Nuomonės

2020.04.13 08:51

Unikalus pasakojimas apie tarpukario Lietuvą: karo pabaiga, visuomenės gyvenimas ir ispaniškas gripas

Lietuvos istorijos institutas, LRT.lt2020.04.13 08:51

Lietuvos istorijos institutas ir LRT imasi įgyvendinti naują iniciatyvą. Kiekvieną pavasario savaitgalį LRT.lt skaitytojų dėmesiui bus siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.  

Pirmoji publikacija LRT portale – ištraukos iš kunigo Antano Pauliuko (1868-1941) dienoraščio (1918 m. spalio ir gruodžio mėnesių įrašai), kuriame pasakojama apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, tuometinį Lietuvos visuomenės gyvenimą ir provincijos žmones kamavusias įvairias negandas, kurių tarpe buvo ir ispaniško gripo epidemijos protrūkį.

Lietuvos istorijos instituto leidykla publikavo tris įspūdingos apimties tomus (2017, 2018, 2019), kuriuose pateikti kunigo Antano Pauliuko dienoraščiai, kasdien rašyti 1918 – 1941 metais. Kaip teigia šio asmens dienoraščius spaudai kruopščiai parengęs istorikas Gediminas Rudis, „A.Pauliuko dienoraščio apimtis įspūdinga – 11 tvarkingai gana dailia rašysena abiejose lapo pusėse prirašytų ir gana storų, ir plonesnių kontorinių knygų.

Tačiau dar didesnį įspūdį daro rašymo reguliarumas. Pradėjęs 1918 m. rugsėjo 1 d., A.Pauliukas rašė kiekvieną dieną beveik iki pat mirties. Per daugiau kaip 20 metų turbūt užteks rankų pirštų suskaičiuoti dienas, kai nieko neparašė. Beje, rašydavo ne tik namie, bet ir svečiuose. <...> Apskritai bent jau iki šiol Lietuvoje žinomas tik dar vienas toks atvejis. Lygiai taip pat stropiai kasdien 1911-1945 m. dienoraštį rašė garsusis teisininkas Mykolas Romeris.“

Taigi, A.Pauliuko dienoraštis - neįkainojamos vertės epochos šaltinis, leidžiantis skaitytojui pamatyti Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, Lietuvos Respublikos kūrimosi pradžią ir visą tarpukario epochą XX a. pirmos pusės Lietuvos provincijoje gyvenusio ir dirbusio klebono akimis, pro kurias neprasprūsdavo jokia svarbesnė detalė – visuomenės kasdieniai rūpesčiai, nuotaikos ir jas išreiškiantys pokalbiai, įvairūs nekonvenciniai dalykai, nutikdavę parapijonių gyvenime – dažniausiai nepatenkantys į istorijos šaltinius ir juos analizuojančių mokslininkų dėmesio lauką.

LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlome dienoraščio ištraukas, publikuotas A.Pauliuko „Dienyno“ I-ojoje knygoje (apimančios 1918 m. rugsėjo 1-osios – 1926 m. birželio 30-osios laikotarpį).

1918 metai

Spalių

1. Vikaras, palaidojęs nabašninką, iškeliavo Vilkmergėn. Nuo p. aptiekoriaus pirkau didelį vežimą ant poros arklių su pakinktais už 600 Rub. Vakariniu traukiniu išvažiavau Utenon ant Aniuolų Sargų iškilmių. Pakeliui sužinojau, jog grįžta iš Peterburgo savo dvaran p. Veriovkinas, buvusis Kauno ir Vilniaus gubernatorius[1]. Pasakojo, būk važiuojąs prastame prekių vagone podraug su kitais pabėgėliais, guli ant šiaudų ir vandenį pats atsineša sau kaip paprastas darbininkas. Sic transit gloria mundi[2].

2. Utenos miestelis ant plento, gan didelis ir gražus; rinka ir gatvės akmenimis išgrįstos. Daug namų yra mūriniai, net ant 2 gyvenimų[3]. Ypač vokiečiams atėjus miestelis pagražėjo. Žydų suirusios triobos liko galutinai suardytos ir sukūrentos, o jų vietoje padaryti gazonai ir medžiai pasodinti. Mūro bažnyčia romansko stiliaus priduoda miesteliui ypatingą gražumą. Mūrinė klebonija išrodo kaip koks dvorecas[4]. Viduje vokiečių gan puikiai išdekoruota, daro įspūdį nepaprasto komforto. Į atlaidus žmonių prisirinko ne per daug. Pasakęs pamokslą, įsiskubinau ant traukinio. Diena graži, saulėta. Traukinys sunkiai dūsuodamas traukė savo vežimą vingiuotu keliu prieš kalnus, kurių iki Anykščių yra daugybė. Pro vagono langą matyti Rubikių garsus ežeras su daugybe kalnuotų ir medžiais apaugusių salų. Nuo to ežero prasideda kelias pagal upelį N., iš vienos pusės tiesiasi aukštas kalnas, o iš antros pusės žemai kaip žaltys vinguriuoja upelis. Landšaftas kuo puikiausis – tikra Šveicarija.

3. Rytas šaltas. Nuo šalnos balti stogai tarsi miltais pabarstyti. Žemė nuo šalčio sustingusi. Pirmą kartą dar toks rudenio šaltis. Rūkas tirštas. Po pamaldų bažnyčioje išvažiavau į Nakonius pas ligonį. Vakare pribuvo ant atlaidų keletas kunigų svečių.

4. Žmonių prisirinko ne per daug, todėl ir darbo bažnyčioje turėjome ne per daug. Nors labai graži buvo [diena], tečiaus bulbakastis sulaikė žmones iš kaimynų parapijų. Pardaviau Anykščių gydytojui Tonkūnui[5] savo kailinius už 800 Rub. Seniaus už tiek piningų galima buvo nupirkti pusvalakis[6] žemės, o dabar vargiai nusiperka apnešioti kailiniai. Matyt aiškiai, kad virto nauja gadynė. Pas vokiečius galima pirkti konjako už tokias išlygas: pristatyti biuran 30 kiaušinių, už kuriuos užmoka po 6 kap už štuką ir duoda teisę pirkti vieną butelį konjako už 24 markes. Tikrai žydiškas išnaudojimas.

5. Diena ūkanota, lietinga. Laukia keturi vežimai vežti prie ligonių į visas puses. Siaučia po parapiją epidemija „gripas“, liga ispaniška, panaši į influentzą. Labai greitai pareina į uždegimą plaučių. Senius tankiai nusiunčia kapuosna.

6. Kupišky Aniolų Sargų atlaidai. Žmonių, palyginus su taikos laikais, susirinko ne per daug. Per sumą giedojo vietinis choras ant keturių balsų jau nebe taip gerai, kaip kitkart. Iš priežasties karo viskas slobsta. Prie išpažinties užteko žmonių, su mišparais darbas bažnyčioje užsibaigė. Vakare buvau nuėjęs svečiuosna pas Laužikaites – pasakojo, kad tarp jaunimo pradeda rastis cicilikų ir cicilikių, nors mokytojas gimnazijos Špokevičius tvirtino, kad cicilikų įtekmės parapijoje visai nėra.

Kupiškio bažnyčia stovi gan gražioj, aukštoj vietoje. Stiliaus perpus gotiško, perpus nežinomo. Savo didumu, rodos, perviršija visas bažnyčias diecezijoje. Šiame dalyke kun. Janulevičiaus[7] padaryta didžiausia klaida, būtų užtekę perpus mažesnės. Architektas mūrininkas Robašauckas išnaudojo visas silpnybes kun. dekano Janulevičiaus, kurs, būdamas jau senas, nieko neišmanė apie statymą bažnyčios – kaip meistras norėjo, taip ir dirbo, o dekanas tiktai mokėjo jam pinigus. Tokiu būdu bažnyčia apsiėjo parapijai labai brangiai. Tegul Dievas gelbėja nuo tokių meistrų[8]. Laike karo bažnyčia gerokai nukentėjo, daug vietų išmuštos didelės skylės, stogas apdraskytas. Būtų buvę geriau, kad bažnyčia būtų buvus visai subombarduota.

7. Kupiškis. Buvome pakviesti pas p. kreishauptmaną[9] ant susirinkimo. Apie 11 valandą nuėjome tiktai trys kunigai, kiti negalėjo atvykti dėl siaučiančios epidemijos „gripp“. Ponas kreishauptmanas kalbėjo:

1. Bus užmokėti žmonėms pinigai už surekvizuotus daiktus pagal pristatytas korteles.

2. Gazo[10] niekam nebus duota – dėl to, kad jo nėra.

3. Apie limpančias ligas greitai pranešti vyriausybei.

4. Kad vagys nepavogtų pinigų, žmonės gali dėti pinigus kreizo[11] kasoje, iš kur kada norint galima atsiimti. Vyriausybė garantuoja užlaikymą piningų.

5. Kurie yra atidavę pažymėtą skaitlių centnerių rugių, bulbių ir kitų javų, tai pas tuos žandarai nebedarys kratų.

6. Kunigai irgi turi duoti vokiečiams javų.

7. Apie arklių rekviziciją nieko nesigirdėti.

8. Kadangi žmonės sukavoja po krūmus telyčias, tai žandarai yra priversti paimti paskutinę karvę.

9. Yra užganėdintas, kad visi atsiteisė su grūdais, tiktai vieni šimoniečiai sunkiai veža kreizan grūdus.

Po posėdžio ėjome apicierių kazinon ant pietų. Tam užkvietimui vokiečiai pridavė kažkokį ypatingą svarbumą. Nors išgerti buvo užtektinai gėralų, vienok pietūs praėjo tykiai, kalba nesiklijavo, visi buvo nuliūdę, turi būti iš priežasties nepasisekimų ant fronto.

8. Traukiniu sugrįžau Teresdvarin. Sužinojau, jog buvo užpuolimas ant Breiviškių sodžiaus. Cicilistai-bolševikai viską išrabavojo, atėmė nuo gyventojų nemažai piningų, o Anatazienę su Anatazioku peiliais subadė. Vargiai šitie beišgys. Pavakariop grįžau į Troškūnus. gavau girdėti, kad sugrįžo iš Rusijos buvusis mūsų žemiečių viršininkas Krestnikovas[12]. Pribuvęs kupiškin, apsigyveno pas valsčiaus sargą. Sic transit gloria mundi[13].

9. Pribuvo iš Vilniaus Magdelena Pauliukaitė[14] ir Pipinaitė su Žižyte. Papasakojo daug naujienų iš Vilniaus, kurių nespasabas[15] aprašyti. Diena lietinga. Purvynė iki kelių.

10. Gražus, šiltas rytas. Po pamaldų bažnyčioje išsirengėme 5 į Raguvą. Klebono neradome namie. Pavalgę pietus, grįžome namon. Vakaras vėsus. Naktį – didelė šalna.

11. Magdė su Kotryna iškeliavo Lyduokiuosna. Diena graži, šilta – bobų vasara. Praėjusioje naktyje vokiečiai suareštavo iš miego Troškūnų miestely ir Vaidlonių sodžiuje 19 jaunų bernaičių, kuriuos kaipo kokius plėšikus vidurnakty išvarė Kupiškin už dratų. Sako, būk varysią ant darbo. Toks ėmimas bernaičių atsikartojo Raguvoje ir Viešintose, turi būti ir kitur. Vokiečiai apsieina su mūsų žmonėmis kaip su galvijais – sugavo ir eik kaip katorgininkas ant darbo. Vae victis![16]

12. Rytas šiltas kaip vidurvasary. Rūkas tirštas, panašu į lietų. Laukia važiuoti prie 13 ligonių, sergančių ispaniška liga. Visoje parapijoje beveik nėra gryčios, kur nebūtų ligonio.

13. Be dienos[17] išvežė į guobę prie ligonio. Rytas šiltas, ūkanotas. Krapija nedidelis šiltas lietus. Baravykai dygsta kaip apie Šv. Petrą. Po pamaldų važiavau Voverynėn šventyti lauke kryžiaus Kanapecko. Prisirinko daug svečių iš kaimynystės, ypač jaunimo. Iki vėlai žaidė įvairius žaislus, dainavo ir šoko griežiant armonikai. Kanapeckas – ūkininkas pasiturintis, matyt, kad ne per daug nubiednėjo, nes dėl svečių stalas pilnas nukrautas visokių valginių. Bado čia nei kiek nematyt.

14. Rytas tykus, gražus, giedras, šiltas kaip apie Šv. Joną. Turėjome palaidoti 3 numirėlius. Per visą dieną važiuojame prie ligonių, retoje gryčioje jų nėra, o Vaidlonių sodžius – tai kaip vienas didelis koks ligonbutis.

15. Šiandien laikė pamaldas vokiečių katalikų kunigas; laike mišių giedojo saldotų choras – maišytais balsais. Viena moteriškė iš Vilniaus pasakojo mums, kad Vilniaus mieste gyventojai vaikščiojo gatvėmis su iškeltomis vėliavomis iš priežasties tikiamos taikos[18]. Troškūnų žandarai padarė kratą pas Dubriškio Bartoševičių. Išrabavojo 13 svarų sviesto ir pasiėmė 4 gaidžius, išėjo nieko nemokėję. Sako, paskui pasikvietę, davę gaspadoriui kelias markes.

16. Diena šilta, tyki, saulėta. Daug parapijoj ligonių, sergančių gripu. Vakare važiavau Traupėn pas ligonį, nes vietinis klebonas irgi apsirgo. Kadangi buvo jau vėlus vakaras, tai apsinakvojau čia.

17. Traupė. Palaidojau zakristijono žmoną ir dar 2 numirėlius. Suvažinėjau prie 4 ligonių Traupės parapijoj. Po pietų sugrįžau namo. Tuojaus mano kamendorius išvažiavo į Šilus pildyti filialisto pareigų, nes kun. Bandziulis[19] praėjusioje subatoje pasimirė būdamas Pagiriuose ant atlaidų. Palaidojo jį Paberžės filijos92 kapuose, nabašninko tėvynėje. Diena kiek šaltesnė, betgi tyki, graži.

18. Petnyčia. Žmonių prie išpažinties susirinko nedaug, nes daug dar tebeserga, o sveikieji baigia laukuose bulbas kasti. Važiavau į Vaidlonis pas vieną ligonį. Diena giedri, šilta – bobų vasara.

19. Visą dieną važinėjau prie ligonių, vienas net numirė nebesulaukęs kunigo su šv. sakramentais. Žmonės dejuoja, stena, kad vokiečiai vėl daug pareikalavo mėsos, kiaulienos ir avienos.

20. Nedėlia. Žmonių prie išpažinties buvo gan daug. Po visam važiavau į Latavėnus ant vestuvių Baltakyčios. Jaunimo prisirinko apsčiai, kaip taikos laike. Muzika griežė po senobiškai, ir jaunimas, svirne susikimšę, šokinėjo iki išauštant. Pilni stalai valgių nukrauti. Tarp svečių nemažai buvo matyti vietinių šlėktų. Pasakojo, būk vokiečiams davęs jautį p. Sadzevičius, o kaimynas p. Okuličius – cicilistas – priskaitęs tą jautį savo vardan. Štai tau cicilistų teisybė. Vakaras ūkanotas, panašu į lietų.

21. Rytas gražus – giedras ir šaltas. Ant žemės – gruodas, ant vandens – plonas ledas. Palaidojau ant kapų du numirėlius. Prie ligonių laukė 3 kurmankos[20].

Grįždamas nuo ligonio iš Survilų užsukau ant alaus pas Skamarokų Petrauską. Mat jo šiandien atsiliko egzekvijos už dūšias giminių. Suprašyti ant šermenio kaimynai. Visa diena labai graži, tyki, tiktai biškį šalta. Paunksnėje visą dieną laikėsi šalna.

22. Rytas šviesus, saulėtas. Stogai balti nuo didelės šalnos.

23. Po pamaldų išvažiavau į Umėnus kryžiaus šventytų. Iš čia keliavau tiesiai į Šimonis pasinaudodamas gražia pagada ir sausu keliu. Pakeliui apsistojau arkliams pasilsėti pas Vidugirių Ribokienę, kuri darė egzekvijas už giminių dūšias. Keletas svečių susiedų sėdi už stalų, geria alų ir drožia avinieną. Prieš saulei leidžiantis buvau jau Šimonyse.

24. Šimonys. Po pamaldų mokykloje atlikęs kitus savo reikalus grįžau namo. 1915 metuose čia buvo didelis mūšis. Iš pusės rusų kovojo prieš vokiečius 3 ir 19 korpusai. Per keturias dienas griaudė iš abiejų pusių armotos. Žmonės buvo susikavoję kaip kurmiai į tam tikras duobes. Dauguma gyventojų buvo išgabenti į Panevėžį. Didesnieji susirėmimai buvo ties Nociūnais, Dapšiais, Gaigaliais ir Daukais – čia visų daugiausia buvo sužeistų ir užmuštų, ypač rusų. Vokiečiai, atsitraukdami nuo Šimonių ir Nociūnų sodžiaus, kur turėjo okopus[21] ir užtiestas dratas, 22 dienoje liepos sudegino bažnyčią su visomis bažnyčios triobomis ir visu jų turtu. Žlugo čia ir mano ypatiškas[22] turtas. Atskirą akmeninį aukštą bokštą išsprogdino su dinamitu. Baisiai žmoneliai privargo. Kareiviais, rusų ir vokiečių, buvo nutvinę, kaip javų vilnis, visi sodžiai ir laukai. Virto į pelenus sodžiai: Juodžiūnai, Dapšiai, Kepaliai, Gaigaliai, Kinderiai, Daukai, Rukštonys. Laukai išminti, išvažinėti, arklių nutrypti, tvoros sukūrentos, krūmai ir miškeliai iškirsti – persimainė reginys. Trečiojo korpuso rusų apicieriai patalpino klebonijoj ant nakvynės 4 kurvas. Kiek jų turėjo kitur – nežinau. Lanauskuose pas Bernotavičių vienas apicieris nakvojo su kurva, aprėdyta saldockais rūbais, ji turėjo sau pabalnotą arklį ir du denščiku, kurie panelę nukeldavo ir pasodindavo ant arklio. Tame tarpe vokiečiai pasėkmingai jėmė Kauno tvirtovę. Vokiečių apicieriai tame laike atsivežę karietoje Bilanų[23] Plačėnyčią Butkūnų girelėje išžagė. Apie kitas smulkmenas pabrėšiu atskiruose mano atminimuose[24]. Šiandien žmonės pradėjo jau atsigodyti[25], nors vis dar pasilieka po nuožmia ir žiauria vokiečių letena. Garsi Šimonių giria liko iškirsta, ir rąstai upe Šventąja išgrūsti į Prūsus. Iš vokiečių valdininkų čia atsižymėjo savo žvėriškumu nekoks[26] Vanagas – lietuvis iš Klaipėdos, suvokietėjęs, nors dar tebemokąs lietuviškai kalbėti. Sako, būk jis prieš karą Klaipėdoje šluodavęs dieną gatves, naktimis vežiodavęs iš išeinamųjų vietų auksą. Likęs Šimonyse Amtsvorsteheriu[27], nebeišmanė, kaip žmones plėšti. Paliko jis čia kuo bjauriausį atminimą. Iš žandarų žmoniškiausiu pasirodė Friškornas. Grįždamas į Troškūnus užsukau dar į Butkūnus aplankyti pulkauninko Boreikos ir buvusio prieš karą zemskio Krestnikovo, kurs, sugrįžęs iš Rusijos, apsigyveno Butkūnuose. Liūdnas abiejų padėjimas: nei duonos, nei rūbų, nei batų – nors užsikabink terbą ir eik kalėdotų. Sic transit gloria mundi[28]. Dar ne vėlai sugrįžau namo.

25. Iš ryto tirštas rūkas, panašu į lietų. Apie 12 valandą oras išsipagadijo, pasirodė saulė. Važiavau prie 2 ligonių. Petkūnaičios užkvietė ant arbatos.

26. Diena tamsi ir drėgna, kaip skalbėja. Per visą dieną vienodai krapino smulkus lietus. Palaidojęs du numirėlius, išvažiavau į Skamarus[29] pas ligonį. Vokiečiai savo kanceliariją iš Troškūnų žada perkelti į dvarą.

27. Nedėlia. Nežiūrint į lietų ir tamsią dieną, žmonių į bažnyčią prisirinko apydaugiai. Prie šv. išpažinties buvo ne per daug. Po pamaldų buvo klebonijoj susirinkimas krikščionių demokratų. Priėmėme kelius naujus sąnarius. Pirmininkas Baltakis kalbėjo apie įsteigimą centralinės valdžios Kaune, centralinės valdžios Kupiškio kreize, apie jos uždavinius ir t. t.

28. Palaidojau ant kapų šlėktą iš Mašinkų ir pasakiau lenkišką pamokslą, už ką buvo užmokėta 60 Rub. Po to važiavau prie dviejų ligonių į Gudelius. Po pietų apturėjau iš kreizo leidimą atidengti Troškūnuose vartotojų draugiją, kur galima būtų pirkti druskos, geležies, tabokos ir kitų smulkių tavorų[30]. Leidimą gavome, bet nežinia, kur gausime prekių. Sako, būk tavoras labai brangus. Pažiūrėsime, ar išlošime, ar prakišime su magazinu[31]. Diena saulėta, graži, kaip vidurvasary. Gale mano daržo vokietis, atsisėdęs ant ariamos mašinos kaip ant tanko, birbė per visą dieną ardamas dvaro lauką. Mašinistas sakė, kad su 7 litrais benzino užaręs vieną margą[32] dirvos. Už vieną svarą vaško reikalauja 20 Rub. Baisi brangenybė, o gal pirkinio vertybė nukrito?

29. Pradėjau kalėdoti parapiją. Šiandien pirmą kartą išvažiavau į Umėnus. Sodžius nemažas. kalindą davė nedidelę. Abelnai Troškūnų parapijos kalinda maža. Visą dieną važinėjęs grįžti namon ant to paties vežimo, atsisėdęs ant gautų grūdų. Tiktai Švilpa Petras nedavė kalindos. Žmonės pasakojo, kad praėjusioje subatoje buvo sustojęs prie jų sodžiaus traukinys naktį. keliauninkai vedę didelį handlį[33] ant visokių prekių. O ties Gurskų sodžiumi vokiečiai išmetę iš traukinio daug maišų su miltais.

30. Šiandien iš ryto didelis tirštas rūkas. Barometras rodo didelę pagadą. Oras šaltas, tykus.

31. Atvyko iš Šimonių svečias – Manelis; naujo nieko neturi pasakyti. Politikos atmosfera labai dušni, sulig laikraščio „Dziennik Poznański“, „lada dzień, niemal lada godzinę oczekiwać možna wydarzeń decydujących“[34].

D e c e m b e r [35]

1. Žmonių bažnyčioje daug, bet prie išpažinties ne per daug. Per pačią sumą bažnyčioje vokiečiai darė medžioklę. Suvarė daug žmonių, ypač piemenų, kurie jiems užstojo šunų gončių[36] vietą, – vadinasi, mūsų žmonės skalijo, o jie kiškius šaudė. Neturėjo sarmatos mūsų žmones laike pamaldų virsti[37] šunimis.

2. Kalėdojome Tešliūnus ir Mileikiškius. Vakare buvo atėję pas mane du vokiečių apicieriu į svečius.

3. Šiandien kalėdojau Kildonis, Motiejūnus ir kitas vienasėdijas. Vokiečiai paskelbė arklių licitaciją. Susirinko daugybė žmonių pirktų. Pastatyta buvo tiktai 5 arkliai, iš kurių tik 3 tenupirko, kitus išbrokijo. Dar vienas šlėktelė pirko 2 vežimu. Siuvamos mašinos niekas nenorėjo pirkti.

4. Diena tamsi. Iš ryto lijo lijundra, todėl buvo labai slidu. Manėme, kad nekaustytais arkliais negalėsime nuvažiuoti kalėdoti Pelyšėlių ir Gerkiškių. Naktį buvo smarkus lietus, bet apie rytą vėl pradėjo šalti.

5. Išvažiavome kalėdotų Mažionių. Diena graži, sausa, vakaras giedras. Podraug su svečiu kun. Janilioniu[38] žiūrėjome per teleskopą į žvaigždes. Kalnuočių Pabarškiokas, neseniai sugrįžęs iš Rusijos, pasisakė esąs bolševikas. Ir iš tikro savo kalboje dėjo galvą už bolševikus. Matyt, čia, Lietuvoje, stos į pirmą eilę lygintojų žmonių turto, o gal stos ir plėšikų vadu.

6. Ant turgaus tavorai eina žymiai pigyn. Paršiuką, už kurį pavasarį mokėjo 20 Rub, galima dabar pirkti už 3 Rub. Arkliai irgi perpus atpigo. Kalnuočių Budreika Kupišky ant turgaus iš savo trijų arklių nė vieno nepardavė. Skyros[39] irgi žymiai atpigo. Rugių pūdas kainuoja 8 Rub vietoje 18 Rub. Tiktai naminė degtinė kol kas laikosi aukštoje kainoje.

7. Diena ūkanota. Po biškį krinta sniegas. Vėjo nė mažiausio. Šaltis nedidelis. Basė ruošiasi važiuoti Panevėžin.

8. Kaipo atlaidų dienoje žmonių bažnyčioje susirinko gan daug. Prie išpažinties irgi buvo nemažai, su mišparais visus išklausėme. Po pamaldų atsiliko krikščionių demokratų susirinkimas. Buvo priimti nauji nariai. Kalbėta apie bolševikų pavojų. Paskirta partijos centralinei valdybai 44 Rub, surinkti bažnyčioje. Pavakary sulošėme preferanso pulką.

9. Mano svečias, atlaikęs anksti šv. Mišias, išvažiavo kalėdoti Penagalio, Grumbinų ir Latavėnų. Aš gi pėsčias išėjau į Grybulius pas Krasauską ant alaus. Diena graži, tyki, šalta. Parašiau prašymą į Kreisamtą, kad būtų Troškūnų bažnyčiai sugrąžinti varpai, paimti 1917 metuose liepos mėnesį.

Žmonės neužganėdinti iš milicijos. Matyt, mūsų milicijantai atsimena rusų stražninkus[40] arba policeiskius, kuriems rodėsi, jog jie tam tik tarnauja, kad kyšius imti. Žiūrėdavo tik nuo ko pusrublinę išplėšus. Dabar pradeda taip elgtis mūsiškiai milicijantai. Yra prisakyta jiems nuo komiteto, kad žydai ir perkupčiai neišvežtų grūdų. Užtenka duoti jiems kyšių 1 arba 2 rubliu, ir vežk kiek nori vežimais. Burbiškių dvare vokiečiai peršovė tris mūsų žmones. Geras žmogus gailisi ir šunies šauti, o vokiečiui niekai ir žmogus nušauti. Be galo žiauri, beširdė tauta. Gerai, kad juos prancūzai su anglikais[41] sumušė. Šiandien iš ryto pasnigo. Rogių kelias pasitaisė. Šalčio – 12 laipsnių.

10. Mano svečias išvažiavo Zielionkos[42] kalėdotų. Aš išvažiavau į Vašakėnus pas ligonį. Apie 10 valandą ryto traukinys iš Panevėžio nuėjo į Uteną. Bet nežinia, kada grįš. Bloga keliauninkams, nes traukiniai po kelias dienas nejuda iš vietos. Kad suirimas, tai visur suirimas.

11. Šalčio – 16 laipsnių. Sniego ne per daug, todėl ir rogių kelias dar ne visai geras. Ant siaurojo gelžkelio traukiniai sustojo vaikščioję. Ant plačiojo gi kelio nors dar vaikščioja traukiniai, bet civiliniams žmonėms ne visada buvo galima važiuoti. Visi traukiniai yra užimti kareivių pervežimu.

Šiandien atsiliko šlėktų susirinkimas. Buvo svarstyta sekantieji dalykai:

1) perskaityta iš laikraščio Vilniaus lenkų komiteto atsišaukimas į visus Lietuvos lenkus, kur raginama visus lenkus žiūrėti ne į Lietuvos Tarybą, bet į Varšuvą ir reikalauti sau, jeigu ne didesnių, tai nors lygių teisių su lietuviais;

2) gvildentas žemės klausimas. Kadangi susirinkime dalyvavo dauguma didžponių ir šiaip šlėktų, valdančių daugiaus negu valaką žemės, tai apie išdalijimą žemės bežemiams paliko neišrištą, visi tylėjo kaip grabo lenta;

3) buvo nusprensta reikalauti Troškūnų bažnyčioje, kur kone trečdalis yra šlėktų, kad kartą į mėnesį būtų sakomi pamokslai ir visos kitos pamaldos lenkiškoje kalboje;

4) reikalauta šalia lietuviškos mokyklos grynai lenkiškos lenkų vaikams su lygiomis teisėmis;

5) kad lenkai visur būtų godojami[43], kad jų niekas nestumdytų nei bažnyčioje, nei ant rinkos, nei šiaip kokiuose susirinkimuose.

12. Kalėdojome Smėlinką, grybulius ir kitas vietas, lenkų užgyventas. Beveik visi, išskyrus kuriuos nekuriuos, guldo galvą už Lenkiją. Matyt, ginčai be kamščio arba ginklo nebus išrišti. Turi būti pergalėtojai ir pavergtieji. Šaltis eina didyn.

13. Iš ryto šalčio – 18 laipsnių. Lošėme preferansą, nes ant oro nei nosies negalima iškišti. Mainiau su žydu piningais: jis man davė tūkstantį carskų, o aš jam daviau 900 lietuviškų. Kasžin, katras katrą apgavome. Vokiečiai ruošiasi išvažiuoti. Laukiame didelių permainų gyvenime. kalba, būk Dinaburke[44] ir Gluboke[45] – bolševikai. Rodos, ir pas mus jau organizuojasi bolševikų–plėšikų partijos–gaujos. Būk Liepavon[46] pribuvo 12 laivų anglikų.

14. Šalčio – 19 laipsnių. Sienos, patvoriai, medžiai sproginėja tarsi granatos. Gal dėl tos priežasties daugumai išrodo, kad kasžin kur ne per toli šaudo armotos. Vokiečiai sako, būk kovoja anapus Dinaburko baltoji gvardija su raudonąja, t. y. su bolševikais.

15. P. Amtsvorsteheris[47] prašė paskelbti iš ambonijos, kad rytoj dvare parsiduos arkliai, karvės, teliukai, avys, kiaulės ir kralikai. Prieš išėjimą nori jie viską parduoti – apsičystyti ir piningus į savo kišenę sugrybti, kad ateinanti karium[en]ė iš Rusijos nieko nebegautų arba kad vėl nuo žmonių plėštų valgymus. Gerai būtų, kad susitvėręs lietuvių komitetas užprotestuotų pardavimą tų daiktų. Rytoj išvažiuoja vokiečių kolona, stovėjusi Troškūnuose. Žandarai irgi kraustosi.

Po pamaldų bažnyčioje atsibuvo mokykloj L[ietuvių] k[katalikių] moterų draugijos susirinkimas. Galima sakyti, kad buvo susirinkimas ne Liet[uvių] kat[alikių] moterų, bet ciciliškių moterų ir mergų susirinkimas, nes buvo padarytas paslaptingai, duota žinoti tiktai cicilistėms moterims ir mergoms, o kiti nariai nei žinoti nežinojo apie susirinkimą. Tokiu būdu, aišku, kad į draugijos pirmininkus liko išrinkta liglaikinai[48] žinoma plačiai veikėja cicilistė p. Okuličienė[49] vietoje išstojusios iš draugijos p. Brazdytės[50], irgi aršios cicilistės. Nutarta dienoje Naujųjų Metų sušaukti visuotinį moterų susirinkimą. Nutarta išsirašyti laikraščius „Moterų balsą“, „Pavasarį“ ir, žinoma, cicilistų „Lietuvos ūkininką“.

Pirkau nuo vieno vokiečio apicierio šautuvą už 125 Rub, o nuo antro apicierio – vežimą už 75 Rub, pridėjo dar prie to pakinktus skūrinius[51]. Vakare buvo atėjęs pasakyti sudiev kolonos apicierius p. Scholtz. Vaišinome su vakariene ir vynu. Labai nuliūdęs, kad vokiečiai prašvilpė karą. Sakė ir liepė atsiminti, kad už 10 metų vėl būsiąs naujas, dar baisesnis karas, nes vokiečiai jokiu būdu negalėsią pernešti dabartinio paniekinimo iš priežasties sunkių išlygų. Po 20 laipsnių šalčio iš vakaro šiandien oras atšilo, pradėjo lyti, termometras rodo 1 laipsnį šilimos.

16. Didis judėjimas kaip pačiame miestely, taip ir dvare. Vokiečių valdininkai ir kareiviai išparduoda visokius daiktus ir gyvulius. Žmonių tiršta – kaip bažnyčioje per atlaidus. Aš pirkau dar 4 roges – dvi arklines – už 10 Rub. Atvažiavo svečiai iš Šimonių ir Lyduokių. Pasakojo, būk vokiečių kareiviai pardavė 20 šautuvų Kurklių miestelėnams. Apie tai sužinojusi jų vyriausybė apsiautė miestelį ir reikalavo sugrąžinti šautuvus. Jei nebus išduoti šautuvai, tai darys kratą ir pas kurį bus atrastas šautuvas, tas bus sušaudytas. Kadangi nė vienas neatidavė, tai buvo padaryta krata ir pas vieną ūkininką rastas šautuvas. Jį suareštavo ir nugabeno į Vilkmergę. Paskui vėl reikalavo šautuvų grasindami sudegysią miestelį. Nors šautuvų niekas negrąžino, tečiaus miestelio nedegino ir ano ūkininko nebuvo girdėti sušaudant.

Išskyrus nedideles vagystes, šiaip plėšimų ir žmogžudysčių nesigirdėti. Vokiečių kariuomenė iš visų pusių traukia į Vokietiją.

17. Lyja lijundra. Šalčio – 1⁄2 laipsnio. Kelias kaip stiklas. 8 valandoje išsikraustė iš mūsų parapijos visi vokiečiai; valdžią pavedė vietiniam parapijiniam komitetui. Važiuodami per miestelį sudainavo, bet dainos skardas reiškė ne vidujinį džiaugsmą, bet mechaniškai iššauktą, kurs daugiaus reiškia nuliūdimą, negu džiaugsmą.

18. Daviau tikybos lekciją mokykloj. Vaikų apie 70. Po kalėdų žada būti dar daugiau. Išvažiavus vokiečiams, užsibaigė mokykloj vokiečių kalbos mokinimas.

19. Iš ryto pradėjo šalti, 3 laipsniai šalčio. Dangus šviesus, šviečia žvaigždės.

Buvo atėjęs žydas Aizikas pasiteisinti, kad jis yra visai nekaltas išdavime vokiečiams varpų Troškūnų bažnyčios. Prieš pat užeinant vokiečiams, rusų kareiviai 2 didžiuosius varpus įkasė varpininčioje. Vasaroje 1917 m. vokiečių žandaras kuršatas sužinojęs varpus iškasė ir išsiuntė Vokietijon. Sako, būk apie paslėptus varpus pranešęs vokiečiams žydas Aizikas, buvęs vokiečių didelis prietelius ir smaugėjas žmonių. Kadangi už visokias šunybes liko suareštuotas žandaras kuršatas ir pakliuvo po teismu, tai jis, išvažiuodamas iš Troškūnų, pasakė žmonėms, kad varpus yra išdavęs Aizikas. Nuo to karto žmonės labai įnirto ant žydo ir griežė dantį atkeršyti. Dabar gi, išsigabenus vokiečiams, žydas nebeužmiega iš baimės, kad žmonės nepadarytų ant jo pogromo. Tuo labiau kad apie Subačių pradėjo žmonės keršyti buvusiems vokiečių desetnikams ir storastoms. Šiomis dienomis apšaudė gryčią Laukiškių galinio ir kitų storastų.

Obeljano[52] dvaro vachmistras Kuilis, išvažiuodamas Vokietijon, pavedė Surdegio vienuolyno žemę valdyti numylėtai savo panelei Brazdytei ir kažkokiai pasimetusiai su vyru gyvnašlei Laučkienei. Vyskupas paskyrė Surdegin kun. Meškauską[53], kuriam, šiomis dienomis atvažiavus Surdegin, išėjo nesusipratimai tarp jo ir anų vokiečių numylėtų panelių. Susirinkę iš apylinkės bobos – moterys ir mergos – nemažame skaitliuje su dideliu triukšmu, kaip paprastai yra tokiuose atsitikimuose su moterimis, po prievarta varė anas vokiečių numylėtąsias laukan iš vienuolyno. P. Brazdytė, nieko nelaukdama, tuojaus su savo 3 karvėmis išsidangino į Panevėžį, o Laučkienė stengėsi priešytis. Bet kovai buvo nelygios jėgos. Užteko jai gana prikaišiojimų per didelę raidę „k“. Šiandien vėlai buvo atvykęs iš Surdegio kun. Meškauskas pasiskolinti arnotų, kapų, liktorių ir kitų dalykų dėl savo bažnyčios.

20. Penktadienis. Prie išpažinties prisirinko gan daug žmonių, tiktai apie 10 valandą pabaigiau klausyti ir išvažiavau prie dviejų ligonių. Gurskų Binkyčioms rašiau testamentą, už darbą užmokėjo man 8 Rub. Šiandien iš ryto išsikraustė paskutiniai vokiečiai iš stoties, palikę tuščius namus sergėti vietiniam milicijantui. Siūlijo pirkti telefoną, bet kupčiaus nesurado, todėl prietaisą išsivežė su savim. Iš to matyti, kad jie nebemano grįžti Lietuvon. Vakare pribuvo kamendorius kun. A. Ivaška[54] iš Jūžintų parapijos.

21. Iš nakties storai prisnigo – matyt, jau prasidės tikra žiema. Šalčio – 5 laipsniai. Būdamas pas ligonį Stukonyse, girdėjau, būk cicilistai bolševikai apie Anykščius aprabavoję kokį ten Mieželį, atėmę piningų 1400 Rub. Perkupčiams pardaviau rugių po 15 Rub už pūdą.

22. Paskutinė advento nedėlia. Prie išpažinties žmonių bažnyčioje daug. Sniegas krinta be vėjo. Šalčio – 2 laipsniai. Rogių kelias labai geras. Kalėdojome dvaro kumečius.

23. Belošiant vintą, atvyko iš Šilų kun. Žakevičius, buvusis Troškūnų kamendorius, pasiimtų savo daiktų. Rogių kelias labai geras. Pagada tyki, šalčio nedaug, tiktai važinėtis. Žmonės pasakojo, būk lietuviai bolševikai vakar darė Subačiaus miestely demonstracijas. Vaikščiojo iškėlę raudoną vėliavą ir sakė prakalbas. Ragino žmones eiti plėšti dvarų ir mušti kunigus ir buržujus. Pirmą dieną kalėdų žadėjo daryti tokias pat demonstracijas pas mus, Troškūnuose.

24. Iš ryto pusto. Pirmą kartą savo amžiuje turėjome kūčias be žuvies ir silkių.

25. Kalėdos. Žmonių iš anksto prisirinko daug ant pamaldų. Šiandien bolševikai turėjo daryti Troškūnuose manifestacijas ir laikyti prakalbas. Bet nežinia dėl ko nepribuvo. Atsakyti ant jų prakalbų buvo pasiruošę ateitininkai Kirtiklis ir Dagelis[55].

26. Aš ir mano pagelbininkas išvažiavome ant Šv. Stepono atlaidų į Raguvėlę. Bolševikai, šiandien pribuvę į Troškūnus ir neradę žmonių, atvyko į Raguvėlę sakyti prakalbų ir daryti manifestacijų. Žmonės oratorius užmėtė sniego gniūžtimis. Tokiu būdu manifestacijos jiems čia nepavyko. Gavo išsinešti į dvarą palydimi piemenų pulku–būriu.

27. Diena tyki, šalčio mažai, rogių kelias kaip stiklas. Bolševikų agentai kaip katinai su pūsle bėgioja, juda, kruta. Išsijuosę varo agitaciją tarp žmonių, ypač tarp dvaro ordinarščikų, bet didelio pasisekimo nematyti, nes žmonės abelnai žiūri į bolševikus kaip į plėšikų – vagių gaujas.

28. Važiavome prie 7 ligonių, sergančių gripu. Diena šalta, vėjuota. Vakare pradėjo pustyti. Bolševikai skelbė žmonėms, kad Vilniaus Taryba jau nuversta ir visa valdžia perėjus į jų rankas. kviečia visus darbo žmones prisidėti prie jų ir eiti turto lyginti, pjauti ponų, kunigų ir buržujų. Bet žmonės kažko nelabai jų klauso. Apie juos spiečiasi tiktai žinomi ištvirkėliai – basiakai ir vagys. Tokiu būdu, man rodosi, pasisekimo jie neturės, nes nė vienas doras žmogus nenorės būti tokios kompanijos draugu.

29. Darbo bažnyčioje nedaug, nors žmonių prisirinko apsčiai. Po visam buvo susirinkimas jaunimo – pavasariečių. Susitvėrė „Pavasario“ draugija. Cicilistai stengėsi susirinkimą suardyti, bet jų darbas nuėjo veltui.

30. Kalėdojome Mašinkas. Šlėktos neužganėti ant kamendoriaus už tai, kad jis nebeskaito jiems lenkiškos Evangelijos. Vienas jų sakė taip: „gera šeimininkė, turėdama du šuniu, o vieną kaulą, dalija jį perpus abiem, o bloga šeimininkė meta kaulą šunims nepadalijusi – tesipjauna sau.“

31. Buvome nuvažiavę pas Vidugirių Inčiūrą ant alaus. Alus buvo stipras, galvon mušė. Svečiai linksmiai šnekėjo, kaip žąsys, vandenį išvydę. Beveik visi svečiai kalbėjo apie bolševikus, labai bjaurėjosi iš jų prakalbų, kur agitavo ir ragino žmones eiti pjautų ponų, kunigų ir buržujų. Bet apie žydus turtuolius, pabrikantus, bankierius tylėjo. Žydų bernai negi gali agituoti prieš savus ponus žydus. Į žydų bernus pasisamdė Zavalynės Kubiliokas, sugrįžęs iš Rosijos, kur tarnavo uoliai pas žydus bolševikus. Inčiūriokas parodė svečiams vilko kailį, šiaudais iškimštą, kurį prieš kelias dienas nušovė savo miške.

Išnašos:

[1] Piotras Veriovkinas (Петр Владимирович Веревкин, 1862–1946) – Kauno (1904–1912) ir Vilniaus (1913–1916) gubernatorius. 1915 m. frontui artėjant prie Vilniaus, pasitraukė į Rusijos gilumą ir buvo paskirtas Estijos gubernatoriumi. 1917 m. spalio mėn. bolševikams nuvertus Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę, buvo suimtas. Padedamas pažįstamų lietuvių socialdemokratų advokatų Stasio Bytauto, Vlado Poželos ištrūko ir, gavęs pabėgėlio iš Lietuvos statusą, 1918 m. spalį parvažiavo į Lietuvą. Trumpai dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Atsistatydinęs iš tarnybos apsigyveno ir ūkininkavo iš tėvo paveldėtame Vyžuonėlių dvare, kurį vadino „Blagodat“ („Palaima“). Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, buvo suimtas, tačiau ir vėl išsigelbėjo. 1942 m. išvyko gyventi į Italiją. Ten ir mirė.
[2] Taip praeina pasaulio garbė (lot.).
[3] T. y. dviaukščiai.
[4] Дворец (rus.) – rūmai.
[5] Jonas Tonkūnas (1887–1919) – gydytojas. Baigė Dorpato (Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo karo gydytoju Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo gydytoju Anykščiuose. Lankydamas ligonį užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir netrukus mirė. Ši tragedija tapo rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio apsakymo „Auka“ siužetu.
[6] Valakas – žemės ploto vienetas, lygus apie 21 ha.
[7] Stanislovas Janulevičius (1840–1921)–kunigas. Įšventintas 1875 m. 1899–1915 m. buvo Kupiškio klebonas ir Utenos dekanato dekanas. 1918 m. iškeltas altarista į Rozalimą.

[8] Apie tai, kaip buvo statoma Kupiškio bažnyčia, o tiksliau, apie tai, kaip, jo nuomone, nevykusiai statybos darbams vadovavo inžinierius A. Robašauskas, A. Pauliukas paskelbė spaudoje dar 1911 m. spalį (kunigas A. Pauliukas, Kupiškis, Vienybė, 1911, nr. 42, p. 664–665). Netrukus A. Robašauskas atsikirto, kad griežta A. Pauliuko kritika pilna nebūtų dalykų, „netiesa apmesta, netiesa atausta“ (A. Robašauskas, Atvirlaiškis į Redakciją, Vienybė, 1911, nr. 50, p. 798–800).
[9] Apskrities viršininką.
[10] Gazas – žibalas.
[11] Kreis (vok.) – apskritis.
[12] Žemiečių viršininku A. Pauliukas vadina zemskį (rus. земский начальник) – carinės Rusijos kaimo vietovės pareigūną, kuris turėjo administracinę ir teisinę valdžią. 1919–1920 m. Konstantinas Krestnikovas dirbo Kupiškyje taikos teisėju.
[13] Taip praeina pasaulio garbė (lot.).
[14] A. Pauliuko sesuo vienuolė širdietė.
[15] Неспособный (rus.) – negebantis, nemokantis.
[16] Vargas nugalėtiesiems! (lot.).
[17] T. y. anksti rytą.
[18] 1918 10 03 Vokietijoje buvo sudaryta nauja Makso Badeniečio vyriausybė. Naujasis kancleris paprašė paliaubų ir paskelbė, jog yra pasirengęs pradėti derybas JAV prezidento Vudro Vilsono (Woodrow Thomas Wilson) taikos programos pagrindu.
[19] Ignotas Bandziulis (1883–1918) – kunigas. Įšventintas 1907 m. Kunigavo Tveruose, Sedoje, Salantuose, Kruopiuose, Kriaunose, Pumpėnuose. 1915–1918 m. buvo Šilų klebonas.
[20] Kurmanka – pakinkytas vežimas, kinkinys.
[21] Окоп (rus.) – apkasas.
[22] Asmeninis.
[23] Biliūnai – kaimas Kupiškio rajone.
[24] Šiuos atsiminimus paskelbė 1935 m.: Kun. A.Uzinas, Didžiojo karo nuotykių atminimai, Panevėžio garsas, 1935 02 16; 03 10; 30 17; 03 31; 04 14.
[25] Atsigodyti – atsipeikėti, atsigauti, susiprasti.
[26] Kažkoks.
[27] Amtsvorsteher (vok.) – komendantas.
[28] Taip praeina pasaulio garbė (lot.).
[29] Skamarokus.
[30] Tavoras ( rus. товар) – prekė.
[31] Magazinas (rus. магазин) – krautuvė, parduotuvė.
[32] Margas – žemės ploto vienetas, lygus 0,71 ha.
[33] Handel (lenk. ir vok.) – prekyba, komercija.
[34] „Kiekvieną dieną, beveik kiekvieną valandą galima tikėtis lemtingų įvykių” (lenk.).
[35] Gruodis (lot.).
[36] Skalikų.
[37] T. y. versti, paversti.
[38] Juozas Janilionis (1892–1974) – kunigas. Įšventintas 1915 m. Pirmojo pasaulinio karo metais kunigavo Geidžiūnuose, vėliau – Biržuose. Daug prisidėjo įsteigiant 1917 m. Biržuose „Saulės“ gimnaziją, dėstė čia tikybą, lotynų ir lietuvių kalbas. Po to kunigavo Panevėžyje, Liepojoje, Radviliškyje, Kaune. Nuo 1930 m. – Argentinoje, Brazilijoje.
[39] Neaišku, kas čia turima galvoje.
[40] Stražninkas (rus. стражник) – carinėje Rusijoje – kaimo policininkas.
[41] Anglais.
[42] Vėliau kaimo pavadinimas sulietuvintas: Žalioji. A. Pauliukas vartoja nesulietuvintą kaimo pavadinimo formą.
[43] Godoti – gerbti.
[44] A. Pauliukas vartoja tik senuosius Daugpilio pavadinimus: Dinaburgas (Dinaburkas), Dvinskas.
[45] Glubokoje.
[46] Liepoja kartais vadinama Liepava.
[47] Komendantas (vok).
[48] Liglaikinai – laikinai.
[49] Juzefa Povickaitė-Okuličienė (1875–1935) – dvarininkė, švietėja, visuomenininkė. Lietuviškos spaudos draudimo metais dalyvavo knygnešių veikloje, 1905 m. rinko lėšas tautinio judėjimo dalyviams remti. Įstojusi į Lietuvos socialdemokratų partiją, Troškūnų apylinkėse platino atsišaukimus. Dalyvavo 1905 m. gruodį vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Netrukus po jo buvo suimta, kalinama. 1910 02 14 nuteista 9 mėn. tvirtovės kalėjimo. Kalėdama susirgo džiova. 1910 m. rudenį išėjo laisvėn ir grįžo į Latavėnus. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvos dailės draugijos aktyvistė, rinko eksponatus iš Ukmergės apskrities šios draugijos parodoms. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo įvairių labdaros organizacijų veikloje. 1922 m. kaip Lietuvos moterų sąjungos narė buvo įpareigota vadovauti sąjungos skyrių steigimui Troškūnų apylinkėse.
[50] Tai turėtų būti viena iš Vašuokėnų dvaro savininko Bronislovo Brazdžiaus (Braždžio) seserų – mokytoja Stefanija Brazdytė (1889–1920) arba odontologė Emilija Brazdytė-Perekšlienė (1876–1948).
[51] Skūrinis – odinis, kailinis dirbinys.
[52] Obelynės.
[53] Anicetas Meškauskas (1885–1979) – kunigas. Įšventintas 1912 m. kunigavo Ariogaloje, Subačiuje, Traupyje. 1918–1921 m. – Surdegio bažnyčios kuratas, kunigas filialistas. 1919 m. pavasarį bolševikų suimtas dvi savaites kalėjo Kupiškio kalėjime. 1922–1927 m. – Smilgių, 1927–1935 m. – Viešintų parapijų klebonas. Vėliau kunigavo Skiemonyse. Pokario metais aktyviai rėmė partizanus, rengė jiems pamaldas, klausydavo išpažinčių. 1949 m. rudenį buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo Abezės lageryje. 1953 m. pabaigoje amnestuotas ir grįžo į Lietuvą. Kaip altarista apsigyveno Dusetose, o 1954 m. persikėlė į Troškūnus. Nuo 1959 m. gyveno Raguvoje.
[54] Antanas Ivaška (1883–1958) – kunigas. Įšventintas 1907 m. Vikaravo Veiviržėnuose, Vandžiogaloje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pasitraukė į Rusijos gilumą. Grižęs į Lietuvą 1918 m. pabaigoje buvo paskirtas vikaru į Troškūnus. 1920 m. trumpai tarnavo Kauno karo ligoninės kapelionu, vikaravo Girdiškėje. Tais pačiais metais buvo paskirtas vikaru į Balninkus. Nuo 1925 m. – Vidiškių klebonas. 1940 m. patyrė sunkų insultą, todėl eiti pareigų nebegalėjo. Buvo slaugomas Radviliškyje.
[55] Jonas Dagelis (1898–1956) – teisininkas žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1921 m. baigė gimnaziją Kaune. 1921–1923 m. mokėsi Dotnuvos žemės ūkio technikume. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje. 1924–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, o 1934 m. baigė Teisių fakultetą. Nuo 1925 m. dirbo žurnalo „Ūkininkas“ redakcijoje, 1928–1933 m. – žurnalo redaktorius. Nuo 1913 m. aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, 1924 m. įstojo į Lietuvos ūkininkų sąjungą, 1926 m. buvo išrinktas į Trečiąjį Seimą. 1941 06 14 ištremtas į Sibirą. Tremtyje 1942 03 27 nuteistas 10 metų lagerio. 1951 m. atlikęs bausmę išsiųstas į Karagandą. Į Lietuvą nebegrįžo.