Nuomonės

2021.01.14 18:46

Algimantas Čekuolis. „Ei, ar jūs gyvi? Atsiliepkite!“

Algimantas Čekuolis, LRT.lt2021.01.14 18:46

Nenoriu būti kaip tas paskaitininkas iš rusų kino komedijos, kuris prie visų kibo prašydamas leisti jam Naujųjų Metų naktį paskaityti paskaitą „Ar yra gyvybė kitose planetose“. Dar neseniai ši tema buvo pajuokos objektu. Kiek anksčiau visa Amerika buvo apmauta. Radijo stotis pranešė, kad neva ateiviai jau įsiveržė.

Bet pastebėjau, kad žurnaluose ir tarpuniversitetinėse radijo diskusijose padaugėjo nuomonių, jog kitų civilizacijų Visatoje yra. Ta tema staiga susidomėjo astronomai ir astrofizikai. Dabar jie užduoda klausimus: kiek milijardų civilizacijų yra labai išsivysčiusių ir mus pralenkia seniai ir toli? Jų yra labai daug, jie patys atsako, bet su jomis nepavyks kontaktuoti nei mūsų kartai, nei kitoms. Mūsų pranešimas eis porą tūkstančių arba milijonų metų. Jų atsakymas – jeigu jis bus – dar kita tiek, bet mūsų civilizacija tiek netvers. Nors galas žino... Per pastaruosius 75 beveik taikos metus mokslas šoktelėjo daugiau negu per visus Viduramžius.

Žvaigždėtas dangus masina. Tik mūsų protas negali suprasti Visatos beribiškumo. Niekada nematėme jokio reiškinio, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Negalime palyginti su niekuo. Žodį pasakyti galime, bet jis nieko nereiškia.

Skruzdėliukas nežino, kad eglė turi viršūnę. Kad tokių eglių – keli šimtai tūkstančių, o medžiai auga visoje Žemėje. Kad Žemė sukasi ir skrieja aplink Saulę. Skruzdėlės labai sumanios ir išmintingos, bet jos turbūt net nežino, kad yra būties klausimai.

Prieš 20 metų astronomai tik liūdnai nusišypsodavo: planetos nešviečia ir tokių smulkmenų ant jų pamatyti neįmanoma. Jų saulės – juk tai žvaigždės. Jos karštos ir jokia gyvybė ant jų neįmanoma.

Tačiau neseniai buvo rastas genialus takelis į teisybę. Tiesa, labai siauras takelis.

Daugelis planetų turi dujinį apvalkalą. Jis gali būti daugiasluoksnis. Mūsų Žemėje jis prasideda nuo atmosferos (18–25 km) ir taip iki maždaug 400 km aukščio. Kada ten mūsų tiriamoji planeta užteka, pasirodo jos kraštelis, jos saulės spinduliai skrodžia jos dujinę prizmę tarsi stiklinę, spindulys suskyla į vaivorykštę. Kiekviena Visatos medžiaga ir jų mišiniai turi savo spalvą arba spalvų intensyvumą ir stebėtojai žino, iš kokių dujų planetos gaubtas ir ar jis turi biologinės veiklos požymių. Nors tas šviesos pasirodymas tekant anai saulutei trunka tik sekundės dalį.

Manyti, kad tose begalybėse tik viena tinkama gyventi planeta tai tik mūsų Žemė, kad mes esame vieninteliai, kurie nulipo nuo medžių arba išlipo iš vandens arba urvų, būtų buka.

Tai taip pat lengva kaip 300 km ilgio degtuku iš Vilniaus pakasyti blusai šoną Klaipėdoje. Be abejo, tiksli aparatūra padeda. Bet vis tiek.

Šviesos spindulys per sekundę nuskrieja 330 000 km. Padauginę iš 60, gausime per minutę. Vadinasi, per vieną minutę nuskrieja – 19 800 000 km. Per valandą – 1 188 600 000 km. Per parą – 28 512 000 000 km. Padauginkite iš 365 dienų metuose. Gausime ilgio matą – šviesmetį.

Mano skaičiuoklė užsikimšo.

Iki artimiausios žvaigždės, kuri turi savo planetų, šviesmečių. Nes kilometrus skaičiuoti beviltiška.

Tą tolimiausią žvaigždę, tiksliau, tolimiausią nuo Žemės galaktiką, surado Tokijo universiteto astronomų grupė, vadovaujama Nobunario Kašikavos, ir jai davė vardą GN-z11. Ji, visa ta galaktika, nuo Žemės yra už 134 milijardų (ne milijonų!) šviesmečių. Tai yra už 134 su 30 nulių kilometrų.

Tik prašau nesakyti man, kad įsivaizduojate tokį atstumą. Žmogaus protas negali suprasti arba pajusti tokio tolio, nes tokio masto niekada nesame patyrę. Taip, skruzdėlytė eglę galbūt supranta, bet kur jos viršūnė, kur yra žvaigždės, Mėnulis, vėjai – greičiausiai nežino.

Mes negalime patikėti, kad Visata neturi nei pradžios, nei pabaigos. „Kaip tai? – šaukia mūsų sveikas protas. – Viskas turi pradžią ir pabaigą: žolytė, dramblys, akmenukas ar žmogus. Nesuprantu!“

Visata buvo ir bus. Negalime suskaičiuoti visų žvaigždžių Visatoje ir visų planetų aplink tas žvaigždes-saules. Negreit galėsime suskaičiuoti galybę galaktikų.

Manyti, kad tose begalybėse tik viena tinkama gyventi planeta tai tik mūsų Žemė, kad mes esame vieninteliai, kurie nulipo nuo medžių arba išlipo iš vandens arba urvų, būtų buka.

Jokio fizinio kūno, gyvo ar negyvo, šviesos greičio pagal dabartinį fizikos dėsnių supratimą paleisti negalima, nes tokio galingumo pagreitintojų, „pastūmėtojų“, kurie turėtų būti kelis kartus galingesni už stumiamąjį objektą, nėra. Be to, toks fizinis ar biologinis kūnas lėkdamas šviesos greičiu subyrėtų į palaidas molekules ir atomus. Pavirstų savotiška šluota, išsidriekusia per visą dangaus skliautą.

Paleiskime savo fantazijas toliau.

Ta „šluota“, lėkdama šviesos ar jai artimu greičiu, sakysime, ištrūko iš mūsų Paukščių Tako, pasiekė kitą žvaigždyną, vieną iš saulių – žvaigždę su spiečiumi planetų – ir iš jų pasirinko labiausiai civilizuotą, ant jos nutūpė tik po NNNNNN žmonių gyvenimų, kartų. Kiekvienas gyvens, sakysim, po 100 metų, perims vadovavimą, paskui kita karta gims, paskui dar viena ir t. t. Iš viso reikės 120 kartų – proanūkių ir jų proanūkių.

Ir vis tiek tai dar ne galutinis rezultatas. Reikia kaip nors pranešti namams, kur atsidūrėme ir ką radome. Kad mus bus juodai užmiršę, aišku. Bet yra ir kitas dalykas. Apskaičiavimai rodo, kad civilizacijos daugiausiai gyvena porą šimtų tūkstančių metų. Per tą laiką kas nors planetai turi nutikti. Jeigu grįžę rasime naujos veislės dinozaurų ir mamutų – apsidžiaugsime. Visgi savas daiktas.

Kai tik buvo surastas dujinio planetų apvalkalo tyrimo būdas, paaiškėjo, kad mūsų galaktikoje gali būti 36 pažangios civilizacijos.

Astronomai, kaip visi mokslininkai, godūs žmonės, pavydžiai žiūri į sensacingas naujienas, bet šitą naujieną visi pripažino. Griebėsi ieškoti. Greitai buvo surasta pusantro šimto planetų su dujiniu apvalkalu. Kaip praneša mokslinė spauda, iki metų pabaigos tikrai bus surasta dar pora šimtų. Numatyti, kiek jų yra Visatoje, neįmanoma, nes reikėtų kalbėti apie begalybę. Saulėms ir jas supančioms planetoms nėra pabaigos. Nes kiekviena žvaigždė yra saulė ir beveik kiekviena turi savo planetų būrį. Dar daugiau tokių, kurių nematome ir apie jas nežinome. Begalybė skaičiaus neturi.

Todėl atsakyti į klausimą, ar yra gyvybė kitose planetose, labai lengva – tikrai yra.

Antras klausimas – kada mes su jais susitiksime – sunkesnis. Viską lemia laiko užtvara. Galbūt galėsime gauti atsakymą, kai Žemėje viskas pasikeis dar kelis šimtus kartų.

Jeigu iki to laiko nesprogsime.

Labai tikėtina, kad žymi civilizacijų dalis nesinaudoja radijo bangomis, nes jiems nereikia. Ir mūsų jiems visai nereikia. Galbūt jie susikalba ir mąsto įvairiaspalviais šviesos blykčiojimais, kuriais galima išreikšti pačias giliausias mintis ir minčių užuomazgas. Mūsų civilizacija įskėlė ugnį visai neseniai – vos prieš porą šimtų tūkstančių metų. Jie, anie, gali smalsauti apie mūsų gyvenimą, bet nebūtinai domėtis juo. Kaip mūsų kibernetikos specialistas ir tobulintojas nebūtinai domisi skruzdėlių santvarka.

Laikas užbrėžia mums dvigubą, kaip jau minėjome, užtvarą.

Mūsų pasiųsti signalai lėks kelis šimtus tūkstančių metų. Sakysim, jie bus pastebėti, įrašyti, suprasti ir atsakymas pasiųstas Žemės link. Dar kartą keli šimtai tūkstančių metų. Garantuotai, kad per tą žinios pasiuntimo ir atsakymo gavimo laiką mūsų Žemėje nebus jokios civilizacijos.

Geriausiu atveju būsime persikėlę į kitą, kur oras geresnis, ir pradėsime viską iš naujo.