Nuomonės

2020.09.26 20:52

Vaiva Rykštaitė. Psichodelikų renesansas jau vyksta, senajai kartai atsisakant pripažinti savas priklausomybes

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.09.26 20:52

Prieš kelias dienas paskambinau mamai papasakoti, kad kaimynas vėl trenkė žmonai. Ji, aišku, meluoja parkritusi, įrodymų nėra, tačiau visi žino, kad moteris „parkrenta“ tik tada, kai vyras piktas ir namie. „Tai jis gal koks narkomanas?“ – teiravosi mama. „Ne. Alkoholikas…“, – atsakiau. Ir vos padėjusi telefono ragelį supratau, kokie kultūriniai mitai dar gajūs manyje ir aplink mane. 

Nuo mažumės buvau mokyta, kad narkotikai yra visuomenės užribio reikalas, į kurį nors kartą įsivėlusi ūmai pražūsiu. Iki šiol ryškiai prisimenu Amsterdame automobilių parkavimo aikštelėje šlitiniavusį apsisnarglėjusį vyrą, kuris prieš kelias minutes čia pat ant šaligatvio susišvirkštė kažko sau į ranką. Vaikinas atrodė visiškai praradęs nuovoką. „Žiūrėk. Žiūrėk į jį, prisimink“, – rimtu balsu tada ragino tėtis, nuoširdžiai tikėdamas, kad autobusu į Disneilendą keliaujančiai dvylikametei tai bus naudinga pamoka. Ir buvo. Yra. Niekad net nesvarsčiau ko nors švirkšti sau į kūną.

Tačiau pastaruoju metu ateina vis gilesnis suvokimas, kaip vienos sąmonę keičiančios medžiagos nepelnytai demonizuojamos, o kitos – plačios visuomenės dalies net neatpažįstamos kaip narkotikai. Kas yra narkotikas plačiąja prasme? Jei kalbame apie dalykus, sukeliančius priklausomybę, tuomet reikia galvoti ne tik apie heroiną, bet ir apie kavą, cigaretes ir išmanųjį telefoną, kurį aš, pavyzdžiui, nesąmoningai per dieną paliečiu tūkstančius kartų – turbūt dažniau, nei liečiu savo vaikus. Esu priklausoma. Ir visiškai nesvarbu, kad telefonas nėra kažkas, ką galiu suvalgyti ar kitaip įsileisti sau į kūną. Priklausomybės, kokios jos bebūtų, keičia mūsų smegenų cheminę sudėtį, skatindamos gaminti nuotaiką veikiančius hormonus, sukurdamos sunkiai išardomas neuronų jungtis.

Narkotikai – psichoaktyvios cheminės medžiagos, stimuliuojančios, slopinančios ar kitaip modifikuojančios centrinės nervų sistemos veikimą. Iš esmės tai bet kokia sąmonę keičianti substancija. Vadinasi, alkoholis – irgi narkotikas, nors Lietuvoje beveik niekad taip neįvardijamas. Veikiau priešingai – dar visai mažytė, aplink dėdžių ir tetų kojas po stalu ropinėdama per giminės balius būdavau linksmai padrąsinama įkišti pirščiuką į „čierkutę“ ir čia pat jį aplaižyti. Keistas paprotys, kai pagalvoju, lyg ir vaiko pratinimas prie alkoholio, o gal tarsi mėginimas parodyti, kad tai, ką čia visi suaugę daro, juk nieko baisaus. Tačiau kodėl niekas vaikams neparodo to dėdės, kuris, nebeturėdamas pinigų degtinei, išgeria kvepalus?

Labai patogu baisėtis narkomanais ir gąsdinti jais vaikus, iš tiesų asmeniškai nepažįstant nė vieno nuo heroino priklausomo žmogaus. Lengva nematyti savęs – nuolat kilnojančių įvairių alkoholinių gėrimų taures, save vis pateisinant, kad žinok, va prancūzai tai po vyno butelį tiesiog prie pietų stalo išgeria. Ir italai. Ir ispanai. O jau rusai! Tačiau prieš keletą metų PSO paskelbti statistiniai duomenys liudijo, kad Lietuva pirmavo pagal suvartojamo alkoholio kiekį, aplenkdama net tik vyną mėgstančias Pietų šalis, bet ir rungtyniaudama su Baltarusija bei Moldova. Nesiimsiu teisti ar ieškoti priežasčių. Tiesiog nuoširdžiai keista, kodėl kai kurių narkotinių medžiagų vartojimas taip smerkiamas, o priklausomybė nuo kitų – nepastebima, nutylima, normalizuojama.

Vadinasi, alkoholis – irgi narkotikas, nors Lietuvoje beveik niekad taip neįvardijamas. Veikiau priešingai – dar visai mažytė, aplink dėdžių ir tetų kojas po stalu ropinėdama per giminės balius būdavau linksmai padrąsinama įkišti pirščiuką į „čierkutę“ ir čia pat jį aplaižyti.

Svaigalai iš esmės nėra lygiaverčiai: vieni mus paveikia mažiau, kiti – stipriau. Vieni sukelia fizinę, kiti – psichologinę priklausomybę. Tačiau esminis skirtumas, kurį noriu, kad apie bet kokių sąmonę keičiančių medžiagų vartojimą suvoktų mano vaikai, yra jų vartojimo pobūdis. Ir čia yra tik du keliai: sąmoningas ir nesąmoningas. Šis, deja, daug dažnesnis, kai stengiamasi apsvaigti siekiant atbukinti jausmus, užsimiršti, nuo kažko pabėgti, visų pirma net sau nepripažįstant, kad nuo kažko bėgama. Įtariu, kad dažniausiai bėgama nuo skausmo.

Sąmoningas vartojimas – taip pat įmanomas, kai norima leistis į savęs pažinimo ar prisiminimų atgaivinimo kelionę. Kai svaigalai pasirenkami kaip įrankis praplėsti sąmonės ribas. XX a. viduryje psichodelinės medžiagos imtos tyrinėti eksperimentinėje psichoterapijoje. Tačiau ir tai nebuvo naujiena, mat tam tikros sąmonę keičiančios substancijos tūkstantmečius iki tol visame pasaulyje buvo vartojamos šamanų ir žynių. Tik, užuot buvusios pasilinksminimo ar užsimiršimo įrankis, šios medžiagos tapdavo vartais į kitus pasaulius, kuriuos dabar greičiausiai įvardijame kaip pasąmonę. Haliucinacijas sukeliantys grybai, kaktusai, rupūžės nuodai, įvairių augalų dalys tapdavo esmine ritualų dalimi, kurių metu žmonės leisdavosi į dramatiškai kitokią patirtį.

Nesakau, kad kitos narkotinės medžiagos yra geresnės už alkoholį. Tačiau noriu pastebėti, kad narkotikus demonizuojantys žmonės prie tų pačių narkotikų nepriskiria alkoholio.

Krikščionybė tokias „keliones“ uždraudė, moderniais laikais tam draudimui pritarė vyriausybės, palikdamos žmones su paties pavojingiausio, legalaus rekreacinio narkotiko – alkoholio – taurėmis rankose.

Žinau, kad, pavyzdžiui, mano senelių kartai atrodo, kad narkotikus plačiąja prasme vartoja tik asocialūs asmenys. 2018 m. Elonas Muskas, dalyvaudamas šiuo metu JAV populiariausioje Joe Rogano tinklalaidėje, viešai užsirūkė marihuanos suktinę. Į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką įtraukiamas rašytojas, žurnalistas Michaelas Pollanas keletą metų skyrė psichodelikų tyrinėjimui ir pats būdamas šešiasdešimtmetis ryžosi dėl tyrimo išbandyti keletą psichodelinių medžiagų. Aktorė Gwyneth Paltrow sukūrė dokumentinių laidų ciklą apie psichodelinių medžiagų vartojimą ir kitas alternatyvias terapijas. Ši tema jau analizuojama ir Lietuvoje, kaip antai neseniai parengtoje NYLA tinklalaidėje, puslapyje psichonautai.lt ir t. t.

Nesakau, kad kitos narkotinės medžiagos yra geresnės už alkoholį. Tačiau noriu pastebėti, kad narkotikus demonizuojantys žmonės prie tų pačių narkotikų nepriskiria alkoholio. O žodis „narkotikai“ Lietuvoje įgavęs vos ne prietaringą prasminį niuansą, atsisakant net įsiklausyti į daugybės neuromokslininkų ir psichoterapeutų balsus, teigiančius, kad jau gerą dešimtmetį vyksta psichodelinių medžiagų renesansas. Ir kalbama ne vien apie pogrindį, bet ir apie tyrimus universitetuose, testus ligoninėse, kai, pavyzdžiui, paskutine vėžio stadija sergantiems pacientams psichodelinės medžiagos padeda apsiprasti su mintimis apie mirtį. Priklausomybių reabilitacijos centruose, kai pasitelkiant psichodelines medžiagas žmonėms padedama išsivaduoti iš alkoholizmo. Paralelėje, žinoma, vyksta daugybė abejotinos rimties ceremonijų, kur pasiskelbę šamanais asmenys už nemažą pinigų sumą psichodelinėmis medžiagomis vaišina savo svečius. Visa tai dedasi dabar, šalia mūsų, kol vyresnioji karta, kilnodama taurelę po taurelės, atkakliai bet kokią kitą sąmonę keičiančią medžiagą niekinamai vadina narkotikais, atsisakydami pripažinti, kad patys juos vartoja seniai ir kasdien.

Taip pat skaitykite