JAV iki šiol tebesitęsiantys ir po visą pasaulį išplitę protestai dėl George‘o Floydo mirties ir policijos brutalumo prieš juodaodžius nuaidėjo ir Lietuvoje. Nuo kovo mėnesio tai pirmoji naujiena, kuri socialiniuose tinkluose populiarumu nurungė, kad ir trumpam, koronavirusą.
Deja, Lietuvoje supratimas apie tai, ką reiškia „Black Lives Matter“ protestai ir kas yra sisteminis rasizmas, yra vis dar menkas, o diskusijos šia tema (tarkime, LRT.lt publikuotas Ramūno Bogdano komentaras) atskleidžia kelias mūsų viešosios erdvės problemas, būtent – „nuosaikiojo komentatoriaus“ tipažo dominavimą.
Pirmojoje šio straipsnio dalyje apžvelgsiu lietuviškus solidarumo protestus ir pasigilinsiu į tai, kas iš tikrųjų slypi už riaušių JAV. Antrojoje – pažvelgsiu į Lietuvos viešąją erdvę, kurioje, mano supratimu, vyrauja „nuosaikiojo komentatoriaus“ tipas, užgožiantis bet kokias gilesnes diskusijas apie rasizmą.
Protestų Lietuvoje prasmė
Lietuvos žiniasklaida plačiai nušvietė protestus JAV ir atkreipė dėmesį į mitingą Lietuvoje, suteikė galimybę pasireikšti mitingo organizatorėms/-iams. Jų pareiškimai rodo situacijos Amerikoje išmanymą, susirūpinimą juodaodžių diskriminacija ne tik JAV, bet ir Lietuvoje, ir nuoširdų teisingumo siekį. Tai, kad protestus organizavo jauni žmonės, kad dauguma jų buvo jaunos merginos, laikė plakatus ir skandavo anglų kalba, sukėlė nemažai kritikos tarp interneto komentatorių ir viešų asmenų, kurie kaltino „jaunimą“ nesuprantant tikrųjų problemų Lietuvoje ir pasidavus užsienio medijų įtakai.
Galbūt iš dalies toje kritikoje ir esama tiesos grūdo – iš tikrųjų, kodėl protestas dėl įvykių JAV yra didesnis ir pritraukė daugiau jaunimo nei įvairūs protestai dėl socialinių problemų Lietuvoje, net ir to paties vidinio rasizmo, tarkim, romų atžvilgiu? Kita vertus, galima šiuos protestus matyti ir kitaip – pagaliau Lietuvoje subrendo karta žmonių, kurie mąsto ne vien tik valstybės, bet ir globaliais masteliais, jiems rūpi ne tik siaurai apibrėžtos lietuvių tautos interesai, bet ir visų žmonių lygybė.
Klausantis žurnalistų pakalbintų renginių organizatorių ir dalyvių aišku, kad nors protestas ir buvo sugalvotas kaip solidarumo akcija su protestuojančiais Amerikoje, tačiau iš esmės jis tapo galimybe pasvarstyti ir apie rasizmo apraiškas Lietuvoje. Panašios tendencijos matomos ir kitose Europos šalyse, jose Amerikoje vykstantys protestai paskatino vidinę savianalizę apie rasizmo istoriją ir dabartį. Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje, jos abi buvo įsitraukusios į kolonijinį Afrikos žemyno išnaudojimą, „Black Lives Matter“ protestai baigėsi riaušėmis ir istorinių figūrų skulptūrų nuvertimu ar išniekinimu. Belgijoje, pavyzdžiui, protestai tapo proga pagaliau pašalinti iš viešosios erdvės karaliaus Leopoldo II, atsakingo už maždaug 10 mln. Kongo gyventojų sužalojimą ir nužudymą, skulptūras. Jungtinėje Karalystėje į kanalą buvo įversta žinomo prekiautojo vergais skulptūra.
Lietuva, žinoma, neturi tokios kolonijinės istorijos kaip dauguma Vakarų Europos šalių, jų dabartiniai turtai, beje, glaudžiai siejami su jų išnaudotojiška istorija. Tačiau ir Lietuvoje yra ką kalbėti apie rasizmą ir netoleranciją „kitam“ ir „kitokiam“.
Į protestą susirinkę Lietuvoje gyvenantys juodaodžiai pasakojo žurnalistams apie kasdien patiriamą rasizmą viešajame transporte bei universiteto auditorijoje (žurnalistas turėjo perklausti – „tikrai, kasdien?“) ir žmonių nesupratingumą, nenorą keisti mentaliteto. Tai labai ryškiai pademonstravo ir prieš kelias dienas Kaune įvykęs incidentas, kai baltasis lietuvis užpuolė autobusų stotelėje stovėjusį Nigerijos pilietį ir, jo paties teigimu, bandė imituoti George‘o Floydo nužudymą JAV, jį smaugė ir mėgino prispausti prie žemės. Daugeliui žiniasklaidos priemonių Lietuvoje įdomiausias šio atsitikimo faktas pasirodė tas, kad įtariamasis – Salomėjos Neries anūkas. Bet galbūt būtų kiek įdomiau pagalvoti apie šį nusikaltimą visos rasistinio pobūdžio nusikaltimų eilės kontekste? Lietuvoje dirbantys ar studijuojantys iš įvairiausių pasaulio šalių atvykę juodaodžiai ir kitų rasių žmonės yra periodiškai užpuolami, sužalojami ir apvagiami Lietuvos gatvėse.
Neapykantą etniškai ar rasiškai „kitokiam“ liudija ir ką tik pasirodžiusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto metinė apžvalga. Joje pristatomos apklausos duomenimis, Lietuvoje 15 proc. žmonių nenorėtų gyventi šalia juodaodžio kaimyno, trečdalis (36 proc.) – šalia musulmono, o visų daugiausia (net 63 proc.) – šalia romų tautybės žmonių. Apžvalga priminė ir apie popiežiaus vizitą Lietuvoje, kai viešojoje erdvėje buvo pasityčiota iš tradicinį kostiumą vilkinčios tamsiaodės lietuvaitės. Be patyčių ar fizinių užpuolimų, Lietuvoje juodaodžiai ir kiti ne baltosios rasės atstovai susiduria su diskriminacija ir ieškodami darbo ar gyvenamosios vietos.
Ar lietuviškieji „Black Lives Matter“ protestai paragins Lietuvos viešuosius intelektualus/-es kalbėti apie diskriminaciją? Kaip ŽTSI apžvalgos pratarmėje rašo Paulius Gritėnas, „visuomenėje tapo įprasta patogiai rinktis daugumai svarbias temas, pamirštant mažesnių grupių interesus ir problemas“. Ir tikrai, kaip šio komentaro pabaigoje panagrinėsiu, net tuomet, kai kalbama rasizmo, t. y. juodųjų diskriminacijos klausimu, Lietuvos viešojoje erdvėje daugumai kalbėtojų yra lengviausia arba neigti sisteminės problemos egzistavimą, arba suversti kaltę dėl diskriminacijos pavieniams žmonėms, kartais net pačioms aukoms ar ieškoti „svarbesnių“ temų.
Sisteminis rasizmas ar individualistinė analizė
Lietuvoje tarptautinių santykių studijas baigusi 29 m. Dami Soekita iš Nigerijos, kalbėjusi proteste Vilniuje, paminėjo, kad „Black Lives Matter“ protestai yra nukreipti ne tik prieš George‘o Floydo nužudymą, bet ir prieš daugybę kitų juodaodžių žmonių mirčių JAV policijos rankose bei „sisteminę, institucinę ir fizinę“ rasinę diskriminaciją.
Rasizmą mes dažniausiai suvokiame kaip vieno žmogaus – rasisto – piktos valios išraišką prieš kitą, kitokios odos spalvos žmogų. Juodaodžio užpuolimas Kaune kaip tik ir būtų puikus tokio brutalaus rasizmo pavyzdys. Tačiau ką reiškia „sisteminė, institucinė ir fizinė“ diskriminacija juodaodžių atžvilgiu? Institucionalizuotas (ar struktūrinis) rasizmas – tai terminas, leidžiantis kalbėti apie rasizmą, kaip dalį valstybės struktūrų, ekonominės ir politinės sistemos, kuri kuria prastesnes gyvenimo sąlygas ir galimybes juodaodžiams nei baltiesiems.
JAV pilna šitokio struktūrinio rasizmo pavyzdžių – nuo skirtingų biudžetų baltųjų ir juodųjų dominuojamoms mokykloms, iki rasinio profiliavimo policijoje, kai juodaodžiams tikimybė būti sulaikytiems dėl panašaus nusikaltimo yra žymiai didesnė nei baltiesiems. Įvairius šio struktūrinio rasizmo aspektus savo straipsnyje puikiai nagrinėja Amerikoje gyvenanti ir Duke universitete studijuojanti Gražina Bielousova.
Kodėl kalbėdami apie George‘o Floydo nužudymą turime minėti būtent struktūrinį rasizmą, o ne piktavalio individualaus rasisto Dereko Chauvino individualų aktą? Nes Chauvinas nebuvo šiaip paprastas žmogus, galbūt jis netgi nebuvo atviras rasistas siaura šio žodžio prasme (nors po incidento ir buvo kalbama, kad esą jis nejaukiai jautėsi tarp juodaodžių). Chauvinas buvo policininkas, taigi – jis buvo valstybės institucijos, kuri Amerikoje neproporcingai gaudo, baudžia, įkalina, ir neproporcingai dažnai nužudo juoduosius, atstovas. Floydas nebuvo pirma (ir, deja, ne paskutinė) JAV policijos smurto auka, ir jo atvejis nebuvo pirmasis, sukėlęs masinius protestus. Prieš jį buvo nušautas dvylikametis Tamir Rice, nes parke nešiojosi žaislinį pistoletą. Michael Brown, kuris pavogė cigarų dėžutę, Eric Garner, tariamai pardavinėjęs cigaretes be leidimo, ir vos kovo mėnesį Breonna Taylor, ji vidury nakties savo namuose buvo nušauta policininkų (į jos kūną pataikė 8 kulkos) per klaidingai surengtą policijos operaciją.
Pagal CNN pateikiamą statistiką, JAV policija nužudo net 30 kartų daugiau žmonių nei tarkime Vokietijoje. JAV, kaip turbūt žinote, yra daugiausiai įkalintų žmonių pasaulyje – tai puspenkto karto lenkia Jungtinę Karalystę, 16 kartų Japoniją. Kaip rašo ta pati CNN, juodieji žmonės šitos policinės valstybės sistemos yra veikiami neproporcingai. Nors jie sudaro tik 12 proc. gyventojų, bet kalėjimų populiacijoje juodaodžių – net trečdalis. Pasak čia pat cituojamo tyrimo, 2016 m. publikuoto „American Journal of Health“ moksliniame žurnale, juodaodžiai net tris kartus dažniau nei baltieji miršta per policijos intervencijas.
Būtent apie tai ir kalba amerikietiškasis „Black Lives Matter“ judėjimas. Laisvai išverstas šio judėjimo pavadinimas skamba „Juodaodžių gyvybės svarbios“, ir jis siekia atkreipti dėmesį į tai, kad iki šiol juodaodžių gyvybės buvo nuvertintos tiek JAV policijos, tiek ir kitų valstybės institucijų (pavyzdžiui, nuo koronaviruso JAV miršta tris kartu daugiau juodaodžių nei baltųjų), kad visuomenė turi pagaliau pradėti vertinti juodaodžių žmonių gyvybes taip pat, kaip vertina baltųjų.
Šiuolaikinis rasizmas JAV turi ilgą ir tragišką istoriją: nuo iš Afrikos į Ameriką prievarta į vergiją atvežtų žmonių, iki Jimo Crowo įstatymų, kurie didžiąją dalį XX a. neleido juodiesiems sėdėti toje pačioje traukinio kajutėje su baltaisiais, draudė santuokas tarp juodųjų ir baltųjų, net draudė juodiesiems ir baltiesiems žaisti šaškėmis, bei Kukluksklano dar ne taip seniai vykdytų linčo teismų. Kai mano tėvai ėjo į pradinę mokyklą, JAV aktyvistai vis dar kovojo už tai, kad juodieji vaikai galėtų sėdėti vienoje klasėje su baltaisiais. Lietuvoje, žinoma, tokios rasinio susiskaldymo istorijos nėra, tačiau ir mums nesvetimas supratimas apie tai, ką reiškia politinė priespauda, ir kad jos padariniai gali tęstis ilgus dešimtmečius po pačių įvykių.
Pagal CNN pateikiamą statistiką, JAV policija nužudo net 30 kartų daugiau žmonių nei tarkime Vokietijoje. JAV, kaip turbūt žinote, yra daugiausiai įkalintų žmonių pasaulyje – tai puspenkto karto lenkia Jungtinę Karalystę, 16 kartų Japoniją.
Ar Lietuvoje kas nors kalba apie visas šias ir dar daugiau priežasčių, sukėlusių masinius protestus JAV, nuvilnijusius per visą pasaulį, taip pat ir Lietuvą? Išskyrus vieną anksčiau pacituotą puikų Gražinos Bielousovos straipsnį, deja, nelabai.
Lietuvoje komentatoriai didžiuosiuose naujienų portaluose, įvairūs viešieji asmenys ir „Facebooko“ komentatoriai labiau linkę domėtis sultingomis George‘o Floydo asmeninio gyvenimo detalėmis, ironiškai nuvertinti protestų Amerikoje ir Lietuvoje rimtumą, abejoti struktūrinio rasizmo (ar apskritai rasizmo?) egzistavimu, siūlyti „nematyti rasės“. Stengdamiesi išvengti kalbėjimo apie bet kokias struktūrines ar socialines rasizmo priežastis, šie komentatoriai gali pasiūlyti tik vieną perspektyvą – liberalaus individualizmo, kuri visą atsakomybę už bet kokį įvykį suverčia ant (blogų, nuodėmingų, klystančių) individų pečių.
LRT apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas komentare siekia parodyti, pirma, koks niekingas ir mūsų užuojautos nevertas žmogus esą buvo George Floydas (tarsi tai pateisintų jo nužudymą), ir kad kaltinimai sisteminiu rasizmu JAV yra nepagrįsti. Tam įrodyti Bogdanas pasitelkia „fake news“, vadinamąsias melagingas naujienas (kurios jau ir Lietuvoje buvo išaiškintos kaip melagingos), kad esą Floydas per apiplėšimą grasino nėščiai moteriai ir su įkvėpimu nupasakoja situaciją apie „apvalų pilvą“, į kurį esą Floydas įrėmė ginklą.
Pasiremdamas rusų analitiko, dirbančio JAV dešiniųjų Cato institute, pateikta statistika, paimta iš rusų kalba parašyto ir beveik pažodžiui, kaip „Facebooke“ pastebėjo Lina Žigelytė, nukopijuoto straipsnio, Bogdanas įtikinėja, kad esą Amerikoje nuo policijos rankos miršta daugiau baltųjų nei juodųjų.
Kai mano tėvai ėjo į pradinę mokyklą, JAV aktyvistai vis dar kovojo už tai, kad juodieji vaikai galėtų sėdėti vienoje klasėje su baltaisiais.
Savo komentarą Bogdanas baigia teigdamas, jog finansavimo perskirstymas JAV, skiriant daugiau pinigų socialinėms programoms, yra „balzamas nusikaltėlių ausims“. Realybėje, kuri šiuo atveju Bogdanui nelabai įdomi, JAV jau net ir patys policijos viršininkai teigia, kad policijai priskiriama per daug funkcijų, kurias turėtų atlikti kitos, šiuo metu neegzistuojančios, socialinės apsaugos struktūros. Net ir JAV sveikatos apsaugos specialistai, kurie lyg ir turėtų nerimauti dėl masinių protestų koronaviruso kontekste, viešai remia šiuos protestus ir mato juos kaip būtinus tam, kad struktūrinė rasinė nelygybė ir jos padariniai fizinei bei psichologinei žmonių sveikatai būtų šiek tiek sumažinti.
Kodėl? Nes JAV didelė dalis žmonių jau suprato, kad individų „blogais pasirinkimais“ ir „prastu charakteriu“ (kurie dažniausiai tarp eilučių susiejami su šių žmonių odos spalva) nepaaiškinsi, juolab nesumažinsi didžiulio ekonominio ir socialinio atotrūkio tarp žmonių grupių. Tam reikalinga sisteminė analizė ir sisteminiai sprendimai.
Nuosaikusis komentatorius
„Black Lives Matter“ protestuose buvo skanduojami žodžiai, ištarti George‘o Floydo prieš jam mirštant – „Aš negaliu kvėpuoti“. Juos skandavo ir Lietuvoje vykusios solidarumo akcijos dalyviai. Šie žodžiai man priminė prieš daugiau kaip 10 m. Tomo Venclovos publikuotą tekstą, pavadinimu „Aš dūstu“. Jame jis apgailestavo dėl Lietuvos viešosios erdvės provincialumo, domėjimosi vien tik siaurais nacionaliniais interesais, bet kokio „kitoniškumo“ netoleravimo. Nežinau, dėl ko negali kvėpuoti Ramūnas Bogdanas, savo straipsnio pavadinimui pasisavinęs mirštančio žmogaus žodžius, bet man kartais darosi trošku nuo kai kurių mūsų viešosios erdvės tendencijų, kurias pastarojo meto diskusijos dėl „Black Lives Matter“ labai išryškino.
Viena didžiausių viešosios erdvės problemų yra vieno komentatoriaus personažo – būtent universalaus, visa ką išmanančio „nuosaikiojo komentatoriaus“ dominavimas. Dažniausiai šis komentatorius yra vidutinio amžiaus vyras (bet nebūtinai), o jo tekstai rodo jo visapusišką išsilavinimą, galbūt net lotynų kalbos žinias, ir visa jo povyza ir tonas verčia skaitytoją juo pasitikėti. Jam leidžiama pamokyti ir pamokslauti (nes jis – sekuliarus šiuolaikinis kunigo pakaitalas), jis turi nuomonę visais klausimais, ji paremta mokslu ir/arba tautinėmis arba krikščioniškomis vertybėmis ir svarbiausia – jis visuomet yra „nuosaikus“. Kad ir ką šis komentuotojas pasakytų, tai yra centristinė, nuosaiki, pasverta ir pamatuota, neradikali nuomonė.
Nežinau, dėl ko negali kvėpuoti Ramūnas Bogdanas, savo straipsnio pavadinimui pasisavinęs mirštančio žmogaus žodžius, bet man kartais darosi trošku nuo kai kurių mūsų viešosios erdvės tendencijų, kurias pastarojo meto diskusijos dėl „Black Lives Matter“ labai išryškino.
Kodėl? Nes šis komentuotojas yra įsikūnijęs autoriteto simbolis, jis yra „nuosaikus liudininkas“, kaip pasakytų amerikiečių filosofė, feministė ir mokslo istorikė Donna Haraway. Mūsų visuomenėje (ir visoje, deja, Vakarų kultūroje jau kelis tūkstančius metų) būtent tokie, pusamžiai baltieji vyrai, turi autoritetą, kuris jiems leidžia būti ekspertais, mokslininkais ir filosofais, leidžia būti esą nuosaikiems, objektyviems ir nešališkiems, kalbėti tarsi iš niekur. Perfrazuojant Haraway, mūsų kultūroje tik baltieji vyrai gali pretenduoti į „nuosaikaus liudininko“ statusą, o spalvotiesiems, moterims, už darbuotojų teises kovojančioms ir visiems kitiems „kitokiems“ tenka nuolat teisintis dėl savo tariamo „šališkumo“.
Šis „nuosaikusis komentatorius“ (šis personažas aktyviausias „Facebooke“, bet jis dažnai yra ir didžiųjų naujienų portalų nuolatinis apžvalgininkas) nustato ir viešosios erdvės normas – t. y., kas yra nuosaiku ir subalansuota, o kokia nuomonė yra radikali, kairuoliška, kas yra „šaukimas“. Šitaip nustatytas vadinamasis nuosaikumas iš tikrųjų nėra neutralus, bet smarkiai palinkęs į konservatyvaus, dešiniųjų mąstymo pusę, kurie mato pasaulį per individualios atsakomybės, liberalaus kapitalizmo ir tautinių interesų prizmę. Bet koks kalbėjimas apie struktūrines socialinių reiškinių priežastis ar vyraujančios sistemos kritika šiems žmonėms skamba kaip „komunistavimas“, o bet koks domėjimasis reiškiniais, išeinančiais už Lietuvos nacionalinio intereso (beje, jų irgi siaurai nustatyto) ribų, kaip naivumas arba Maskvos (arba Briuselio, pagal skonį) įtaka.
Ir svarbiausia, manau, kad rasizmas yra labai paprastas klausimas – esama tik vienos rasės, žmonių rasės, o „rasiniai“ skirtumai yra išgalvoti. Ir tai, beje, yra labai nuosaiki nuomonė.
Kodėl šio tipo komentatoriai gali laikyti save nuosaikiais? Nes jų atspirties taškas nuo „radikalios dešinės“ yra Lietuvoje išsiplėtojusios nuo realybės visiškai atitrūkusios sąmokslo teorijos, kurios viską suverčia „Soroso įtakai“, bei atvira ksenofobija, rasizmas ir neonacizmas. Šitaip žemai nuleidus kartelę, net ir nuosaikus rasizmas (ar nuosaikus seksizmas, nuosaiki homofobija) gali pasirodyti kaip tiesiog „subalansuota nuomonė“.
Šis nuosaikusis „Facebooko“ ar žiniasklaidos komentatorius rašo straipsnius ir komentuoja temomis, kurios jam nei labai svarbios, nei įdomios (kaip žmogaus teisės, rasizmas, lyčių lygybė, tos pačios lyties santuokos, kas tik nori...) ir stebisi, kad esama žmonių, kurie į tai sureaguoja „piktai“. Vienintelė jo ginama žmogaus teisė – tai jo žodžio laisvė, laisvė sakyti tai, ką jis galvoja, dažnai nesiremdamas nei patikimais šaltiniais, nei išsilavinimu toje srityje.
Tam, kad įtikčiau kuo daugiau skaitytojų, turbūt turėčiau baigti šį komentarą sakydama kažką panašaus: „rasizmas yra sudėtingas klausimas ir čia nėra lengvų atsakymų“. Arba „kiekvienoje situacijoje abi pusės kaltos, tad neteiskime tik Amerikos sistemos, nes George Floyd nebuvo šventasis.“ Bet aš taip nemanau. Manau, kad juodaodžių teisių gynimas niekaip nekenkia baltųjų teisėms.
Manau, kad esminių problemų, tokių, kaip struktūrinis rasizmas JAV (ar Lietuvoje) sprendimas turi būti sistemiškas, o ne paremtas individų kaltinimu. Ir svarbiausia, manau, kad rasizmas yra labai paprastas klausimas – esama tik vienos rasės, žmonių rasės, o „rasiniai“ skirtumai yra išgalvoti. Ir tai, beje, yra labai nuosaiki nuomonė.
