Baltarusijoje vykstančių procesų suvokimas Vakaruose vis dar gana miglotas. Nepaisant šalies sąsajų su tebevykstančiu karu Ukrainoje, Baltarusijos visuomenės lūkesčių supratimas bus itin svarbus siekiant tinkamai bendradarbiauti su šia valstybe, kai konfliktas galiausiai baigsis.
Ši publikacija yra portalo LRT.lt partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.
Aliaksandras Klačka be jokio romantizavimo prisimena pirmąsias Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dienas. Jam karas prasidėjo tą akimirką, kai suprato, kad raketos, krentančios ant kaimyninės valstybės miestų, yra paleidžiamos iš jo šalies teritorijos. Netrukus jis prisijungė prie Ukrainos pusėje kovojančių Baltarusijos savanorių ir tarnavo Konstantino Kalinausko pulke. Vėliau buvo sužeistas, dabar gyvena Lietuvoje.
„Supratome, kad giname ne tik Ukrainą. Giname ir Baltarusijos ateitį“, – sako jis.
Jo istorija atspindi prieštaras, kurios nuo 2022 m. vasario formuoja Baltarusiją. Viena vertus, Baltarusija tapo svarbia Rusijos invazijos užnugario baze: iš jos teritorijos Rusijos kariai puolė Kyjivą, Rusijos logistika naudojasi Baltarusijos infrastruktūra, ten remontuojama karinė technika, o Rusijos kariai gydomi Baltarusijos ligoninėse. Kita vertus, tūkstančiai baltarusių savanoriškai ėmėsi padėti Ukrainos pabėgėliams, šimtai prisijungė prie Ukrainos karinių dalinių, o nepriklausomi tyrimai nuosekliai rodo stiprų pasipriešinimą tiesioginiam Baltarusijos įsitraukimui į karą.
Tačiau ši skirtis vakarietiškose analizėse vargiai pastebima.
Baltarusija vis dažniau vaizduojama tik kaip Rusijos užsienio politikos tęsinys. Tai atspindi neginčijamą realybę – Aliaksandro Lukašenkos režimas yra giliai įsitraukęs į Rusijos karo veiksmus, o pagal tarptautinę teisę Baltarusija yra bendrininkė agresijoje prieš Ukrainą. Tačiau tai paskatino platesnę prielaidą, kad režimo, Baltarusijos valstybės ir Baltarusijos visuomenės interesai iš esmės sutampa.
Ši prielaida užgožia vieną iš svarbiausių politinių procesų pačioje Baltarusijoje. Nors režimas parėmė Rusijos invaziją, Baltarusijos visuomenė iš esmės atmetė tiesioginį dalyvavimą kare. Šios skirties suvokimas yra būtinas ne tik norint įvertinti A. Lukašenkos sprendimus, bet ir apmąstant Baltarusijos vietą būsimoje Europos saugumo architektūroje.
Baltarusijos dalyvavimas Rusijos kare yra tik viena iš šios istorijos pusių
Pastarosiomis savaitėmis į pirmą planą vėl iškilo klausimas dėl Baltarusijos vaidmens kare. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, pareiškęs, kad Rusija naudoja Baltarusijos teritorijoje esančias navigacijos ir ryšių sistemas smūgiams prieš Ukrainą, viešai pareikalavo, kad A. Lukašenka jas išjungtų, ir pagrasino, kad priešingu atveju ši įranga bus sunaikinta. Nors vėliau V. Zelenskis pranešė, kad įranga buvo išjungta, pati situacija grąžino Baltarusiją į tarptautinės žiniasklaidos antraštes ir vėl iškėlė jau žinomą klausimą: ar Minskas galėtų tapti tiesioginiu karo dalyviu?
Nuo 2022 m. vasario tokių klausimų kyla nuolat. Kiekvieną kartą, kai Rusija suaktyvina karinę veiklą arba Baltarusijos teritorijoje vyksta didelio masto pratybos, Vakarų analitikai ima svarstyti naujo puolimo iš Ukrainos šiaurės tikimybę. Baltarusija pirmiausia vertinama kaip potencialus Rusijos karinis placdarmas.
Toks požiūris yra visiškai suprantamas. Vertinant tik pagal Baltarusijos valstybės veiksmus, Baltarusija iš tiesų tapo vienu iš svarbiausių Rusijos karinės kampanijos elementų.
2022 m. sausio ir vasario mėnesiais, prisidengiant bendromis pratybomis, Baltarusijos teritorijoje buvo sutelkta apie 30 000 Rusijos karių. Būtent iš ten prasidėjo žygis į Kyjivą – trumpiausias invazijos maršrutas, kuriam Rusijos vadovybė skyrė ypatingą dėmesį. Rusijos kariai naudojosi Baltarusijos oro uostais Mačuliščuose, Baranovičiuose ir Lydoje, taip pat radaro stotimis ir transporto infrastruktūra. Remiantis Ukrainos stebėjimais, vien per pirmuosius karo mėnesius iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainos miestus buvo paleista mažiausiai 631 raketa.
Bendradarbiavimas neapsiribojo vien pirmosiomis invazijos savaitėmis. Baltarusija perdavė Rusijai dalį savo atsargų – įrangos ir šaudmenų, leido savo įmonėse remontuoti sugadintą techniką, užtikrino geležinkelio maršrutus Rusijos kariuomenės aprūpinimui ir palaipsniui tapo svarbiu Rusijos karinio užnugario elementu. Ukrainos žvalgybos duomenimis, šiuo metu daugiau nei 500 Baltarusijos įmonių vienaip ar kitaip dalyvauja gaminant produktus Rusijos karo pramonei – nuo elektronikos ir optikos iki ginkluotės remonto ir komponentų gamybos.
Kitas šios priklausomybės indikatorius buvo Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimas. Pirmą kartą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Baltarusija vėl tapo šalimi, kurios teritorijoje dislokuotos Rusijos branduolinės galvutės. Bendros pratybos, kuriose buvo naudojami taktiniai branduoliniai ginklai, dar labiau išryškino Baltarusijos vaidmenį Maskvos branduolinio šantažo strategijoje.
Vertinant vien šiuos faktus, išvada atrodo akivaizdi – Baltarusija yra viena iš pagrindinių Rusijos sąjungininkių šiame kare.
„Baltarusija suteikia savo teritoriją, infrastruktūrą ir išteklius Rusijos kariuomenei. Tarptautinės teisės požiūriu tai reiškia bendrininkavimą agresijoje. Čia negali būti jokių interpretacijų“, – teigia buvęs baltarusių diplomatas Pavelas Slunkinas.
Tačiau, jo nuomone, būtent šioje vietoje vakarietiškoji analizė dažnai žengia dar vieną žingsnį, kuris jau nebėra toks akivaizdus.
Atsižvelgiant į Baltarusijos režimo dalyvavimą kare, automatiškai daroma išvada, kad Maskvos ir Minsko interesai visiškai sutampa.
„Tai – dažniausia klaida, – sako P. Slunkinas. – Taip, Rusija ir Baltarusija priklauso tai pačiai karinei erdvei. Taip, šių šalių režimai vienas kitą remia. Tačiau tai nereiškia, kad jų interesai visiškai sutampa.“
Ši išvada turi ne vien akademinę reikšmę. Ji tiesiogiai lemia, kaip Europa vertina tolesnio karo eskalavimo riziką.
Jei Baltarusija yra visiškai praradusi savarankiškumą ir visi Minsko sprendimai priimami Kremliuje, kyla akivaizdus klausimas: kodėl per ketverius su puse karo metų Baltarusijos kariuomenė nė karto neperžengė Ukrainos sienos?
Šis klausimas ypač aktualus šiandien, kai ekspertų bendruomenėje aktyviai diskutuojama apie tikimybę, kad dar kartą bus pasinaudota Baltarusijos teritorija.
Atsakymas nėra susijęs su tuo, kad A. Lukašenka staiga pasirodė esąs labiau nepriklausomas politikas, nei paprastai manoma.
Pasak P. Slunkino, Baltarusijos lyderis veikia visų pirma vadovaudamasis savo politinio išlikimo logika.
„A. Lukašenkai dabartinis modelis yra beveik idealus. Jis suteikia Maskvai beveik viską, išskyrus brangiausią išteklių – savo kariuomenę. Jis lieka ištikimas Kremliui, tačiau vengia priimti sprendimus, kurie galėtų destabilizuoti padėtį šalyje“, – aiškina P. Slunkinas.
Čia kalbama ne tik apie A. Lukašenkos politinius skaičiavimus. Pasak P. Slunkino, pati Maskva nėra pernelyg suinteresuota keisti dabartinę Minsko dalyvavimo formulę. Kai 2022 m. buvo sprendžiamas klausimas dėl Baltarusijos kariuomenės siuntimo į Ukrainą, Kremlius buvo įsitikinęs, kad operacija baigsis greitai ir savaime, – nebuvo jokio reikalo dalytis būsima pergale su sąjungininku. Nuo to laiko skaičiavimai pasikeitė, tačiau išvada išliko ta pati: Rusijai nereikia 15–20 tūkst. nemotyvuotų baltarusių karių kovai su Ukrainos kariuomene, kuri per ketverius karo metus sukaupė neprilygstamą kovinę patirtį. Maskvai kur kas vertingesnis saugus užnugaris: nebombarduojamos naftos perdirbimo gamyklos, be smūgių grėsmės veikiantys aerodromai ir ligoninės, be sutrikimų funkcionuojantys sandėliai ir logistikos centrai. Be to, Baltarusijos pozicija išlieka papildomu spaudimo svertu Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Išmainyti šį ramų prieglobstį į saujelę papildomų durtuvų, kurie pačią Baltarusiją paverstų teisėtu kariniu taikiniu, Kremliaus požiūriu būtų tiesiog beprasmiška.
Čia išryškėja skirtumas tarp režimo ir visuomenės.
A. Lukašenka neatsisakė dalyvauti kare. Jis atsisakė tik tokios dalyvavimo formos, kuri galėtų kelti grėsmę jo paties valdžios stabilumui.
Norint suprasti, kodėl ši rizika pasirodė esanti tokia rimta, reikia pažvelgti ne tik į patį režimą, bet ir į Baltarusijos visuomenę – tą Baltarusijos dalį, kuri Vakarų diskusijose apie karą tapo beveik nepastebima.
Režimas įsitraukė į karą, o visuomenė – ne
Yra viena aplinkybė, kuri Vakarų diskusijose apie Baltarusiją beveik visiškai pamirštama. Tai – visuomenės nuomonė.
Autoritarinėse valstybėse dažnai neatsižvelgiama į visuomenės nuomonę. Kai visus svarbiausius sprendimus priima vienas asmuo, atrodo logiška sutelkti dėmesį išskirtinai į jo motyvus. Tačiau Baltarusijos atveju būtent visuomenės nuostatos didžiąja dalimi paaiškina, kodėl šalies dalyvavimas kare yra daug labiau ribotas, nei daugelis tikėjosi 2022 m. pavasarį.
Nepriklausomi sociologiniai tyrimai nuosekliai fiksuoja tą pačią tendenciją: dauguma baltarusių nepritaria tiesioginiam šalies įsitraukimui į karą Ukrainoje.
Remiantis naujausiais „Chatham House“ ir „Center of New Ideas“ tyrimais, vos 14 procentų respondentų tiesiogiai pritaria Rusijos invazijai, o iš viso apie trečdalį (27 procentai) pritaria arba labiau pritaria Rusijos kariniams veiksmams. Dar iškalbingesnis yra požiūris į galimą Baltarusijos kariuomenės siuntimą į Ukrainą: tik 9 procentai baltarusių mano, kad jų kariuomenė turėtų dalyvauti kare.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu. Baltarusijos visuomenė yra viena iš labiausiai prorusiškų Europoje. 2025 m. lapkričio duomenimis, 44 proc. baltarusių pritaria geopolitinei sąjungai su Rusija. Didžioji dalis gyventojų Rusiją vis dar laiko pagrindine politine ir kultūrine partnere. Tačiau šis palankumas nevirsta parama karui.
Baltarusių sociologė Daria Urban paaiškina, kad būtent čia daugelis išorės stebėtojų daro esminę klaidą. „Vakaruose dažnai vyrauja supaprastinta logika: jei baltarusiai palankiai žiūri į Rusiją ir pasirenka sąjungą su ja, tai jie automatiškai remia ir Rusijos karą. Tačiau taip nėra. Didelį sąjungos su Rusijos Federacija šalininkų skaičių daugiausia lemia tai, kad žmonėms tiesiog neliko kito pasirinkimo. Visiškos izoliacijos sąlygomis Rusija suvokiama kaip mažiausio pasipriešinimo kelias, kaip vienintelė apčiuopiama realybė, o ne kaip sąmoningas ideologinis pasirinkimas karo naudai“, – sako ji.
Pasak D. Urban, baltarusių požiūris į Rusiją ir jų požiūris į karą egzistuoja visiškai skirtingose plotmėse. „Visuomenė sociologiniu požiūriu nėra monolitinė, skirtingos žmonių grupės gyvena nepersipinančiose informacijos ir vertybių plotmėse. Žmogaus nenoras, kad jo šalis būtų įtraukta į karą nereiškia automatinio A. Lukašenkos legitimizavimo. Baltarusiai psichologiškai nėra pasirengę įsitraukti į šį konfliktą. Mūsų pasąmonėje įsišaknijęs populiarus posakis „daugiau niekada“, todėl žmonės masiškai neis kariauti“, – aiškina sociologė.
Jos nuomone, tiesa slypi kažkur per vidurį. Vidutinis žmogus prisitaiko prie sistemos ne dėl meilės jai, o dėl alternatyvos stokos: pats A. Lukašenka taip pat nenori, kad jo kariuomenė tiesiogiai dalyvautų kare, tačiau leidžia režimui į jį įsitraukti tiek, kiek įmanoma be visuomenės mobilizacijos. Šią poziciją jis pateikia kaip savo pagrindinį pasiekimą – neva jis „išsaugojo taiką“.
„Dauguma žmonių Rusiją laiko artima valstybe, tačiau kartu kategoriškai nenori, kad Baltarusija taptų tiesiogine karo veiksmų dalyve. Žmonėms tai yra visiškai skirtingi, tarpusavyje nesusiję klausimai“, – sako D. Urban.
Po 2020 m. masinių protestų A. Lukašenkos režimą ištiko gili legitimumo krizė. Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą situacijos nepakeitė. Atvirkščiai, susiformavo naujas tylus visuomeninis kompromisas: daugelis buvo pasirengę toleruoti tolesnį autoritarinį valdymą, jei tik Baltarusija nebus tiesiogiai įtraukta į karą.
Kaip tik dėl to A. Lukašenka atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: Maskva tikisi maksimalaus palaikymo, tačiau sprendimas siųsti kariuomenę reikštų tiesioginę konfrontaciją su jo paties visuomenės nuotaikomis.
Tai nereiškia, kad viešoji nuomonė lemia autoritarinio režimo politiką, tačiau ji lemia politinių sprendimų kainą.
Todėl, kaip aiškina P. Slunkinas, atsisakymas tiesiogiai įtraukti kariuomenę neturėtų būti vertinamas kaip Minsko nepriklausomos užsienio politikos pavyzdys.
„Tai nėra Ukrainos ar netgi Europos interesus atitinkantis sprendimas. Tai sprendimas, kuriuo siekiama išlaikyti valdžią“, – sako jis.
Dėl to susiklostė situacija, nelabai deranti su vakarietiškoje analizėje įprasta schema. Baltarusijos režimas tapo visateise Rusijos karinės mašinos dalimi, o Baltarusijos visuomenė – ne.
Ši prieštara iš esmės paaiškina tai, kas šalyje įvyko per pastaruosius trejus metus, – nuo masinio nenoro kovoti iki augančio naratyvo, kad A. Lukašenka neva „išsaugojo taiką“ Baltarusijoje, populiarumo.
Bet jei visuomenė taip smarkiai skiriasi nuo režimo, kodėl Vakarai ir toliau žiūri į Baltarusiją kaip į vieną monolitinį objektą?
D. Urban paaiškina, kad šio „aklumo“ priežastis glūdi bendruose principuose, kaip Vakarai apskritai formuoja informaciją apie šį regioną. „Neseniai atlikome tyrimą apie Baltarusijos įvaizdį žiniasklaidoje ir nustatėme baisų dalyką: Vakarų pasaulyje Baltarusija neturi aiškaus įvaizdžio. Jos visuomenė suvokiama kaip savotiškas monolitinis organizmas, vientisa visuma. Nėra aiškiai išreikštos pozicijos, apie Baltarusiją rašoma retai. Todėl norėčiau patarti Vakarų analitikams ir politikams atidžiau pažvelgti į Baltarusijos visuomenę, kad suprastų, kokia ji iš tiesų yra“, – sako sociologė.
Vakarų analizė visą šalį yra susiaurinusi iki A. Lukašenkos bunkerio dydžio, nes taip paprasčiau. Paprasčiau taikyti visuotines sankcijas monolitui, nei atsižvelgti į niuansus. Klestinčioje teisinėje valstybėje užaugusiam europiečiui fiziškai sunku įsivaizduoti gyvenimo realybę, kurią gaubia baimė.
Savanorė Kaciaryna Šulhan atotrūkį tarp vakarietiško suvokimo ir baltarusiškos realybės vertina dar griežčiau. „Norėčiau, kad Vakarai pagaliau suprastų: Baltarusija yra chrestomatinė diktatūra Europos viduryje. Tačiau norint tai suvokti, reikia suprasti, ką reiškia diktatūra. Kai mes sakome europiečiams, kad žodžio laisvė sunaikinta ir žmonės masiškai kalinami, jie pritariamai linkčioja, bet vertina tai pagal savo pačių kriterijus. Jie nesupranta, kaip viskas yra blogai ir kaip sunku baltarusiams su tuo gyventi. Žmonės, užaugę sveikoje visuomenėje, tiesiog negali nusileisti iki tokio supratimo lygio. Jiems tai yra kažkokia abstrakcija – na, taip, įstatymų nepaisymas, na, taip, teismai dirba pagal telefono skambučius… Taip pat yra ir su karu: kol jis nepasiekia tavo namų, negali iki galo patikėti, kad tai įmanoma. Taip pat yra ir su mūsų diktatūra: tai, kas baltarusiams tapo kasdiene išgyvenimo norma, europiečiui yra ekstremalus, neįsivaizduojamas košmaras“, – aiškina ji.
Šis negebėjimas „nusileisti iki baltarusių nelaisvės supratimo lygio“ veda prie tokios realybės, kurioje netgi teisinis karo vaizdas Vakarų šalyse pakeičiamas plakatuose skelbiamais šūkiais. Žodis „bendrininkas“ tampa visateisio karo dalyvio sinonimu; „nėra protestų gatvėse“ virsta „visuomenė pritaria“; o uždara, represinė šalis, kurioje sociologas rizikuoja net užduodamas klausimą, pradedama suvokti kaip šalis, kurioje visiems neva viskas vienodai.
D. Urban čia įžvelgia konkretesnę, beveik kasdienę klaidą, susijusią ne su propaganda, o su pačios Vakarų politikos kryptimi. Jos teigimu, neseniai atliktų apklausų rodomas palankumo sąjungai su Rusija augimas visiškai nereiškia, kad baltarusiai masiškai to siekia.
„Jei visuomenė linksta į sąjungą su Rusija, tai nereiškia, kad ji šią sąjungą remia, – aiškina ji. – Tiesiog Europa užsidarė: vizos, banko sąskaitos, bet kokie teisėti būdai patekti į Vakarus paprastiems baltarusiams tapo beveik nepasiekiami. Rusija tiesiog yra kelias, kuriuo eiti lengviausia, kai nebelieka jokio kito kelio.“
Kadangi Europa, taikydama visuotines sankcijas, griežtus vizų apribojimus ir uždarydama sienas, atsiribojo nuo paprastų baltarusių, šalies gyventojams vis sunkiau suprasti, kas iš tiesų yra demokratija. Neįmanoma nuoširdžiai priimti ir mylėti demokratinių vertybių, jas studijuojant tik iš užsienietiškų vadovėlių.
„Siekiant suprasti ir priimti demokratines vertybes, baltarusiams gyvybiškai svarbu savo akimis pamatyti teisinę visuomenę, keliauti ir bendrauti, – sako D. Urban. – Europos Sąjungos sudaromos kliūtys tik įtvirtina padėtį diktatūros viduje.“
Nematyta Baltarusija
Pažvelgus tik į valstybę, vaizdas atrodo paprastas. Tačiau, nukreipus dėmesį nuo režimo į visuomenę, atsiskleidžia prieštaravimai, kurie vakarietiškose analizėse retai minimi.
Nuo plataus masto karo pradžios Ukrainos pusėje kovoja keli šimtai baltarusių savanorių. Tikslaus skaičiaus nustatyti neįmanoma: daugelis jų neviešina savo tapatybių, siekdami apsaugoti Baltarusijoje likusius artimuosius. Tačiau tyrėjai apskaičiavo, kad dar daugiau Baltarusijos piliečių kovoja Rusijos pusėje. Šio nepatogaus fakto negalima ignoruoti.
Baltarusijos visuomenė yra susiskaldžiusi. Tačiau skiriamoji riba nėra ten, kur ją dažnai įsivaizduoja vakariečiai.
Aliaksandras atvyko į Ukrainą praėjus vos kelioms dienoms nuo karo pradžios.
„Man tai buvo antrasis A. Lukašenkos režimo antausis. Pirmasis buvo 2020 m., kai buvo suklastoti rinkimų rezultatai. Antrasis – kai mano žemė buvo panaudota kaimyninei šaliai pulti. Tai mano namai. Niekas neprašė mano leidimo“, – sako jis.
Jo sprendimas buvo ir strateginis.
„Supratau: jei kris Kyjivas, kris ir Ukraina. O jei kris Ukraina, man, kaip baltarusiui, galimybė pamatyti nepriklausomą Baltarusiją nutols dešimtmečius“, – aiškina Aliaksandras.
Jam šis karas niekada nebuvo susijęs tik su Ukraina. Tai kartu kova ir dėl Baltarusijos ateities.
Todėl jis priešinasi vis dažnesniam Baltarusijos, kaip paprasčiausio agresoriaus, apibūdinimui. Jis neginčija Baltarusijos valstybės teisinės atsakomybės. Jam nerimą kelia tai, kad iš akiračio išnyko šios valstybės žmonės.
Prisimindamas Europos saugumo konferenciją, jis sako raginęs jos dalyvius nepadaryti „trečios klaidos“.
„Nenurašykite Baltarusijos visiškai. Nenurašykite šimtų tūkstančių šalyje ir tremtyje gyvenančių baltarusių, kurie laiko A. Lukašenkos režimą neteisėtu ir yra pasirengę pasipriešinti Rusijos ekspansijai. Šie žmonės vieną dieną gali pasirodyti esą labai svarbūs“, – ragina jis.
Aliaksandro nuomone, problema yra gilesnė nei politika.
„Mes menkai vieni kitus pažįstame. Ukrainiečiai menkai pažįsta baltarusius. Lietuviai menkai pažįsta baltarusius. Mes gyvename vieni šalia kitų, bet beveik nieko nesuprantame vieni apie kitus. Kai nesupranti savo kaimyno, pradedi daryti klaidingas išvadas“, – dėsto jis.
K. Šulhan patirtis atskleidžia kitą šios nematomos Baltarusijos pusę. Pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis ji savanoriavo Peremislyje – padėjo pabėgėliams iš Ukrainos kaip vertėja ir apgyvendinimo klausimais, teikė humanitarinę pagalbą.
„Niekas net nesusimąstė, kas čia kaltas, – prisimena ji. – Toje situacijoje mums reikėjo imtis veiksmų, o ne aiškintis, kas teisus.“
K. Šulhan niekada nejuto poreikio viešai paaiškinti, kad nepritaria karui. „Tikslas buvo svarbesnis už žodžius“, – sako ji.
Šiandien ji koordinuoja pagalbą Ukrainos pusėje kovojusiems baltarusių savanoriams, padėdama jiems užmegzti ryšį su Ukrainos veteranų organizacijomis ir gauti psichologinę, teisinę bei medicininę pagalbą. Šiame darbe ji tapo kitos realybės, kuri dažnai lieka nepastebėta Vakarų pasaulyje, liudytoja: už vertybes, kurias Europa teigia ginanti, kovoję baltarusiai dažnai susiduria su teisiniu neapibrėžtumu, negauna veterano statuso, leidimų gyventi ar institucinės paramos.
Atotrūkis tarp režimo ir visuomenės atsispindi ir viešojoje nuomonėje. Nepaisant ilgamečių represijų ir sunaikinto nepriklausomo politinio gyvenimo, beveik kiekvienoje nuo 2022 m. atliktoje nepriklausomoje apklausoje nuosekliai nustatomas labai menkas pritariančiųjų Baltarusijos įsitraukimui į karą procentas. Didesnė dalis net tų baltarusių, kurie apskritai palankiai žiūri į Rusiją, prieštarauja Baltarusijos kariuomenės siuntimui į Ukrainą.
Pasak buvusio diplomato P. Slunkino, Vakarų analitikai tai dažnai praleidžia pro akis.
„Kai Baltarusija vertinama tik kaip Rusijos tąsa, baltarusių visuomenė tampa nematoma. Kartu su ja dingsta ir galimybės suprasti aplinkybes, kuriomis A. Lukašenka priima sprendimus“, – sako jis.
Baltarusija neabejotinai yra tapusi Rusijos karo mašinos sraigteliu. Tačiau šioje šalyje gyvenanti visuomenė ir toliau vadovaujasi kitokia politine logika.
Baltarusijos ateitį lems ne vien Rusijos karinės bazės, raketos ar karinė infrastruktūra. Ji taip pat priklausys nuo milijonų baltarusių, kurie liks šalyje pasibaigus karui.
Jei Vakarų vyriausybės ir toliau žiūrės į Baltarusiją kaip į politinį monolitą, kils rizika paskatinti būtent tą rezultatą, kurio taip bijoma. Nuo Europos atskirta ir dėl beatodairiškos politikos izoliuota visuomenė gali palaipsniui imti artėti prie Rusijos ne dėl įsitikinimų, o dėl to, kad nebeliks jokios kitos alternatyvos. Pasibaigus A. Lukašenkos valdymui, Europa gali susidurti su tokia Baltarusija, kokią jau mano egzistuojant, – su šalimi, visiškai įtraukta į Maskvos politinę orbitą ir beveik nebeturinčia saitų su Europa.
Iš išorės švarus kalėjimas
2022 m. vasarį A. Klačka perėjo sieną, kad kovotų ne tik už Ukrainos nepriklausomybę, bet ir už Baltarusijos ateitį. Tuo pačiu metu K. Šulhan stovėjo Lenkijos pusėje, padėdama pabėgėliams iš Ukrainos, dar nespėjusi paaiškinti savo šalies vaidmens šiame konflikte. Nė vienas iš jų nesitikėjo, kad Vakarai atkreips dėmesį į jų pasirinkimus. Tačiau būtent tokie pasirinkimai, o ne A. Lukašenkos pareiškimai nulems, kas liks iš Baltarusijos, kai režimas Minske pagaliau žlugs.
Tai, ar Europa išgirs Aliaksandro prašymą „visiškai nenurašyti Baltarusijos“ ir pripažins tokių žmonių, kaip Kaceryna, kurie daug metų kūrė ryšius tarp visuomenių ten, kur oficiali diplomatija žlugo, darbą, turės įtakos ne tik Baltarusijos ateičiai, bet ir Europos saugumui. Jei Vakarai ir toliau vertins visą tautą pagal jos kalėjimo sienas, matydami tik švarų fasadą, kils rizika nepastebėti žmonių, kurie vis dar gyvena už tų sienų. Kol kas laikas veikia Kremliaus naudai. Tačiau dar yra laiko pažvelgti už sienų, nes dar yra žmonių, su kuriais galima užmegzti ryšius.
