Nuomonės

2021.07.20 17:38

Kristina Mišinienė. „Lietuviai, mano sūnus mirė pas jus dirbdamas“

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, LRT.lt2021.07.20 17:38

Valentinas jau savaitė Lietuvoje, jis keliauja iš miesto į miestą, susitinka su verslininkais, žmogaus teisių gynėjais, teisininkais, bet jis be problemų savo istoriją gali pasakoti ir taksi vairuotojams, pardavėjoms, viešojo transporto keleiviams.

Valentinui – 75, jo žmonai, kuri ištikimai jį lydi visose kelionėse, – 70. Jiedu į Lietuvą atkeliavo iš Rytų Ukrainos, namuose paliko nerimaujančius artimuosius ir kaimynus, išlydėjusius žilaplaukę porą į, jų manymu, labai rizikingą kelionę, nesibaigus pandemijai, negailestingai svilinant karštiems orams.

Bet Valentino ir jo žmonos negalėjo sustabdyti jokie racionalūs argumentai.

Mat juos užgriuvo baisi nelaimė – pernai vėlyvą rudenį Prancūzijoje, vairuodamas lietuvių transporto įmonės vilkiką, tiesiog prie vairo mirė jų sūnus.

Mirties liudijime prancūzų kalba parašyta, kad mirties priežastis yra neaiški – galbūt nuovargis, galbūt stresas sustabdė jauno žmogaus širdį. Išlaikiusio ir savo nusenusius tėvus, ir našlę seserį su jos vaikais.

Kartu su karstu į namelius ant Dniepro kranto atkeliavo keli sūnaus asmeniniai daiktai, tačiau kažkur Lietuvoje liko automobilis, banko sąskaitoje sutaupyti eurai.

Valentino akys sausos, bet jos liepsnoja: „Aš norėjau pamatyti šalį, kurioje mano sūnus dirbo, susitikti su jo bendradarbiais, viršininkais, juk jie nė žodžio užuojautos mums nepasakė! Lyg šuo pakelėje būtų nugaišęs, paskambino – nebeturit sūnaus, laukit parvežant kūną. Aš juk pats, paprašęs kaimyno pagalbos, rašiau ten į Prancūziją, prašiau paaiškinti, kodėl iki tol buvęs sveikas žmogus mirė. Ir jie atsakė! O dabar aš noriu atiduoti paskutinę pagarbą savo vaikui, susirinkti jo daiktus, pabūti ten, kur jis taip sunkiai dirbo.“

Deja, nesėkmės pradėjo lydėti senukus, vos tik atvykus į Lietuvą, – firmos vadovai persigalvojo susitikti, skolingi jie tikriausiai niekada ir nesijautė, mašinos išgabenti už Lietuvos ribų neįmanoma, sūnaus banko sąskaita užblokuota, o ukrainietis notaras neteisingai surašęs įgaliojimą, apsistoti nėra kur, lėšų bilietui atgal taip pat nėra...

„Aš tvirtai tikiu, kad lietuviai yra mūsų broliai, juk jie nepaliks manęs nelaimėje?! Juk mūsų tautos visada kartu buvo, taip? Žinot, aš planuoju pasikabinti po kaklu lentelę su užrašu „Lietuviai, mano sūnus mirė pas jus dirbdamas“ ir vaikščioti po gatves, aikštes, įstaigas, tegu žmonės pamato tėvo skausmą, neviltį, juk daugiau aš nieko negaliu.“

Ne, Valentinui neteko vaikščioti su lentele po kaklu, sukruto kelios pagalbos organizacijos, vienos apgyvendino, kitos nupirko bilietus namo, trečios suka galvą, kaip sūnaus darbdavius priversti bent kokią kompensaciją išmokėti, vis dėlto žmogus mirė darbo vietoje...

Iš istorijų apie „pigią darbo jėgą“ skrynelės.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.