LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje prieš keletą savaičių publikuotos Institute dirbančios mokslininkės, profesorės Jūratės Kiaupienės knygos „1569 metų Liublino unija ir Lietuva“.
Ši knyga parengta siekiant apmąstyti vieną svarbiausių senosios Lietuvos istorijos įvykių, tapusį reikšminga atminties vieta šiandienos Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms. Knygoje pateikiama istorijos šaltiniais ir šiuolaikinių istorikų tyrimais pagrįsta Lietuvos ir Lenkijos unijų istorijos trumpa svarbiausių įvykių apžvalga, aptariamos 1569 m. Liublino unijos susidarymo aplinkybės, o taip pat aiškinamasi, kodėl 16 a. sudėtinę valstybę sukūrusių tautų-paveldėtų istorinėse atmintyse susiklostė skirtingi Liublino unijos vaizdiniai.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame du knygos skyrius – „Pratarmę“ ir „Liublinas – 1569 metų Seimo vieta“.
„Pratarmė“
Nuo Liublino unijos sudarymo mus skiria ilgi 450 metų. 1569 m. liepos 1 d. dviejų valstybių – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – atstovai Liublino Seime atnaujino unijos sutartį ir sukūrė naują sudėtinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Ši Ankstyvųjų naujųjų laikų valstybė tapo viena ilgiausiai, 226 metus, egzistavusių tokio tipo unijos būdu sukurtų Europos valstybių.
Abiejų Tautų Respublikos valstybinis gyvenimas buvo sužlugdytas išorinių jėgų – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos – valia ir galia.
18 a. pabaigoje Trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu minėtos valstybės nutraukė šios valstybės egzistenciją. 1795 m. sausio 1 d. valdovas Stanislovas Augustas su rusų apsauga buvo atvežtas į Gardiną. Dėl naikinamos valstybės pasidalijimo Rusija atskirai tarėsi su Prūsija ir Austrija. Jau per pirmuosius du Respublikos padalijimus (1772, 1793) apkarpytos Lietuvos valstybės didžioji teritorijos dalis atiteko Rusijai, tik žemės kairiajame Nemuno vidurupio krante – Prūsijai, kairiajame Bugo krante valstybės pietvakariuose – Austrijai. Lietuvos teritorijoje buvo diegiama šių valstybių administracija, gyventojai prisaikdinti Rusijos, Prūsijos, Austrijos valdovams.
1795 m. spalio 24 d. Peterburge pasirašytoji sutartis dėl Trečiojo padalijimo išbraukė sudėtinę Lenkijos ir Lietuvos Valstybę iš Europos valstybių sąrašo. Tų pačių metų lapkričio 25 d. paskutiniam Respublikos valdovui Stanislovui Augustui atsisakius sosto, valstybę baigta formaliai likviduoti. Taip pasibaigė Vėlyvaisiais viduramžiais užmegztas Lenkijos ir Lietuvos valstybių unijinis ryšys, su pertrūkiais egzistavęs 409-ius metus.
Nuo padalijimų praėjo daugiau kaip du šimtmečiai, visiškai pasikeitė politinis Europos žemėlapis, tačiau 1569 m. sukurtoji valstybė – Abiejų Tautų Respublika – ir jos visuomenė tebėra tyrėjų akiratyje, lieka dar daug neatsakytų ar net kol kas nesuformuluotų klausimų. Daugiatautės, daugiakultūrės, įvairiatikybės Abiejų Tautų Respublikos istorijos paveldėtojų – moderniųjų dabarties tautų istorijos atmintyje ir savimonėje šis įvykis yra įgijęs skirtingus, tarpusavyje sunkiai derančius pavidalus.
Lenkijoje 1569 m. Liublino unija yra tarp labiausiai gerbtinų valstybės istorijos įvykių: Liublino unijos vardu vadinamos miestų aikštės ir gatvės, valstybės mastu viešai iškilmingai minimos unijos paskelbimo jubiliejinės datos, pabrėžiama, kad aktas, Lenkijos Karūną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę suvienijęs į Abiejų Tautų Respubliką, išsiskiria savo toliaregiškumu, politine galia ir kultūrine pažanga, o priimti sprendimai tuo metu buvo nepaprastai naujoviški, kaip ir lemiama bajorų atstovų (parlamento, seimo) įtaka derybų dėl unijos ir jos priėmimo procesui.
Lenkijos iniciatyva 2015 m. Europos Komisija įvertino Liublino uniją ir suteikė Europos paveldo ženklą (European Heritage Label) istoriniam dviejų Europos tautų išskirtinės integracijos pavyzdžiui bei demokratinių vertybių vystymosi lūžio momentui pažymėti. 2017 m. pagal bendrą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos paraišką Liublino unijos aktas įrašytas į UNESCO Pasaulio atminties registrą (Memory of the World International Register).
Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės santykis su Liublino unija istoriškai susiformavo kitoks. Neturime iškilmingų jubiliejinių Liublino unijos datų paminėjimų, mūsų miestuose, miesteliuose nerasime Liublino unijos vardu pavadintų aikščių ar gatvių. 1569 m. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija tėra istorijos faktas, dėstomas mokykliniuose istorijos vadovėliuose, yra istorikų mokslinių tyrimų akiratyje.
Kodėl istorinėse dviejų sudėtinę valstybę 16 a. sukūrusių tautų-paveldėtojų atmintyse susiklostė tokie skirtingi Liublino unijos vaizdiniai? Juk Viduramžiais lietuvių sukurta valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jos paveldėtojams paliko unikalią patirtį, kaip ilgą laiką gyventi unijoje su kitu valstybiniu kūnu ir neprarasti savosios valstybinės tapatybės. Pirmoji dviejų valstybių – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – unijos sutartis buvo sudaryta 1386 metais. Ilgainiui, keičiantis aplinkybėms, unija buvo modifikuojama, atskirais laikotarpiais net nutrūkdavo, bet ir vėl būdavo atnaujinama ir išsilaikė 409-ius metus.
Per tuos šimtmečius tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių, kūrusių ir puoselėjusių savo valstybes, būta nesutarimų, nesusikalbėjimo, net priešiškumo apraiškų, bet tai niekada neperaugdavo į smurtą ar rimtą vidaus konfliktą. Tad kas dviejų valstybių unijos istorijoje galėjo išprovokuoti tokių skirtingų istorinių atminčių susiformavimą moderniaisiais laikais, kai Vidurio ir Rytų Europoje buvo pradėtos kurti tautinės valstybės?
Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės santykis su Liublino unija istoriškai susiformavo kitoks. Neturime iškilmingų jubiliejinių Liublino unijos datų paminėjimų, mūsų miestuose, miesteliuose nerasime Liublino unijos vardu pavadintų aikščių ar gatvių.
Nepretenduojame pateikti šio sudėtingo, daugiasluoksnio reiškinio visapusiško išaiškinimo. Tam būtini gilūs istorinės atminties tyrimai. Istorinės ir kultūrinės atminties santykio su valstybiniu ir tautiniu identitetu problema nėra nauja, tačiau diskusijos apie šiuolaikinį lietuvių tapatumą, visuomenės požiūrį į istorinę praeitį ir vertinimą, vykstant Europos integracijai, dar tik įsibėgėja. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos su Lenkijos Karalyste visapusis pažinimas svarbus svarstant istorinės, kultūrinės atminties ir tautinio tapatumo problemas.
Šiandien jau galime pasidžiaugti matydami, kad Lietuvos visuomenės požiūris į Liublino uniją iš lėto, bet keičiasi, auga susidomėjimas šiuo istoriniu įvykiu. Pastebėsime tai įsigilinę į istoriko Vydo Dolinsko, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus, tekstą, parengtą tarptautinės parodos „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“ atidarymo proga.
Rašinio pradžioje su pesimizmo gaidele konstatavęs: „Liublinas ... Išgirdę šį žodį daugelis lietuvių pirmiausia pagalvoja ne apie didingą pilį ar apie tai, kad čia Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, ne apie šio valdovo iš Lietuvos pasikviestų meistrų ištapytą pilies koplyčią, ne apie gražų senamiestį su vadinamojo „Liublino renesanso“ bažnyčiomis, padariusiomis įtaką Lietuvos architektūros formų raidai, ne apie dominikonų vienuolyną, iš kurio į Žemaičių Kalvariją atkeliavo Šv. Kryžiaus relikvija, ne apie Lenkijos Vyriausiojo Tribunolo rinkimosi vietą, kuri buvo numatyta ir kaip Lietuvos apeliacinio teismo rezidencija, ne apie Lietuvos kariuomenės žygį išvaduojant Liubliną iš priešo rankų 17 a. viduryje ir net ne apie Katalikiškąjį Jono Pauliaus II universitetą ar iš Lietuvos kilusių didikų Lopacinskių paliktus dokumentus.
Liublinas lietuviams asocijuojasi beveik išimtinai tik su 1569 m. šiame mieste sudaryta unija tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuri deklaravo kurianti naują konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Visi kiti lituanistiniai Liublino miesto kontekstai paskęsta lietuvių istorinės atminties miglose“, toliau autorius praneša vykstančius pokyčius liudijančią žinią, kad norėdami „pabrėžti istorinę Liublino unijos reikšmę Lietuvos ir Lenkijos valstybių raidai bei tarpusavio santykių transformacijai, europinės integracijos istorinių projektų tradiciją, Liublino muziejus Liubline ir Valdovų rūmų muziejus, minėdami Liublino unijos 450 metų (1569–2019) sukaktį, nusprendė Vilniuje surengti tarptautinę parodą, kurios dėmesio centre – 1569 m. tarpvalstybinė Lenkijos ir Lietuvos sutartis, patvirtinta paskutinio valdžiusio lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo Žygimanto Augusto“.
Šio unijų aptarimo tikslas – pateikti Skaitytojams istorijos šaltiniais ir šiuolaikinių istorikų tyrimais pagrįstą Lietuvos ir Lenkijos unijų istorijos svarbiausių įvykių apžvalgą, taip pat Liublino unijos dokumento ir priesaikos unijai vertimus į lietuvių kalbą. Tikiuosi, kad Lietuvos istorija besidomintiesiems tai suteiks galimybę susidaryti savą unijos sampratą ir interpretaciją, juolab kad šiandienos Europos Sąjungos politinis gyvenimas, diskusijos dėl Sąjungos ateities aktualizuoja praeitų laikų unijų pažinimą.
„Liublinas – 1569 metų Seimo vieta“
1569 m. pradžioje greta kitų svarbių reikalų Europos politikų dėmesį keletui mėnesių prikaustė Lenkijos mieste Liubline vykęs Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendro valdovo Žygimanto Augusto sušauktas Liublino Seimas. Jo darbą atidžiai stebėjo Šventosios Romos Imperijos, Osmanų Imperijos, Rusijos, Švedijos valstybių ir popiežiaus pasiuntiniai. Liubline sprendėsi ne tik dviejų valstybių, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, politinė ateitis – nuo Seimo nutarimų priklausė, ar Vidurio Rytų Europos erdvėje susikurs naujas geopolitinis darinys ir koks jis bus.
Europos monarchai puikiai žinojo, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos vyriškosios šakos atstovas, neturi įpėdinio, kuris pagal nusistovėjusią tradiciją galėtų būti renkamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nesant palikuonių dviejų valstybių sostai ar sostas netolimoje ateityje turėjo tapti prieinami pretendentams iš kitų dinastijų, o tokių 16 a. Europoje netrūko.
Unijai skirto Seimo vieta pasirinktas Liublinas, 16 a. buvęs vienas svarbiausių Lenkijos Karalystės miestų greta Krokuvos, Poznanės, Varšuvos, Gdansko, Torunės ir Elbingo, išgyvenęs savo „aukso amžių“. Liublinas buvo svarbiausias miestas keliaujant iš Krokuvos į Vilnių. Tai jam teikė daugiau plėtros galimybių. Ant vadinamojo Piles kalno jau nuo XII a. buvo įsikūrusi vietos valdžios buveinė. Ant kalvos pastatytą pilį juosė trys upės. XIV a. viduryje pilį pastatė ir siena aptvėrė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. Liublino pilyje dažnai viešėdavo Lenkijos karaliai. 16 a. Liublino pilis atrodė didingai. Perstatymą naujuoju renesanso stiliumi inicijavo valdovas Žygimantas Senasis.
XVI a. į Liublino pilį buvo įvažiuojama naujai pastatytu mediniu tiltu. Vartų arkoje buvo mediniai vartai, sutvirtinti geležimi, ir taip pat sutvirtintos durys su skląsčiu ir grandinėmis. Pilyje būta gyvenamųjų, sakralinių, teismo, ūkinių ir gynybinių statinių, taip pat vyko seimai. Todėl, kaip manoma, joje turėjo būti erdvių reprezentacinių salių. Šioje pilyje 1569 m. Liublino Seimo metu su savo dvaru svečiavosi ir dirbo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Čia vykdavo Lenkijos ir Lietuvos seimų tiek atskiri, tiek bendri posėdžiai. Deja, šie pastatai po 17 a. vidurio karų neišliko.
1569 m. Liublino Seimas pagal trukmę buvo vienas ilgiausių: darbą pradėjo sausio 10 d., užbaigė – rugpjūčio 12–ąją.
1569 m. Liubline susirinkę dviejų valstybių – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – seimų nariai, dalyvaujant valdovui, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, svarstė nuo Vėlyvųjų viduramžių šias valstybes su pertraukomis siejusios unijos atnaujinimo, modernizavimo, priderinimo prie Ankstyvųjų naujųjų laikų tarpvalstybinių santykių raidos tendencijų klausimus. Po ilgų įtemptų diskusijų 1569 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas ir patvirtintas atnaujintos unijos dokumentas: Europoje sukurta nauja valstybė, kurią dabar įprasta vadinti Abiejų Tautų Respublika.
Informacijos apie 1569 m. Liublino Seimo darbus, jame vykusias diskusijas dėl unijos mums paliko šį įvykį stebėjusių amžininkų dienoraščiai, taip pat išlikę Seimo dalyvių laiškai.
Vienas svarbiausių visų rašiusiųjų ir rašančiųjų politinę 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją informacijos šaltinių tebėra seimų dienoraščiai. Iš jų sužinota, kaip klostėsi įvykiai seimuose, kada koks klausimas buvo svarstytas, kokios buvo atskirų politikų, jų grupuočių nuostatos. Seimų dienoraščiuose rastos net 16 a. politikų sakytų kalbų savotiškos stenogramos. Skaitydami Seimo narių kalbas norime pažinti iškiliausių to meto žmonių mąstymo būdą, kalbos manierą.
Seimų dienoraščių autentiškumu istorikai neabejoja. Tačiau atidiems šio šaltinio tyrėjams iškyla nemažai klausimų. Bene svarbiausia tokio dienoraščio ypatybė, verčianti istoriką būti atsargų ir kritišką, yra tai, kad seimų dienoraščių autoriai dažniausiai nėra žinomi. Kita svarbi aplinkybė – luominė institucija Seimas neturėjo savo kanceliarijos, todėl seimų dienoraščiai atsirado privačių asmenų iniciatyva. Informacijos perteikimo formai ir jos turiniui įtakos turėjo užsako- vas bei dienoraštį rašęs asmuo ar asmenys, jų interesai, išsilavinimas, politinės pažiūros, tikyba, teritorinė kilmė, taip pat saitai, sieję su užsakovu, žmogiškieji draugystės ryšiai.
Visa tai suteikia seimų dienoraščiams, kaip šaltiniui, panašumo į atsiminimus. Tokie pusiau atsiminimai – seimų dienoraščiai – verčia tyrėjus kritiškai naudotis šiuo šaltiniu. Atsargumas būtinas ir dėl to, kad Seimo dienoraštis dažniausiai daro patikimo šaltinio įspūdį, sukuria vaizdą, kad pasakojimas yra objektyvus. Tokį įspūdį sustiprina ir tai, kad pasakojama ne apie vieno asmens veiklą, o apie įvykius, kurie vyksta valstybės institucijoje. Informacijos objektyvumo įspūdį sustiprina dar ir tai, kad seimų dienoraščiai turi protokolinių užrašų pavidalą, nenurodoma, kas juos rašo, kokioje aplinkoje reikėtų ieškoti autoriaus; nerasime dienoraščiuose ir žinių apie tai, kada, kokiu būdu buvo gauta informacija apie Seimo darbą.
Tyrėjai mano, kad žodinę informaciją apie Seimo posėdžių eigą suteikdavo ar net surašydavo raštu patys jų dalyviai. Tačiau informacijos apie įvykius Seime galėdavo suteikti ir ne Seimo nariai, o senatorių ar pasiuntinių aplinkos žmonės – sekretoriai, raštininkai, dvariškiai. Jiems ir galėjo būti perduodami užrašai, galbūt net žodžiu diktuojama informacija apie Seimo posėdžio eigą. Dažnai tokie raštinių pareigūnai turėdavo galimybę patys laisvai vesti užrašus per Seimo posėdžius. Jie iš klausos surašydavo kažką panašaus į stenogramą, vėliau tuos užrašus tvarkydavo, pagal užsakovų norą suteikdavo jiems tekstų, kokius randame, skaitydami dienoraštį po kelių šimtmečių, pavidalą. Prie suredaguotų Seimo posėdžių protokolų būdavo pridedama įvairių dokumentų, svarstytų ir priimtų Seime, kopijos ir politikų sakytų kalbų tekstai. Žinoma, kad Seimo nariai dažniausiai skaitydavo iš anksto parengtų kalbų tekstus. Pasisakymus diskusijose tekdavo užrašyti iš klausos.
Istorikams yra žinomi du 1569 m. Liublino Seimo dienoraščiai. Jų tekstai yra paskelbti ir teikia galimybę atkurti bendrą Liublino Seimo darbo vaizdą, atskleisti vykusias diskusijas, jų atmosferą ir susi- pažinti su jame svarstytų dokumentų tekstais.
Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos su Lenkijos Karalyste istorija prasidėjo ne 1569 m., o Vėlyvaisiais viduramžiais.
