. C. Ward turi ką papasakoti apie Afganistano moteris kaimuose ir miestuose (jos teigimu, reta kaimo mergaitė besvajoja apie emancipaciją), apie tai, kaip Talibano atstovai niekada nesikreipia į moteris ir vengia jų žvilgsnio, galų gale, apie tai, kaip buvimas motina jai padeda būti geresne karo žurnaliste.

Turbūt ne veltui C. Ward įspūdžiai sugulė į memuarų knygą „On All Fronts: The Education of a Journalist“, kuri JAV pasirodys artimiausiomis dienomis.

Dvi C. Ward nuotraukos „Prieš ir po“ tuoj pat paplito po internetą kaip ryški Talibano poveikio iliustracija.

Nesu tikra, labiau liūdna ar juokinga, kad ši žurnalistė kai kurių neseniai pastebėta tapo ne dėl savo darbų, o dėl pasirinktos aprangos. C. Ward drabužiai tapo diskusijų tema daugybėje pasaulio kampelių tuomet, kai prabėgus vos parai po Talibano įsiveržimo į Kabulą, moteris prieš kameras pasirodė vilkėdama tradicinę abają.

Dvi C. Ward nuotraukos „Prieš ir po“ tuoj pat paplito po internetą kaip ryški Talibano poveikio iliustracija. Toks vakarietės žurnalistės garderobo pokytis interpretuotas kaip gestas, pažymintis naują erą, kurioje gerokai apribojamos moterų teisės Afganistane, ir kaip skubus prisitaikymas prie situacijos, ir, deja, kaip savotiška išdavystė.

Iš pirmo žvilgsnio tikrai kiek paradoksalu ir simboliška rodosi, kad JAV žinių kompanijoje dirbanti žurnalistė buvo viena pirmųjų tradiciškai prisidengusi galvą, taip tarsi paklusdama Talibano valiai, jų diktuojamoms vertybėms ir nepalikdama kitos išeities pačioms afganėms.

Tačiau, kaip teigia C. Ward, šis vertinimas yra pritemptas, o jos aprangą interpretuojantieji neatsižvelgė į kontekstą: reportažas be galvos apdangalo buvo transliuojamas iš privačios teritorijos, o po 24 valandų prieš kamerą pasirodžiusi su juoda abaja ji prabilo jau iš paties įvykių centro Kabulo gatvėse – tuo metu moteris raportavo viešoje vietoje, Talibano atstovų apsuptyje.

Atsirado ir balsų, kaltinančių žurnalistę bailumu. Tačiau turbūt lengva kalbėti tiems nebuvusiems, nepatyrusiems, nežinantiems, ką reiškia dirbti karo sąlygomis tiesiogine prasme. Esu tikra, kad pati būdama C. Ward vietoje (jei man kada nors pakaktų narsos apskritai būti karo žurnaliste) pasielgčiau lygiai taip pat. Nes žurnalisto darbas yra informuoti pasaulį apie įvykius, o ne bandyti maištauti ar rizikuoti savo gyvybe, o šitaip rizikuojant ir neperduoti svarbiausių žinių. Tai ne jos karas už laisvę, ne jos šalis, ne jos kultūra, todėl nesuprantu C. Ward smerkiančiųjų.

Keista, kad dar tenka tai priminti, bet… moterys yra daugiau nei kūnai ir juos dengiantys audiniai.

Ir vis dėlto koks galingas, kaip stipriai simboliškai įkrautas yra moters kūnas ir jo atvaizdai. Tarsi norėdami patvirtinti, kad Afganistanas dar neseniai buvo laisvas ir gerokai liberalesnis, žmonės dalijasi vintažinėmis afganių su trumpais sijonais nuotraukomis.

O štai norėdami iliustruoti Talibano režimo žiaurumą moterų teisių atžvilgiu renkasi jei ne C. Ward „Prieš ir po“, tuomet, pavyzdžiui, Irano fotografės Boushros Y. Almutawakel nuotraukų koliažą „The Dissapearance of The Woman“ (liet. Moters išnykimas) – čia matome, kaip pamažu konservatyvėjant ir tamsėjant musulmonių aprangai galiausiai jos visiškai ištirpsta juodame fone.

Keista, kad dar tenka tai priminti, bet… moterys yra daugiau nei kūnai ir juos dengiantys audiniai. Todėl turbūt labiau liūdna, kad Jeilio universitetą baigusi, daugybėje šalių karo žurnaliste dirbusi, tarp kitų ir septynis „Emmy“ apdovanojimus pelniusi žurnalistė dėmesio centre atsiduria ne dėl darbo, o dėl aprangos.

Smalsu, kiek dažnai viešumoje aptarinėjama įtakingų vyrų apranga? Beje, įdomumo dėlei – 1996 m. pirmą interviu su Talibano atstovais padarė taip pat moteris, garsioji žurnalistė Christiane Amanpour. Ir ne, aš neketinu paminėti, ką ji tuomet buvo apsivilkusi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt