Politikai, siekiantys Seimo nario mandato, pradėjo rinkimų debatus. Kandidatai kalba vienam moderatoriui, žurnalistui, tačiau jų atidžiai klauso ir vertina masinė auditorija – rinkėjai. Stebint įvairius politikų pasirodymus, kilo mintis apmąstyti retoriką kaip įtikinimo meną – nuo tradicinės televizijos iki hibridinės žiniasklaidos ekrano.
Žmogus yra simbolius naudojantis gyvūnas
Žmogus yra simbolius naudojantis gyvūnas. Tai mokslininko Kennetho Burke`o (1968) mintis, padariusi galingą poveikį retorikos teorijai. K. Burke`o retorikos koncepte įtvirtinta sąvoka identifikavimas nurodo iš dalies slypintį nesąmoningumo faktorių, t. y. kai auditorija vertina oratoriaus priemones, simbolinius elementus, kalbėtojui siekiant susitapatinti su auditorija. Kitaip tariant, kalbėtojas vertinamas ne tik racionaliai iš transliuojamų žodžių, bet ir iš to, KAIP jis kalba ir KOKIĄ asmenybę parodo kalbėdamas. Tas KAIP ir reiškia mūsų kaip rinkėjų nesąmoningą pritarimą/nepritarimą tam tikram kalbėtojui ir jo raiškai, kuriamai diskurso metu.
Šių dienų vienas įtakingiausių intelektualų prof. Yuvalas Noahas Hararis praplėtė žmogaus kaip klausytojo apibūdinimą. Ir tai yra suprantama, nes internetas mus modifikavo pagal savo nenutrūkstamo, visur esančio srauto sąlygas. Mus kaip auditoriją interneto milžinai laiko, pasak Y. Harari, „audiovizualiniais gyvūnais su pora akių ir ausų, sujungtų su dešimčia pirštų, ekranu ir kreditine kortele.“ Kreditinės kortelės elementas implikuotų kitą diskusiją, į tai nesiplėsiu, nes mano tikslas aptarti retorinę sąveiką: kalbėtojas – auditorija ir įtikinimo procesą.
Mus kaip auditoriją interneto milžinai laiko, pasak Y. Harari, „audiovizualiniais gyvūnais su pora akių ir ausų, sujungtų su dešimčia pirštų, ekranu ir kreditine kortele.“
Viešas pasirodymas televizijoje: kas veikia labiau – žodžiai ar vaizdas?
Taigi pasvarstykime, ar šiuolaikinis audiovizualinis gyvūnas, kasdien gyvenantis ekranuose, labai nutolo nuo to senovinio klausytojo ir žiūrovo 20 amžiuje, klestint tradicinėms medijoms – radijui ir televizijai. Ar audiovizualinis gyvūnas kitaip reaguoja į kalbėtojo vaizdą ir balsą, jau atakuojančius iš hibridinės žiniasklaidos lauko – tarpusavio priklausomybę turinčių tradicinių ir naujųjų medijų.
Manyčiau, ne, nes to įrodymais yra nuolatiniai tinklinės visuomenės nuomonių, reakcijų ir „memų“ pasidalijimai „Facebook“ ar „Instagram“ apie politikų pasirodymus debatuose iš tradicinių formatų. Po neseniai vykusių debatų LRT platformoje skaitau ir girdžiu auditorijos replikas apie tai, kaip partijos X kandidatas vargo televizijoje studijoje klapsėdamas akimis, kokia graži buvo partijos Y pirmininkės šukuosena ir makiažas bei kaip iškalbingai lyg antraštėmis atsakinėjo kitos partijos Z lyderė. Negaliu nepritarti, nes mano akys ir ausys tai taip pat užfiksavo. Kaip ir tai, kad tam tikros partijos kandidatai transliavo pasitikėjimą ir energiją, kitos – apatiją ir nuovargį, dar trečios – privalomą rutiną. Arba kaip verbalinės replikos, šaudomos į priešininkų stovyklą, kurios pasakė daugiau ne apie politinius oponentus, bet apie pačius kritikus.
Audiovizualinėje medijoje auditorija vertina kandidato įvaizdį, kuris išplaukia tiek iš žodžių, tiek iš balso tono (kaip buvo pasakyta) ir kitų neverbalinių simbolių: aprangos, laikysenos, mimikos, žvilgsnio, kūno judesių vartojamo ar nevartojamo humoro, metaforų. Apibendrinant, siekiant įtikinamai projektuoti save į rinkėjų sąmonę, išlieka vienodai svarbus tiek verbalinių, tiek neverbalinių priemonių arsenalas.
Audiovizualinėje medijoje auditorija vertina kandidato įvaizdį, kuris išplaukia tiek iš žodžių, tiek iš balso tono (kaip buvo pasakyta) ir kitų neverbalinių simbolių: aprangos, laikysenos, mimikos, žvilgsnio, kūno judesių vartojamo ar nevartojamo humoro, metaforų
Istoriniai televizijos debatai
Manyčiau, laikas ir proga prisiminti nė kiek aktualumo nepraradusius debatus, vykusius 1960 m. Tai buvo pirmieji JAV prezidento rinkimai televizijos studijoje, kur susirėmė Johnas F. Kennedy ir R. Nixonas, ir nuo kurių pradėta kalbėti apie televizijos poveikį rinkimų kampanijoje. Politikos apžvalgininkų teigimu, nors R. Nixonui sekėsi geriau argumentuoti, J. Kennedy geriau perprato televizijos taisykles.
Politinių debatų eigą nulėmė ne turinys, o vaizdas. J. Kennedy patarėjai nuslėpė faktą, kad jam diagnozuota Adisono liga, o visuomenė nežinojo apie jo savarankiškai leidžiamas injekcijas, matė tik stilingo ir energingo, žaidžiančio golfą ir buriuojančio lyderio įvaizdį. Tie, kurie klausėsi jo debatų su respublikonų varžovu per radiją, tikėjosi, kad nugalės R. Nixonas, o tie, kurie stebėjo debatus per televiziją, buvo įsitikinę, kad laimės F. Kennedy (Charteris-Black, 2011).
R. Nixonas akivaizdžiai jautė nepatogumą dėl sužeistos kojos, jo veido išraiška buvo įtempta, jis smarkiai prakaitavo, jo išvaizda atspindėjo „penktos valandos šešėlį“ (apšepęs, su ataugančia barzda), kuris atitiko jo dėvimą automobilio pardavėjo kostiumą. F. Kennedy priešingai – jautėsi atsipalaidavęs, o dėl makiažo ir įdegio priminė graikų dievą. Žiniasklaida pasinaudojo jo per karą patirtu sužalojimu, vaizduodama jį kaip narsų lyderį, būtent taip jis ir kalbėjo: jo retorika, ypač metaforos, atitiko pateikiamą pasąmonę veikiantį įspūdį – ryšį tarp to, kas girdima, ir to, kas jaučiama, tas įspūdis buvo labai įtikinamas.
Ekrane ieškome artimo sau žmogaus
Sugrįžkime į pradžios tezę, kad žmogus yra simbolius naudojantis gyvūnas. Televizija tapo skaitmeninė, tačiau jos stop kadras simboliškai lieka tradicinis/senovinis. Įrašyti debatai rinkėjus pasiekia per vaizdo įrašą, televizijos formatą, nepaisant fizinės vietos, kur jie buvo organizuoti: interneto portale, radijuje, televizijoje ar tam tikroje piliečių sueigoje.
Audiovizualinis įrašas, panašiai kaip televizija, sukuria asmeninio kontakto regimybę, kur politinis lyderis tarsi privačiame kambaryje kuria savo lyderystės „dizainą“ nuo žodžių iki fizinės išvaizdos ir kitų atributų. Ekrane svarbios įtikinimo priemonės tampa akys, burnos judesiai, nes rodoma stambiu planu. Ekrane vis dar ieškoma žmogaus. Artimo sau. Kandidato, už kurį bus balsuojama.
