Rabinato institucija susiformavo viduramžių pabaigoje. Rabinu buvo tampama gerai išstudijavus religinius tekstus žydų mokymosi institucijose – beit midraše ar ješivoje – ir gavus įšventinimą iš kitų rabinų.
Rabino darbdavės buvo žydų bendruomenės – jos atsirinkdavo ir samdydavo kai kuriuos įšventintus rabinus darbui jų bendruomenėje. Devynioliktojo amžiaus viduryje šią sistemą norėjo pakeisti caro Nikolajaus pirmojo administracija. Ji įsteigė rabinų seminarijas, kuriose šalia religinių mokslų buvo dėstomi ir bendrieji, pasaulietiniai kursai.
Matyt tikėtasi, kad seminariją baigę rabinai į bendruomenes atneš naujovių. Rezultatai buvo kiek kitokie, nei tikėtasi. Viena tokių seminarijų buvo įsteigta ir Vilniuje, Pylimo g. 22 D esančiame pastate 1847 m.
Jos steigimas buvo susijęs su 1844 m. įsaku, kuriuo įgyvendinant švietimo reformą turėjo būti įsteigtos specialios valstybinės mokyklos žydams, turėjusios paspartinti jų akultūraciją. Šių mokyklų principas rėmėsi pasaulietinių dalykų – vokiečių kalbos, algebros, geometrijos, trigonometrijos, fizikos, astronomijos, rusų kalbos ir istorijos, geografijos – mokymu, kuris atitiko gimnazijų lygmenį, kartu su specialiai žydams pritaikytomis hebrajų kalbos, Toros ir Talmudo studijomis.
Būtent savo orientacija į pasaulietinį švietimą šios mokyklos skyrėsi nuo tradicinių žydų mokyklų – chederių ir ješivų. Pati žydų bendruomenė tokią naujovę pasitiko nepatikliai – tiek dėl pasaulietinių dalykų įtraukimo į programą ir menkesnio religinio švietimo lyginant su chederiais ir ješivomis, tiek dėl bendro požiūrio į imperijos valdžią.
Pastarosios užmojų būta didelių – seminarijos vadovu buvo spaudžiama tapti pagrindinė musar judėjimo figūra, Ramailės ješivos vadovas – Izraelis Salanteris (1810-1883), tačiau net raginamas kito žinomo rabino, Izaoko iš Valažino (1780-1849), jis nesutiko imtis šių pareigų ir persikėlė į Kauną.
Seminariją sudarė du padaliniai – rabinų mokykla ir mokytojų seminarija. Tačiau tiek viena, tiek kita sulaukė nemenko bendruomenės pasipriešinimo. Ypač tai pasakytina apie rabinų mokyklą, kurios veikla įsisuko į uždarą ratą – dėl neigiamo požiūrio į ją trūko tiek kvalifikuotų mokytojų, tiek studentų, o tie, kurie baigė ir tapo valstybės pripažintais rabinais, turėjo sunkumų, nes bendruomenės nenorėjo jų įdarbinti.
Studentų skaičiaus nepadidino ir papildomos priemonės – stipendijos bei išmokos absolventams ir 1856 m. duotas leidimas studijuoti universitetuose. Veikiausiai tai buvo viena iš 1873 m. pradėtos vykdyti valdinių žydų mokyklų pertvarkos priežasčių, po kurios seminarija buvo pertvarkyta į žydų mokytojų seminariją.
Žinoma, Rusijos imperijos valdžia tikėjosi, jog šios mokyklos padės suformuoti gausesnį būrį lojalių ir sekuliarių žydų, kurie, savo ruožtu, paveiktų ir platesnes bendruomenės mases. Tačiau šio tikslo įgyvendini nepavyko dėl jau minėto bene visuotinio žydų pasipriešinimo.
Vis dėlto, baigusieji šią mokymo įstaigą vėliau suvaidino svarbų vaidmenį haskalos judėjime ir jo plitime Sėslumo zonoje. Seminarijos ir instituto mokiniais neretai tapdavo kilusieji iš neturtingų šeimų, kurios negalėjo suteikti kitokio išsimokslinimo, o seminarijos siūloma materialinė pagalba buvo vienintelis kelias įgyti išsilavinimą.
1850-1854 m. mokytojų institute mokėsi publicistas, vienas žymiausių savo laiko žydų rašytojų Levas Levanda (1835-1888), vėliau dirbęs žydų mokyklos mokytoju Minske, o nuo 1860 m. iki mirties – Vilniaus generalgubernatoriaus žydų reikalų patarėju. Ją baigė ir rašytojas, visuomenės veikėjas, haskalos šalininkas Abraomas Paperna (1840-1919) – publikavo eilėraščius ir straipsnius hebrajų kalba leistuose laikraščiuose „Ha-Melic“ (המליץ) ir „Ha-Karmel“ (הכרמל), buvo literatūros kritikas.
Jo pasaulėžiūroje galima įžvelgti bent dalinį Imperijos lūkesčių išsipildymą – Paperna pasisakė už rusifikaciją žydų mokyklose, 1867 m. pats atidarė tokio tipo mokyklą, dirbo joje mokytoju, rengė vadovėlius.
Šią seminariją baigė ir rašytojas, rabinas Juda Leiba Kantor (1849-1915), pasirinkęs ją studijuoti po to, kai gavo tradicinį religinį žydišką išsilavinimą. Baigęs mokslus Vilniuje, išvyko studijuoti medicinos į Berlyną, tačiau didžiąją dalį savo laiko paskyrė publicistikai, bendradarbiavo su įvairiais žydų laikraščiais, o 1886 m. Vilniuje pradėjo leisti pirmąjį dienraštį hebrajų kalba „Ha-Jom“, taip pat ėjo rabino pareigas Vilniuje (nuo 1905) ir Rygoje (1909-1915).
Panašių valdžios inicijuotų žydų rabinų mokyklų būta ir daugiau. Žymiai sėkmingesnė nei Vilniaus, buvo Varšuvos rabinų mokykla, kurią Lenkijos karalystės valdžia įsteigė 1826 m. ir kuri gyvavo iki 1861 m. Kaip ir kitos, ši mokykla turėjo rengti žydų rabinus ir mokytojus, kurie padėtų „civilizuoti“ žydų bendruomenę.
Nors, kaip įprasta, sutikta su pasipriešinimu, po dvidešimties metų ji turėjo jau daugiau kaip 250 mokinių. Jos absolventai svariai prisidėjo prie žydų kultūros ir politinės minties suklestėjimo, davė pradžią žydų inteligentijos susiformavimui. Ir vėl paradoksas – auginti kaip lojalūs valdžiai, ilgainiui Varšuvos rabinų mokyklos absolventai tapo asimiliacijos šalininkais, Lenkijos patriotais ir jos nepriklausomybės gynėjais.
--
Žydų kultūros paveldo kelio asociacija
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania
