Kol Lietuvoje virė aistros dėl branduolinio užtaiso pasienyje, Jungtinės Karalystės vyriausybė praėjusią savaitę paviešino naująją saugumo ir užsienio politikos strategiją – „Globali Britanija rungtyniškumo amžiuje“ (Global Britain in Competitive Age). Šis ilgai rengtas dokumentas išsamiai, moderniai ir svarbiausia – blaiviai vertina XXI a. valstybės tarptautinį vaidmenį, pabrėžia visuomenės stiprinimo poreikį ir kibernetines grėsmes, iššūkių globalumą ir bendrą jų sprendimą.
Tačiau net britų komentatorius privertė žagtelėti netikėtas siūlymas daugiau kaip 40% padidinti Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų arsenalą. Netikėtas ir sprendimas nebeskelbti informacijos apie turimų branduolinių užtaisų skaičių, modifikacijas ir kovinio parengimo lygmenį, pridedama, kad prireikus branduolinis ginklas bus panaudotas ir prieš tokio ginklo neturinčią valstybę.
Branduolinis posūkis britų gynybos politikoje kontrastuoja su iki šiol vykdyta branduolinio nusiginklavimo programa, o labiausiai – su įprasta Jungtinės Karalystės pozicija tarptautinėse organizacijose, nuosekliai kritikuojančia kitų klubo narių – Šiaurės Korėjos, Kinijos ir Rusijos – slaptus branduolinius arsenalus ir bendradarbiavimo stoką. Branduolinio nusiginklavimo įsipareigojimus numato Šaltojo karo laikų 1970 m. Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis, kurios šalimis šiuo metu yra beveik visos pasaulio valstybės, o vos prieš porą mėnesių įsigaliojusi Branduolinių ginklų draudimo sutartis numato visišką tokių ginklų gamybos, saugojimo, pardavimo, panaudojimo ar grasinimo jai uždraudimą. Pats daugiašalis bendradarbiavimo modelis, kuriuo Jungtinė Karalystė toliau besąlygiškai remiasi ir savo naujoje strategijoje, sunkiai suderinamas su tokiu vienašališku sprendimu.
Tačiau net britų komentatorius privertė žagtelėti netikėtas siūlymas daugiau kaip 40% padidinti Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų arsenalą.
Kas gi privertė Jungtinę Karalystę taip atvirai rizikuoti jau ir šiaip svyruojančiu tarptautiniu autoritetu? Daugumos britų komentatorių nuomone, – siekis išlaikyti turimo arsenalo branduolinio atgrasymo funkciją besikeičiančių grėsmių akivaizdoje. Neeiline iškalba pristatydamas naująją užsienio ir gynybos strategiją Jungtinės Karalystės užsienio sekretorius Dominicas Raabas mini modernaus pasaulio iššūkius: nuo grėsmių demokratijai iki naujų asimetrinių grėsmių, pandemijų, nuo gamtos kataklizmų iki, ironiškai, branduolinių ginklų teroristų rankose. Tarp politinių grėsmių – Rusijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir kai kurių kitų neįvardintų valstybių „atviras plėšrus oportunizmas“.
Taigi, viešai nurodomas naujos branduolinio ginklavimosi politikos tikslas – bendrų pasaulio interesų gynyba. Iš tiesų ambicingų demokratijos, daugiašališkumo, teisės viršenybės ir globalių tikslų dvasia persmelkta visa naujoji Jungtinės Karalystės nacionalinio saugumo vizija. Gaila, bet įgyvendinant šį tikslą dar vienas propagandos užtaisas įteikiamas į rankas tiems, kurie taip sėkmingai šiuo ginklu naudojasi kurdami savąjį XXI a. pasaulį.
Nors ir keista, taika ir saugumas žmonijai vis dar skamba viliojamai. Susilpnėjus tradicinių lyderių entuziazmui jų vietą netruks užimti naujieji pranašai. Rusija jau kuris laikas aktyviai vilioja Afrikos šalis į naujus aljansus už branduolinę taiką. Besivystančioms valstybėms Jungtinėse Tautose atstovauja Kinija, ji demonstruoja pasiaukojamą siekį pritaikyti savo patirtį kelyje iš skurdo. Galime neabejoti, kad bet koks savanaudiškas tradicinėms demokratinėms vertybėms atstovaujančios vyriausybės poelgis, ypač nepakankamai pagrįstas ir nekomentuojamas, bus pasigautas ir panaudotas demokratinėms vertybėms diskredituoti.
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, naujoji strategija rodo, kad Jungtinės Karalystės ir JAV bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityje neišvengiamai gilės. Britų salos tektoniškai atsiskyrė nuo Europos žemyno prieš kokius 8 000 m. ir gana spėriai nuo jo tolsta. Jau šiuo metu visi Jungtinės Karalystės (tiksliau – jos povandeniniuose laivuose) esantys branduoliniai ginklai pagaminti kitoje Atlanto pusėje. Nedaug kam rūpi ir tai, kad branduoliniai užtaisai tiesiog nuomojami.
Praėjusios savaitės atominis skandalas – vienas iš tebesitęsiančios JAV ir Jungtinės Karalystės branduolinio bendradarbiavimo dramos epizodų. Dvišalis transatlantinis įsipareigojimas įtvirtintas dar 1958 m. sutartimi. Tačiau pernai prieš JAV prezidento rinkimus paviešintas Jungtinės Karalystės gynybos ministro laiškas atskleidžia buvusios metropolijos priklausomybę nuo JAV politinio vėjo krypties. Milijardinę branduolinių ginklų programą atnaujinti įtikinėjančios monarchijos tiesioginis interesas ne visiems pasirodė akivaizdus. Pasirodo, kad britų atominėje programoje britiškiausia dalis – povandeninių laivų įgula.
Mes, kariaudami savojo kiemo karą už atominės energetikos saugumą, galime pasidžiaugti bent šiuo transatlantiniu branduoliniu skėčiu. Savas kiemas – labai brangus mūsų tautos mentalitetui. Gal todėl XXI a. Lietuvos užsienio politikoje nerasime analogijų su paskutiniu globaliu Lietuvos projektu – taikia ekspansija į Madagaskarą. „Neapsimoka“ ir „Nesąmonė“ – dvi svarbiausios lietuvio gyvenimo tiesos, sutikite. Žinoma, pasaulinio masto tikslai šildo ambicijas, bet kerta per kišenę. O gal tiesiog reikia būti išradingiems?
